Šiemet minime 50-ies metų sukaktį nuo Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos pirmojo numerio pasirodymo.
Tačiau Lietuvos istorija – tai persipinusių tikėjimų, kultūrų istorija. Sovietmetis skaudžiai palietė visas tikinčiųjų bendruomenes.
Su Evangelikų liuteronų vyskupu Mindaugu Sabučiu kalbamės apie ano laikmečio persekiojimus ir šių dienų aktualijas.
Jūsų Ekscelencija, kokį pėdsaką okupacijos laikotarpis paliko Lietuvos Evangelikų liuteronų bažnyčios gyvenime? Ar skyrėsi sovietinės valdžios požiūris į skirtingas krikščioniškas konfesijas?
Mums sunkus buvo prieškaris, karas ir pokaris. Praradome 90 procentų kunigų, parapijiečių, parapijų. Prieš karą Lietuvoje (kartu su Klaipėdos kraštu) gyveno apie 230-250 tūkst. liuteronų, dabar mūsų likę apie19-20 tūkstančių.
Iš kelių dešimčių kunigų po karo liko 6, sovietmečiu buvo leista registruoti tik 20 parapijų, visas toliau nuo miestų. Liuteronybė miestuose buvo visiškai draudžiama. Į Nepriklausomybę įžengėme turėdami 27 parapijas.
Priespaudos metais mūsų bažnyčios veikla nebuvo tokia aktyvi, nes nebuvo likę ir resursų. Valdžia persekiojo ir spaudė, kunigai buvo represuojami, kartais suimami ir vidury pamaldų, tremiami į Sibirą, iš kurio ne visi grįžo.
Dar iš ankstesnių laikų buvo susiformavęs požiūris, kad liuteronai kaip ir nelietuviai, nors pirmoji lietuviška knyga M.Mažvydo „Katekizmas“ buvo liuteronų kunigo parašyta, K. Donelaitis taip pat buvo liuteronų kunigas.
Sovietmečiu toks požiūris buvo dar labiau stiprinamas, įžvelgiamas neva vokiškumas. Nors absoliuti dauguma liuteronų Lietuvoje buvo lietuviai. Žinoma, buvo ir vokiečių, bet dauguma jų prieš ar per karą pasitraukė arba žuvo.
Prisimindami anuos laikus, mes prisimename ir LKB Kroniką, jos aktyvius žmones, kankinius, represuotus, kalintus. Mes prisimename juos su dideliu dėkingumu.
Jie veikė ir aukojosi ne tik dėl savęs, ne tik dėl savo Bažnyčios, bet ir dėl kitų mažesnių bažnyčių, ir dėl visų Lietuvos žmonių.
Labai dažnai, nebūtinai viešai, bet širdy padėkoju Dievui, kad jie nebijojo tikėti ir liudyti savo tikėjimą grėsmės akivaizdoje.
Jų indėlis į laisvę, kurią mes dabar turime, didžiulis.
Kur buvo ruošiami liuteronų dvasininkai? Kaip vaikai buvo mokomi tikybos ir rengiami sakramentams?
Kunigų rengimas buvo itin suvaržytas, artimiausia vieta, kur buvo rengiami kunigai, buvo Ryga.
Prisimenu, kaip eidavome rengtis konfirmacijai (tai analogas katalikų pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimui) mano gimtojoje Tauragėje. Prie vyskupo namų, kuriuose rinkdavomės, stovėdavo koks nors žiguliukas, su jame sėdinčiais vyrukais pilkais kostiumais. Matyt, fiksuodavo, kiek vaikų ateina.
Vos tik kunigai daugiau imdavo bendrauti, dirbti su jaunimu, tuoj pat būdavo kviečiami į saugumą.
Žmonės, kurie užimdavo kokias nors pareigas, nebūtinai aukštas, pavyzdžiui, mokytojai, tarnautojai, bijodavo viešinti, kad yra tikintys. Todėl labai dažnai vaikai buvo krikštijami namuose. Pirmoji Komunija kai kada bažnyčiose būdavo teikiama naktį.
Sovietmečiu parapijiečiai buvo raginami atsisakyti bažnyčių, iš jų buvo reikalaujama pasirašyti, kad jie atsisako parapijos, kad bažnyčia joje nereikalinga.
Kaip ir kitų konfesijų parapijos, mūsų bažnyčios taip pat būdavo apkraunamos milžiniškais mokesčiais, kurie buvo vadinami draudimu.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika buvo skirta Vakarams pranešti apie tikinčiųjų persekiojimus. Tačiau šiandien jau vyksta atvirkštiniai procesai – Lietuvoje krikščioniška medija praneša apie Vakaruose persekiojimus krikščionis. Praeitą mėnesį Lietuvos krikščioniškų bažnyčių atstovai išplatino ekumeninį kreipimąsi su prašymu melstis už persekiojimus dėl tikėjimo. Taip išsakė palaikymą ir padrąsinimą savo maldomis Suomijos politikei Paivi Rasanen ir Suomijos evangelikų liuteronų Misijos diecezijos vyskupui Juhanui Pohjolai, kurie šiuo metu teisiami dėl vadinamosios neapykantos kalbos, o iš tiesų – dėl išsakytos tikėjimo pozicijos. Kas vyksta pasaulyje? Vis dažniau atrodo, kad religijos laisvės mažėja.
Matyt istorija kartojasi. Tai nėra nauja. Bažnyčios buvo spaudžiamos įvairiais laikotarpiais. Prisiminkime Prancūzijos revoliuciją. Arba bolševikinę revoliuciją. Ispanijos pilietinį karą. Nacių laikus. Visur per labai trumpa laiką išžudyta tūkstančiai kunigų.
Žinoma, Lietuvoje mes dar turime laisvę. Galime dėl to būti dėkingi. Pamaldos transliuojamos per Nacionalinę televiziją, bažnyčios turi laidas, yra dvi krikščioniškos radijo stotys.
Skųstis kol kas negalime, bet kai kurios tendencijos neramina, jos skverbiasi per tam tikras institucijas.
Kartais jau užtenka garsiai pasakyti, kad esi krikščionis ir kai kurių žmonių akyse jau patenki į kitą kategoriją. Kunigams yra lengviau. Mes esame pašaukti tarnystei. Patinka tai kam ar ne, mums nėra taip svarbu. Tačiau parapijiečiams, įvairių krikščioniškų konfesijų šeimoms, tai yra labai didelis išbandymas. Gaunu žinutes iš įvairių žmonių, kai dėl jų pasisakymų įvairios valstybinės institucijos jau pradeda tyrimus dėl vadinamosios neapykantos kalbos. Mano paties transliacija buvo ištrinta iš youtube kanalo, ji buvo apskųsta dėl neapykantos kalbos…
Jei teisingai suprantu, neapykantos kalba yra raginimas ko nors nekęsti, tyčiotis, susidoroti?
Tai mums, krikščionims, taip atrodo. Tačiau visuomenėje yra pasikeitę argumentavimo principai. Ir krikščionims, beje, ne tik jiems, ir kitiems mąstantiems žmonėms, yra sudėtinga, nes nuo loginių argumentų, nuo argumentuoto pagrindimo pereinama prie emocijų – kaip kas jaučiasi. Ir tada jau neapykantos kalba galima bet ką apkaltinti, nes kažkas pasijuto blogai.
Viena vertus, krikščionys kaltinami, kad tiki. Nes tikėjimas Dievu jau yra „nesąmonė“, tačiau ant krikščionių pykstama ir tada, kai jie, pavyzdžiui, suabejoja teiginiu, kad lytis neturi jokio biologinio atspindžio.
Bet visuomenėje turime daug įvairių ezoterinių teiginių, kurie yra pagrįsti tikėjimu, pavyzdžiui, kad žmogaus emocijos, įsivaizdavimas kaip jis jaučiasi, yra pagrindas visai visuomenei apie jį spręsti. Ir jei apie jo tapatybę atsiliepiama ne taip, jau atsiranda pagrindas kaltinimams neapykantos kalba.
Tiesa, apie krikščionis galima kalbėti bet kaip. Nes jie a priori tarsi jau negali pasijusti blogai, tarsi krikščionių šeimose neauga vaikai ir jie taip pat negali pasijusti blogai, kai iš jų ar jų tėvų tyčiojamasi.
Bet tai nėra nauja. Prisiminkime sovietmetį ar kitus laikus, kai ideologijos persekiodavo. Jos visuomet persekiodavo krikščionis dėl to, kad jie kažką blogai sako. O Biblija iš tiesų kalba daug ir rodo į mūsų nuodėmes.
Ir man nepatinka, kai ją skaitant atsiskleidžia mano širdies, mano minčių turinys ir pasijuntu tarsi smerkiamas Dievo. Bet Dievo žodis kartu kviečia ir į atgailą. Kristus ant kryžiaus irgi nėra gražus. Tai nužudytas žmogus. Jis irgi gali užgauti kažkieno jausmus. Bet tai yra mūsų tikėjimas ir mes jo išsižadėti niekaip negalime ir neketiname.
Yra žmonių, krikščionių, kurie turi tam tikrų polinkių ir kenčia dėl to. Gal yra toks jų noras, kad Bažnyčioje atsirastų tokia terpė, kurioje jie galėtų pagrįsti ar savo gyvenimo būdą, ar tam tikrus polinkius. Ir juos galima suprasti. Bet mes negalime Biblijos perrašyti. Suprantu, kad žmonėms būna liūdna. Bet mes ir nekuriame rojaus žemėje, mes kalbame apie Amžinybę. Ir Dievas mums kalba, kad mūsų laukia Amžinybė. Ir kokia ji bus, priklausys nuo to, kaip mes ten nueisime. Ir jei Dievas sako, kad yra nuodėmė, bet man tai nepatinka, negaliu sakyti, kad tai išbraukime ir tai taps gėriu, o mes visi gerai jausimės. Tai būtų patogu, bet mes tame pažado neturime.
Dytrichas Bonhoferis, vienas žymiausių liuteronų, nacių kankinys, pasipriešinimo dalyvis, rašė apie pigią malonę. Jis sakė, kad mes trokštame pigios malonės, tikėjimo be Kristaus, atleidimo be atgailos ir išpažinties. Bet ar Dievas mums suteikė tokią galia pakeisti jo Žodį ir jo valią?
Suomijos atvejis būtent toks. 2004 metais išleistas lankstinukas ar nufotografuota nepatogi šv. Rašto vieta ir patalpinta socialiniame tinkle tampa baudžiamosios bylos pagrindu. Įvairių gatvės pamokslininkų, kunigų Europoje jau daug nuteista ir teisiama, dabar teisiami ir tokio rango žmonės.
Tačiau dėl šių procesų turbūt negalima kaltinti tik pasikeitusio argumentavimo. Juk sukurta visa įstatyminė bazė, institucijos jau leidžia sau reglamentuoti juose dirbančių kalbėjimą. Visai šviežias pavyzdys ir Lietuvoje – Vilniaus universiteto rekomendacijos vartoti lyčiai jautrią kalbą ir siūlomas naujadaras žmoga. Iš institucijų, iš valstybės ateina spaudimas, kaip kalbėti?
Taip, valstybės vaidmuo vis labiau plečiasi ir ji apima vis daugiau funkcijų. Kodėl taip vyksta, geriau paaiškintų politologai ar sociologai. Bet matome, kad valstybės yra ypač užsiėmusios savo piliečių ugdymu. Tai didelė žala ir nelaimė. Nes ugdyti žmogų turi tėvai. Ne valstybė. Ne mokykla. Ne universitetai. Ne kokie nors kontrolieriai. Bet tėvai ir šeima.
Žymus sovietinis pedagogas Antonas Makarenko yra rašęs, jog buržuazinė visuomenė nežino, kaip reikia auklėti vaikus. O tarybinė valstybė žino. Todėl reikia sukurti tarybinį pilietį, kuris turėtų tokį tikėjimą, koks reikalingas tuo metu toje santvarkoje.
Ir dabar matome norą į visas gyvenimo sritis įvesti kontrolę.
Jei manome, kad kaimynystė gana paprastas dalykas, mes mąstome vienaip, kiti kitaip, bet mes galime sutarti, būti kartu. Tai, deja, ne visada yra tokia realybė.
Turėjome komunistinę santvarką, kurios ideologijoje krikščionių bažnyčios „nebuvo“. Ten ji egzistuoja, bet apie ją negalima nieko gera kalbėti, ji marginalizuota, tai toks anachronizmas, kuris išnyks.
Nacių laikais buvo bandoma sukurti adaptuotą krikščionybę: Jėzus paskelbtas arijumi, kurį nukryžiavo žydai. Visi liuteronų kunigai, kurie prieštaravo, buvo represuojami, vežami į konclagerius. Tūkstančiai kunigų ir pasauliečių, nesutikusių, kad bažnyčia turi tapti socialiniu instrumentu, aptarnaujančiu valstybę, buvo represuota.
Beje, nacių laikais Lietuvoje vokiškos pamaldos liuteronų bažnyčiose buvo uždraustos, paliktos tik lietuviškos. Buvo rengiama eksperimentinė dirva naujojo žmogaus kūrimui. Bandymai mokyti vokiečių vaikus katekizmo tuoj pat sulaukdavo gestapo dėmesio. Nes buvo ateities planai iš viso naikinti Bažnyčią.
Ateistinis pasaulis visais laikais į krikščionis žiūri kaip į laikiną nepatogumą, kuris turi išnykti.
Ar mes, krikščionys, dėl to turėtume kažką kaltinti? Manau, kad patys turėtume atsakyti į tris klausimus. O tie trys klausimai, tai pirmieji trys Dievo įsakymai. Neturėk kitų dievų tik mane vieną; Netark Dievo vardo be reikalo; Atmink šventą dieną švęsti.
Kaip, pavyzdžiui, šiandien krikščionys švenčia šventą dieną?
Tai parodo, kad jiems patiems jų tikėjimas nėra labai svarbus. Tai tikrovė. Mes kartais pykstame ant pasaulio, tačiau ne Seimas yra Bažnyčia. Ne Vyriausybė ar kokia nors Lygių galimybių tarnyba yra Bažnyčia. Mes turime būti Bažnyčia.
Todėl mes kreipiamės vieni į kitus. Kaip ir Suomijos atveju. Lankstinukas buvo išleistas liuteronams. Parlamento narės žinutė buvo skirta Bažnyčiai. Tai nebuvo visai visuomenei skirtos žinutės. Bet pasaulis gali visaip suinterpretuoti mūsų žinią.
Galbūt iš tiesų, pats metas telktis, bendrauti ir bendradarbiauti vieni su kitais? Lietuvoje jau matome tokio telkimosi pradžią: pirmą kartą mūsų istorijoje susikūrė krikščioniška profesinė sąjunga ne profesiniu, bet konfesiniu pagrindu. Nes laisvoje visuomenėje Suomijos įvykiai neturi kartotis?
Tai labai geras pilietinės visuomenės ženklas, jog atsiranda žmonių, kurie prisiima atsakomybę už save ir savo artimą. Taip gyvuoja demokratinė Vakarų visuomenė ir civilizacija.
Krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga yra atsakomybės už save ir kitus prisiėmimas.
Kai save suvoki kaip auką, kas mano akimis didelė mūsų, lietuvių, nelaimė, tai neprisiimi atsakomybės. Bet jei darai, ką galėjai padaryti, nors ir gali kartais nepavykti, tai vis tiek daug geriau, nei nieko neveikti ir liūdėti, koks pasaulis neteisingas, o likimas – žiaurus.
Kol mūsų Konstitucija ir įstatymai garantuoja žodžio ir tikėjimo laisvę, beje, garantuojama ne tik religijos išpažinimo, bet ir skelbimo laisvė, tol mes tuo naudojamės.
Jei dauguma visuomenės pasakys, kad norime gyventi ateistiniame pasaulyje, teks veikti kitomis sąlygomis. Nors nemanau, kad taip įvyks. Manau, jog Šiaurės pusrutulyje dominuos kita religija, daugelis matome tą procesą. Ateina žmonės, kurie gerbia savo tikėjimą, savo raštus, savo šeimas, savo paveldą. Ir jie ateina į vietą, kur tai negerbiama. Būtų keista jiems gerbti tai, ko mes patys nekenčiame, iš ko patys tyčiojamės.
Ar galime prisimindami, lygindami procesus praeityje ir dabar pasimokyti, pasidaryti išvadas ir nekartoti klaidų?
127 psalmėje pasakyta, jog jeigu Dievas nestato namų, tai veltui vargsta statytojai, jeigu Dievas nesaugo miesto, veltui vargsta sargai.
Gręžimasis į Dievą yra pagrindas. Krikščionims svarbu išlikti krikščionimis, melstis už savo šalį ir prisiminti, jog mes esame pašaukti meilei.
Kai mus kas įskaudina, neužsidekime pykčiu, šito Dievas mums neleidžia. Jis neleidžia mums teisti. Šitą teisę jis pasiliko sau. Mes turime prisiminti pirmuosius krikščionis, kurie rodė meilę. Turime kasdien, pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis, prisiminti meilę.
Mes turime melstis ne tik už tuos, kuriuos mylime, bet ir tuos, kurie mums daro bloga, už tuos, kurie skaudina, kurie nesupranta. Jei mes Kristaus savy nenešiojame, jei nesidalijame Dievo meile, iš kur pasaulis apie ją sužinos?
Iš vienos pusės yra teisingumas, iš kitos pusės – meilė ir pasitikėjimas Dievu, turi būti krikščionio ženklas.
Lietuvos ateitis bus tokia, kiek mes pavesime save, savo valdžią, nors kaip ji mums kartais nepatinka, teismus, biurokratiją, į Dievo rankas.
Regina Statkuvienė
