Kai su „vilko bilietu” išmestas iš sukarintos Jūreivystės mokyklos, savo klasioko Gintaro paklausiau, ką jis mano vietoje darytų? – jis atšovė žaibiškai, tarytum savo atsakymą jau seniai būtų kišenėje nešiojęs:
– Pasikarčiau.
„Klasiokas” – gal per stipriai pasakyta, nes jis mokėsi „B”, o aš „A” klasėje. Tad jau greičiau „darželiniokas”, nes kažkada ėjome į tą patį darželį nr.4. („Austėjos” pavadinimo dar tada nebuvo.) Gintarą darželyje įsiminiau todėl, kad nuolat atsinešdavo šokoladinių zuikučių, įvyniotų į blizgantį spalvotą popieriuką, kuriais jis mielai su manimi dalindavosi: sau šokoladą – man blizgantį popierėlį.
Tai nebuvo pats blogiausias variantas, kaip dabar kai kam gali pasirodyti.
Tais laikais vaikai žaisdavo „fantikais” (smulkiai sulankstytais saldainių popieriukais, kuriuos tarpusavyje mainydavo) ir kuo „fantikas” atrodė spalvingesnis, tuo jo vertė buvo didesnė. Savotiška vaikiška valiuta, kol dar neegzistavo eurai. O kai tie eurai pagaliau pasirodė ir juos išmainė į litus, kažkodėl mano per visą gyvenimą sukauptų ir išsaugotų „fantikų” politikai nekonvertavo, dėl ko iki šiol jų nekenčiu ir negaliu jiems už tai dovanoti.
O tais laikais „fantikai” buvo jėga!
Prisirinkus gražių saldainių popierėlių, galėdavai juos su bet kuriuo nepažįstamu vaikigaliu išmainyti net į tikrą „Tuziką” (irisinis saldainis ir puikus klibančių dantukų išėmėjas) arba panaudoti darant „sekretą”, kai, iškasusi duobutę žemėje, save gerbianti mergaitė ją išpuošdavo it mažą koplytėlę su gražiomis medžiaginėmis skiautėmis bei dar gražesniais spalvotais popieriukais arba gėlių žiedeliais, ir, prispaudusi visą šį grožį stiklu, paslapčia nuo kitų užkasdavo. Šį savo fantazijos vaisių mergaitės parodydavo tik savo pačiom pačiom geriausiom draugėm, o save gerbiantis berniukas privalėdavo tuos „sekretus” susirasti pats ir bato kulnu tą stiklinį stebuklą sutraiškyti.
Po to stebėti iš pasalų, kaip dvi geriausios draugės atsargiai pravalo žemės, o ten… tik stiklo šukės. Kaip jos gražiai raudodavo ir verkdavo! Jei anuomet būtų buvę namie telefonai, o telefonai nepririšti prie sienos ir su „fotikais” viduje, būčiau tiek nuostabių „selfių” prisidaręs, kad dabar visi išprotėtumėte „belaikindami”, o aš neturėčiau, kur iš jutubo gautų pinigų dėti. Gal net pats iš jų „sekretus” daryčiau, jei, žinoma, STT agentai nestovėtų už kampo. Nes tie irgi mėgsta paveiksluotis ir filmuotis, užsidėję juodas kaukes, kai dar „koronoviruso” nebuvo. Tada jau aš kriokčiau, o jie mane fotkintų. Gal ir gerai, kad mano vaikystėje išmanių telefonų nebuvo.
Užtat buvo ką veikti.
Pavyzdžiui, nebaudžiamas galėjai mergaites skriausti. Iš meilės! Kuo labiau mylėjai, tuo stipriau už kasos tampei. Ir nieko už tai tau nebuvo, nes nebuvo ir Stambulo, o jei kažkur ir buvo niekas nieko nei apie jį, nei apie jo konvencijas nežinojo. Be to, ir rizikos jokios nebuvo. Galėjai prie bet kurios pribėgti iš užpakalio, už kasos timptelėti, baltą bantuką atrišti arba net „padnoškę” (t.y.- koją tarp kojų) pakišti, ir nieko. Blogiausiu atveju kelią nusibrozdins ir tave „durniumi” išvadins. O dabar?..
Kartą, prisiminęs senus laikus, bandžiau vieną iš nugaros „pakibinti”- toks snukis atsisuko: apšepęs, išmaliavotas, tikras pabaisa… Tiesą sakant, net nesupratau – transvestitas ar tik šiaip lytį pasikeitęs? Nebuvo kada klausinėti, nes prisiminiau, kad turiu labai skubių reikalų. Daugiau nutariau neberizikuoti ir savo meilės nepažįstamoms nedemonstruoti. Norėdamas sugrįžti į vaikystę, jau verčiau su lobių ieškikliu „sekretų” ieškosiu. Įsivaizduojat, jei rasiu pusės amžiaus senumo? Kaip smagiai aš jį sutrypčiau!
Bet kuri mano amžiaus mergaitė Tamstoms mielai paliudys: kuo daugiau tu jų „sekretų” sunaikindavai – tuo labiau buvai gerbiamas. Panašiai kaip ir šiais laikais, kai masiškai buvo naikinami kolūkiai, laivynai, bankai, daugiausiai į Lietuvos biudžetą sumokančios strateginės įmonės… Aš tai pamatęs, kaipmat supratau, kad mūsiškiai į valdžią atėjo. Mano karta! Kuriai nieko švento nebuvo, išskyrus – „blatą”, pažintis (stojant į aukštąją mokyklą), kelialapį į sanatoriją, komunalinį butą, paskyrą automobiliui, sodo namelį, komunistų partiją, Komunizmo idealus ir nekaltybę!
Kažkodėl nekaltybę reikėdavo atsargiai saugoti tik iki vestuvių. Jeigu prarasdavai anksčiau: su kuo prarasdavai – su tuo turėdavai ir „ženytis”, nes kitaip grėstų sėsti už grotų dėl išprievartavimo. Todėl mano laikais buvo labai daug jaunų šeimų: net penkiolikamečiai, šešiolikmečiai! Arba meilė buvo stipresnė, kad net akimirkai nebegalėdavo išsiskirti, arba labiau kalėjimo bijojo. Ne taip kaip dabar: tol nesiženyja ir sėdi tėvams ant sprando, kol tie pensijas gauna ir į kapus neišmauna. Tik tada, kai gyvenamąjį plotą giminės po kvadratą išsidalina, tūlas senbernis ar senmergė galų gale rimtai susimąsto: kur gauti gyvenamąjį plotą, gali būti su daliniais patogumais, senmerge arba senberniu…
(Bus daugiau, jeigu bus kam skaityti, man tai neįdomu nei skaityti, nei rašyti!)
