Jau pavargau nuolat inkšti ir nutariau rašyti tik apie Gėrį ir Tiesą.
Pirmiausiai įsiklausiau į širdies balsą, kaip pataria V.Landsbergis (senasis), paskui į išmintingus D.Grybauskaitės (vis dar jaunosios) žodžius ir paklausiau konservatorių (amžinai gajos gaujos) patarimo: nustoti dairytis atgal ir su optimizmu žvelgti tik į priekį! Lai neįsižeidžia Laisvės partija, bet tiesa yra svarbiausia: atidžiai apsižiūrėjęs veidrodyje, akivaizdžiai įsitikinau, kad konservatoriai buvo teisūs – priekis yra daug gražesnis už užpakalį. Aišku, nebe toks kaip jaunystėje, bet… Kabo tikrai išdidžiai. Ir solidžiai! Galiu drąsiai vaikščioti kaip Putinas – iki pusės išsirengęs ir atsilošęs.
Štai tokį didelį pilvą per karantiną užsiauginau…
Suprantu, kad tuo girtis per daug nereikėtų, bet kad labai reikia. Tegul valdžia dėl manęs nebesijaudina ir žino, kad ilgalaikiui karantinui aš pasiruošęs ir maisto atsargų net keleriems metams į priekį pilve esu prikaupęs. Svarbu, kad kuo ilgiau neleistų sportuoti ir tarp savivaldybių šliaužioti, nes tada kalorijos su visom mano atsargom greit ištirps. Ir vėl būsiu karui, badui ir marui nepasiruošęs.
Kad karas jau ne už kalnų (Karpatų) – seniai visiems aišku. Ačiū TSKP ir visoms Vyriausybėms, kad laiku mus įspėjo, ir visi, kas galėjo ir norėjo, jau emigravo ir pasislėpė užsieniuose. Tai mūsų būsimas Lietuvių Tautos žiedas, atsarginis genofondas, kuris bet kada galės Lietuvos galybę ir stiprybę čia atstatyti. Jeigu mūsų, pasimetusių vertybėse pensininkų, čia anksčiau laiko neišguldys karas, maras, badas, LGBT arba skiepai. Nes labai svarbu yra išgelbėti teritoriją, bent – Žemaitiją, kad sugrįžusiems lietuvaičiams, suvalkams, aukštaičiams ir dzūkams, būtų pas ką pirmai pradžiai prisiglausti, o paskui veistis ir daugintis vardan tos buvusios LDK didybės.
O kad mes, likę lietuvaičiai, iki to laiko savo protėvių teritoriją apginsime – garantuoju. (Beveik.) Esu senas kareivis. Visada pasiryžęs stoti petys į petį su garsiausiais mūsų kariūnais: Linkevičiumi, Kubiliumi, Juknevičiene, Pavilioniu, Auštrevičiumi, Gabrieliumi, ir su ginklu rankose kovoti už Tėvynę. Bet kokią – Rusiją, Baltarusiją, Venesuelą, Ukrainą ir, nepatikėsite, netgi už ES užkampį – Lietuvą, kariausime iki paskutinio šovinio. Bet ir tuomet dar ne karo pabaiga, nes žinau vieną slidų tipą, kuris turi labai daug prisikaupęs patronų (po 3-6 eurus), manau, iki kokių 10 eurų už vienetą tikrai nusiderėsime, nes turi jų daugiau nei proto!
Iškilmingai prisiekiu! Už Tėvynę – bet kokią! – aš tikrai pasiryžęs paguldyti galvą. Ir ne vieną: Gabrieliaus, Auštrevičiaus, Pavilionio, Juknevičienės, Kubiliaus, Linkevičiaus… Mūsų Lietuva dėl to tikrai nenukentėtų. Netgi, įtariu, sutvirtėtų ir jai labai palengvėtų, nes tai patys Brangiausi mūsų šalies sūnūs ir duktė Rasytė. Jeigu ne jų pasiaukojimas ir pasišventimas, pasaulyje karo gal net nebūtų. Tik jų kasdieninio ryžto ir užsispyrimo dėka mes nenusiritome iki Šveicarijos lygio su Šatrijos kalnu.
Pradžiai už tėvynes į mūšį reikėtų pasiųsti užsienio legionierius.
Resursų turime pakankamai. Svieta Cichanouskaja galėtų vadovauti baltarusių emigrantų legionui. (Puola Minsko kryptim.) Navalno dešinę ranką, žydelį Volkovą, su panašių „rusų” opozicionierių korpusu pasiųstumėme… Ne, ne ten. Ne į Maskvą. Mes, lietuviai, atšėrėm, kiek galėjom, lai dabar atidirba ir Karaliaučių mums atkariauja. O Valinskas, manau, galėtų vadovauti lenkams iš Švenčionių rajono, nes kažkaip moka greit su jais susitvarkyti. Tik nuoširdžiai patarčiau tam pajacui su vaivorykštės vėliava per daug neišsiskirti ir kaip visada per šlėktų galvas į priešakines pozicijas veržtis: jei žygiuos lenkų priešaky – nespės nė poros žingsnių padaryti… Gaila būtų klouno. Nes liktume be cibulių.
O kas bus su mūsų rinktiniais karvedžiais? Siųsime į priekines fronto linijas ar vėl kaip durneliai juos laikysime Seime apsupę ir dabosime, kad neišsilakstytų?
Asmeniškai man atrodo, kad jie karui labai tinkami: veržlūs, vieningi, agresyvūs. Laisvės partijos narius mesčiau į akistatą su rusų desantininkais. Ne dėl to, kad jie per Maskvos paradus įpratę vieni kitiems snukius daužyti. Labai noriu pamatyti, kaip mūsų Raskevičius su ramunėle daužys desantininkui per nosį ir bandys išsiaiškinti: „Tu kodėl, pupuliuk, mano tėviškę puoli? Imk mane vietoj jos ir daryk su manimi, ką tik nori. Tik ne iš priekio, nes aš mirtinai tave savo glėbyje užsmaugsiu!” O jei Raskevičius vienas prieš vieną eiti prieš priešą neišdrįs, manau, bus galima panaudoti dar baisesnę priemonę: išrikiuosime LGBT narius į paradą, leisime apsinuoginti, kad visi ginklai išryškėtų, o priekyje išstatysime jų vadą – ne, ne Simonko, nes jis per mažas (snaiperiams bus sunku pataikyti). Paradui vadovaus pats Raskevičius, lūpas pasidažęs, išsimaliavojęs iki ausų ir su blizgančia karūna ant galvos. Tokį pabaisą pamačius, jokio ruso nervai neatlaikys. Išsilakstys kaip liberalai po krūmus.
Deja, liberalų į frontą nėra prasmės siųsti. Liberalai mėgsta laisvę. O rusai mėgsta imti į nelaisvę. Patys, matot, kad charakteriai nesutampa. Be to, liberalai yra verslūs. Paimti į nelaisvę, jie gali su Maskvos vadovybe biznį prasukti ir iškeisti Neringą mainais į laisvę. Tėvynės išdavystės mes jiems dėl to tikrai nepripaišysime, nes, kaip puikūs demagogai, vis tiek išsisuks: sakys, kad Neringą prie Kaliningrado krašto prijungė dėl konservatorių, kad jiems iš Klaipėdos geriau matytųsi, kada ir kaip mus rusai puola.
Belieka – konservatoriai. Beretes turi – galės būti desantininkai. Juolab kad šokinėti moka. Ne iš lėktuvo, bet apie patriarxą. Kas kaip moka – tas taip šoka. O jei moki – tai ir veži: kaip supratote, už transportą bus atsakingas Kreivys. Už amuniciją – jo mamytė, kurią turės prižiūrėti ministro padėjėjas, kad nepavogtų „auksinių šaukštų”, kuriais po mūšio bus apdovanojami labiausiai nusipelnę konservatoriai. Landsbergio giminė – be eilės: kiekvienam po du „auksinius” šaukštus. (Vienas – atsarginis.)
Tiesa, vos „darbiečių” su „valstiečiais” neužmiršau panaudoti karo reikmėms. Su „valstiečiais” viskas aišku – partizanaus! Patys kalti, iškirto miškus, dabar lai slapstosi nuo okupantų už vieno Stelmužės ąžuolo. Jei priešas pastebės, galės, iškėlę rankutes į viršų, vėjyje siūbuoti ir vaizduoti senojo ąžuolo ataugas. „Darbiečiams” darbo bus per akis. Teks talkinti Viktorui, atstatant „Družbos” vamzdyno naftotiekį. Bus kaip darbo batalionas. Atsakingas už „Nord stream 3″ atšaką. Gana ukrainiečiams vieniems siurbti iš rusų milijardus, Uspaskichui irgi panašiai trūksta, nes Guogai prasilošė.
Tapino jaunimėlį irgi bus kur panaudoti. Iš akies traukti pasieniečiai! Jau išdresuoti, žino, kada ir kur pasienį apglėbti, kad diversantai Lietuvos valstybinės sienos nepažeistų. Belieka pamąstyti, kaip geriau karui pritaikyti Lietuvos vadovus?
Su Seimo pirmininke viskas aišku. Tėvas KGB karininkas, su savais greit ras bendrą kalbą. O štai su premjere bus sunkiau. Nelengva bus ją panaudoti. Žinia, kavalerijos seniai niekas nebenaudoja, o kariaut tai visiems norisi!
Deja, net ir karo sąlygomis turi kažkas likusią valstybę valdyti. O valdo tie, kurie saugo „KGB agentų sąrašą”. Manau, Premjerei ir patikėsime šią ypatingą misiją: žūtbūt išsaugoti užsislaptinusius kagėbistus. Visur ir visada turės prie savęs juos laikyti, kad vėl į priešų rankas nepapultų. O kadangi tai pati didžiausia Lietuvos valstybinė paslaptis, visur ir visada ją turės lydėti Krašto apsaugos ministras, buvęs KGB archyvų istorikas, Anušauskas. Ne dėl apsaugos, o dėl kompanijos: jei priešas juos apsuptų ir iškiltų grėsmė nacionaliniam saugumui, Anusauskas turėtų padėti Šimonytei „KGB agentų sąrašą” suvalgyti. (Vienas kramto – kitas ryja, kad būtų greičiau.) Nes jei nespės to padaryti, bet kuris, perėmęs agentūrą, galės be vargo visą elitą valdyti – teisėjus, prokurorus, politikus, ir į bet kurią pusę Lietuvą vairuoti: nori – į Rytus, nori – į Vakarus, nenori – į niekur…
Atrodo, jau visus kovai su atėjūnais išrikiavau? Sakot, Gitaną užmiršau? O prie ko čia „aukštas ir gražus“? Argi jis kam kliūna? Manau, neužklius ir okupantams. Galės toliau sau Gerovės valstybę statyti. Nors man ir senosios Lietuvėlės gaila. Ne tokia ji ir bloga buvo.
Atmeskime bereikalingas emocijas ir pasiremkime tik faktais: mažiausiai korumpuota šalis! Nė vieno rimtesnio valdininko ar politiko per tris dešimtmečius nepavyko nustatyti, nors VSD, FNTT, STT ir t.t. daugiau už kitus prikūrėme. Prancūzai savo prezidentus teisia vieną paskui kitą, JAV Trampui vieną paskui kitą impičmentus organizuoja, Rusija savo gubernatorių nespėja areštuoti, net Izraelis Benjaminą už kiaušų pakabinęs laiko, o mūsų valdžia skaidri kaip tas Baltijos lašelis tyro gintaro ant delno.
Belieka išsiaiškinti, kam konkrečiai tas delnas priklauso? Tik ar aš neperžengsiu Raudonosios linijos ir vėl nebūsiu visų apspjaudytas, ir kaip koks avinas paaukotas, nes man tektų atnaujinti seną ciklą: „Kas valdo pasaulį?“