Kartais nebesuprantu savo skaitytojų: iš pradžių jie nori sužinoti visą teisybę, o kai ją išgirsta, užsimano užčiaupti ir sunaikinti tiesos židinį?!
Kodėl jie taip keistai elgiasi, negaliu pasakyti. Galiu tik nuspėti…
Kad visi žmonės trokšta tiesos, tai senas faktas. Bet dar senesnė tiesa byloja: „Mažiau žinosi – ilgiau gyvensi!“ Ar neatrodo keista, kad dauguma Lietuvoje ilgiau gyventi nebenori? Pradedant – emigrantais ir baigiant savižudžiais. Nemanau, kad dėl to kalčiausia yra idiotų valdžia arba skiepų poveikis, greičiausiai – užsilikęs senas įprotis. Būtent dėl jo tiesos troškimas auga proporcingai šeimų maršo fanų skaičiui.
Mat buvo laikai, kai „Tiesa“ buvo ant kiekvieno kampo už kelias kapeikas pardavinėjama. Beje, įvairaus skonio! Komunistams – paprasta „Tiesa”, komjaunuoliams – „Komjaunimo tiesa” (dabar „Lietuvos rytas”), nepartiniams – „Liaudies sargyboje” arba „Vakaruškos” („Respublikos” ir „Vakaro žinių” analogas), tarybinei liaudžiai – „Valstiečių laikraštis” (Šiandien, ko gero, panašiausios yra „Naisių naujienos”).
Kaip matot, visi leidiniai šiandien turi analogus, išskyrus komunistinę „Tiesą”. O juk komunistų valdžioje daugiausiai išliko, tuo tarpu „Tiesos” spaudos kioskuose nebėra. Todėl tą vakuumą suskubo užpildyti įvairaus plauko apsišaukėliai, kurie per savo įvairius kanalus šaukia, kad tik jų tiesa yra svarbiausia, todėl tik pas juos ją reikia pirkti ir užsisakyti. Mainais siūlomi baisūs siužetai apie mafijas valdžioje ir verslo pasaulyje, kurių niekas nedrįsta nei patvirtinti, nei paneigti.
Ir štai atsirado pirmoji kregždutė: konservatorius Žygimantas Pavilionis!
Gerbiamas Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas, rusų paskatintas, visam pasauliui išklojo tokią tiesą, po kurios žagtelėjo net garsiausi teisybės ieškotojai. Nevyniodamas žodžių į vatą, gerb. Pavilionis papasakojo, kad mus valdo visai ne Landsbergio ar kokio kito ožio klanas, kaip buvo manyta, o tikrų tikriausia Kubos mafija, kuri yra pati įtakingiausia JAV Kongrese. Tuo pačiu paaiškėjo, kad Lietuvoje valdžios nebėra, likusi tik kažkokia Žygimanto „šaika”, reguliuojama iš Vašingtono, tad savi iš savų vogti nebegali, nes valdžioje nebėra nei savų, nei savų pinigų. Viskas išvogta! Tad norom nenorom tenka vogti svetimus ir iš svetimų šalių opozicijos, ką ir mėgino Pavilionis smalsiems rusams išaiškinti: pas ką ir kaip šiuo klausimu būtų geriausia kreiptis.
Savo atvirame pasisakyme Ž. Pavilionis net apgynė mūsų Prezidentą, ant kurio pastaruoju metu visi, kas tik netingi, spjaudo ir gaudo. Pasirodo jis nieko dėtas, tėra simbolinė figūra, beveik tuščia vieta, kuriai neįmanoma pakenkti, nebent – ją užimti. Aišku, kaip patyręs diplomatas Žygimantas Pavilionis neįvardino, kurį prezidentą turi galvoje, nes šiuo metu Lietuvoje visokio plauko prezidentų turime bene kokius keturis: Landsbergį, kuriam savo titulą iškart po inauguracijos perdavė Nausėda; Gitaną, kurį lietuviai vietoj Ingridos išsirinko; Chuaido iš Venesuelos ir Navalną, kuris dėl susidariusių aplinkybių kol kas negali vykdyti savo pareigų. Moterų prezidenčių sąmoningai neskaičiavau, nes jų ir taip per daug valdžioje. Tik dėl Gitanos padariau išimtį, nors pasak Valinsko, jis irgi yra be kiaušių. (Beje, kokiomis aplinkybėmis tai sužinojo, neišsidavė.)
Vienok grįžtam prie temos. (Nors iš kur Valinskas apie Nausėdą tokius dalykus žino, irgi velnioniškai įdomi tema!)
Gerbiamas Žygimantas Pavilionis savo kreipimesi į rusų tautą papasakojo ne tik apie mūsų valdžios, bet ir apie savo šeimos slapčiausius užkulisius. Ar įsivaizduojate, kiek berniukui reikėjo drąsos, kad visam svietui prisipažintų, kad jį „padarė” vokiečiai? Kaip per išpažintį savo sielą atvėrė… Tiesa, Lietuvai tai nebuvo didelė naujiena: žmonės jau seniai pastebėjo, kad jis nei savo pažiūromis, nei proteliu nepanašus į šviesaus atminimo VVU Rektorių Rolandą Pavilionį. Daugelis Žygimantuką laikė net faraonų kilmės, nes jo mama labiausiai mėgo su egiptiečiais santykiauti. Tokiu atveju Pavilionis vokiečių buvo „padarytas“ jau po gimimo. Tai irgi nieko keisto, nes daug kas pasaulyje dulkina savo valdžią, bet kad šitaip! Tokiu atveju jau kvepia kriminalu, na, nebent teisme paaiškėtų, kad viskas buvo padaryta apibusiu noru ir sutikimu…
Žmogus mums skaudžiausius dalykus patikėjo, o kaip mes sureagavome? Aplojom, iškoliojom, išgirdę tiesą, vos nuo pareigų nenuėmėme. Visa laimė, kad jį Šmilytė su Čimonyte išgelbėjo, jei ne jos tikrai būtų nubildėjęs į dugną pas padugnes. Deja, visos tiesos jau nebesužinosime, nes po tokio nuožmaus puolimo, vargu, ar Pavilionis dar kada išsižios. Nebent vokiečių dešreles išvydęs. (Kalbu apie jo vedybas Berlyne.)
Belieka tik spėlioti, ką jis dar prikalbėjo, nes kaip teigė, daug ką rusai iškirpo ir permontavo. Deja, nė vienas žurnalistas ar oponentas jo nepasiteiravo, ką iškirpo ir ką permontavo, todėl tik spėju, kad išmetė vietas, kur buvo kalbama apie rusų dujas ir baltarusišką elektrą, kiek už jas tarpininkams permokame ir kaip po to tarpusavyje pinigai su mūsiškiais pasidalinami. Ko gero, šito taip niekada ir nebesužinosime, nes patys matot, kas būna, kai politikai bando atverti mums savo širdį.
Žygimantas Pavilionis buvo tik pirmoji kregždutė, kuri bandė tautai praverti akis. Spėju, kad ir paskutinė, nes po to, kaip sureagavo mūsų visuomenė, vargu ar dar kas iš valdžios išdrįs pasekti jo pavyzdžiu.
Tokie, kaip Pavilionis, gimsta tik kartą per šimtą metų! Dabar teks laukti, kol tam subręs Gabrielius.
