Taip per dieną gali atsitikti ne vieną kartą, kai rudens tyloje iš pradžių išgirsti nesuderintų balsų klegėjimą, kuris vis garsėja, pagaliau pamatai paukščių pulko – padriko, besižvalgančio vietos leistis, siluetus. Radę ramią vietą, pievą, želmenų lauką, žąsys krinta žemyn, tankiai plakdamos sparnais tupiasi… nutyla šurmulys, nesigirdi gagenimo – dabar laikas skirtas plunksnoms tvarkyti, nes ši ,,procedūra” kiekvieno paukščio gyvenime užima labai svarbią vietą.
Kasmet rugsėjo gale įvyksta įdomus žąsų, stebimų mūsų krašte, persigrupavimas: vietinės pilkosios žąsys, čia perėjusios, užauginusios jauniklius ir pulkuose gyvenusios iki to meto, išskrenda į žiemavietes, o jų vieton iš šiaurės ir šiaurės rytų atskuba baltakakčių, želmeninių, trumpasnapių ir tundrinių žąsų pulkai. Dabar, brandų rudenį, būtent šios, šiaurinės žąsys sudaro visų pulkų branduolį, o pilkosios žąsys yra pakankamai retos.
Mūsų krašte žąsys apsistoja ilgam laikui – kartais užsibūna iki gruodžio, kitos – iki pirmojo tikrojo ledo. Į Centrinėje Europoje esančias žiemavietes jos išskrenda ne savo valia – paukščius išgena žvarbūs orai, šaltis ir sniegas. Tiesa, skristi tenka nedaug, nes iki nuolatinio apsistojimo vietų yra 1,5-2 tūkstančiai kilometrų. Žinomi atvejai (sekant siųstuvėliu paženklintų paukščių kelią), kai šis atstumas buvo įveiktas ,,vienu pakilimu”, taigi – Nyderlanduose žiemoję berniklės be poilsio pasiekė Nemuno deltą ir čia apsistojo ilgam pasiruošimui tolesnei kelionei į rytus. Rudenį iki dviejų mėnesių, praleistų Lietuvoje, žąsims yra ypatingas laikas, nes čia jos turi visišką ramybę ir yra saugios.
Kad žąsims pas mus saugu, liudija tokie faktai: jau vasaros gale į rytus nuo Lietuvos esančių regionų perimvietėse (miškatundrės iki pat Uralo) žąsis pradėta šaudyti, po to jos šaudytos, persekiotos visą kelią. Noras atimti gyvybes yra toks gajus ( to neįmanoma vadinti medžiokle), kad paukščiai kenčia nuolatinį stresą – jie šaudomi visur dieną naktį. Kokia jų dalis nušaunama, kiek jų lieka gyvi, bet nešiojasi įstrigusius šratus, suskaičiuoti neįmanoma. Tačiau tai yra tūkstančius kartų daugiau nei Europos valstybėse ir, žinoma, Lietuvoje. Aiškumo dėlei pateikiame štai tokius skaičius: 2020-2021 m. medžioklės sezone (taigi, 2020 m. rudenį) pas mus sumedžiotos 154 želmeninės ir 4 baltakaktės žąsys, o 2022-2023 m. sezone – 368 želmeninės ir 78 baltakaktės žąsys. Visi suprantame, kad tokie skaičiai yra nežymūs, jei kalbėsime apie žąsų populiacijas ir įtaką joms. Lietuvoje paukščių šaudymas niekada nebuvo populiarus, todėl kalbėti apie medžiotojus, kaip oficialiai medžioti leidžiamų rūšių naikintojus, tiesiog nėra preteksto.
Išeitų, kad mūsų medžiotojai žąsų nelaukia kaip potencialaus grobio. Tačiau kai kur jų nelaukia ir ūkininkai. Tiesa, tokios vietos yra tik apie saugomas teritorijas, nuolatinio apsistojimo ir poilsio vietas – Nemuno deltą, Žuvintą. Čia tūkstančiai žąsų kas rytą iš nakvynės skrenda į laukus. Būtent žąsų maitinimasis pievose, ražienose ir ypač – želmenyse, kelia daugiausia aistrų. Kaip žinome, žąsys yra išimtinai žolę lesantys paukščiai, po javapjūtės jos tikrai neatsisako pabirusių grūdų. Jų snapų briaunos aštrios, jomis ,,nukerpami” želmenų ar žolių lapeliai – pasakojimai, kad žąsys išrauna javų krūmelius (daigus, kerelius) yra laužti iš piršto.
Daug kas pamiršo svarbų dalyką – Lietuvos kaime želmenyse vėlų rudenį buvo ganomos avys ir veršeliai, kad prieš žiemą želmenų būtų kuo mažiau, kad jie nešustų po sniegu. Dabar, kai rudeniški orai tęsiasi beveik iki Kalėdų, želmenų vešėjimas yra tikrai nepageidautinas. Žąsys gali kai ką mums padėti, žinoma, jei tik laukai nėra užmirkę ir paukščiai (ypač didelės jų sankaupos) nesutrypia želmenų į dumblą. Tačiau tokiose vietose medžioklė nebūtina, pakanka baidymo.
Vietos pakanka mums visiems. Jos tikrai užteks ir mūsų gerumu bei kultūra patikėjusioms žąsims.
Selemonas Paltanavičius
