Pirmiausia noriu padėkoti Partijai ir Vyriausybei, kad greitai sureagavo į mano kritiką dėl ignoruojamų rusų skiepų. Jau kitą dieną po „Respublikos” pareiškimo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos ir Ministrų Tarybos vadovai vienbalsiai pareiškė, kad skiepų iš Rusijos nepirks, net jeigu pusė Lietuvos sunegaluos. O tai reiškia, kad „koronovirusas” yra ne toks baisus arba kažkieno išgalvotas. Kitaip būtų dar baisiau, nes tektų Lietuvos vadovybę apkaltinti genocidu prieš savo Tautą.
O aš vėl stoju į rusų pusę, nes man jau gaila ne tik jų, bet ir savęs bei savo tautiečių. Manau, kad rusai, sulaukę atpildo valandos, jau pasimokė. Anksčiau ar vėliau jie privalėjo pabūti savo aukų vietoje, kad suprastų, kaip jautėsi kitos tautos, susidūrusios su stipriųjų demagogija: kai smetoniniai Lietuvos vadovai teisinosi Maskvai dėl „pagrobto” kareivio, kuris išėjo pas mergas ir nebegrįžo; kai „atidavė” Vilniaus kraštą mainais į okupaciją; kai integravo savo armijon Lietuvos kareivėlius, kuriuos po to iššaudė ir išnaikino kaip nepatikimus elementus… Tokie dalykai Tautos atmintin įsirėžia amžiams. Vien atsiprašymo neužtenka. Negalima užmušus artimą pasakyti: „Atsiprašau!“ Taip manantys, elgiasi kaip idiotai. Kol nesusikeičia vietomis su savo aukomis.
Šiandien panašioje idiotiškoje situacijoje atsidūrė ir pati Rusija. Tikėkimės, kad tai jai išeis į naudą. Kitas klausimas, kaip dar ilgai galima iš jos šaipytis? Iš mūsų ji tyčiojosi beveik 50 metų, o Lietuva su kitomis ES šalimis, buvusiomis Varšuvos pakto narėmis, mėgaujasi demagogija tik pusę to laiko.
Tad lyg ir būtų galima ramia sąžine į Rusiją valytis kojas ir ilgiau, jei tik turėtume sočiai laiko.
Esminis klausimas: kiek mes to laiko turime? Kol „suvedinėjame sąskaitas“ su savo skriaudėjais rusais, iš mūsų tautos ir jos tradicijų jau tyčiojasi kiti galingieji: švabai, sorošai, rotšildai, kt. Naujojo Pasaulio būsimieji valdovai. Vietoje Komunistinio rojaus mums žada Gerovės valstybę, kuri taip pat mistinė ir hipotetinė. O tai, kad ideologijos fronte realius komunistus-partorgus pakeitė dar aršesnės lesbietės ir agresyvūs gėjai – pernelyg menka paguoda.
Ir tie, ir anie kviečia žmoniją į šviesų rytojų. Tačiau naujo ryto prošvaistės jau ryškėja šiandien… Prisipažinsiu, kad mane jos ne itin optimistiškai nuteikia.
Jokios šeimos, jokios valstybės, jokio savarankiškumo, jokios nuosavybės! Nebeliks pinigų, namų, privatumo. Absoliuti visų lygiava. Tik ar tikrai visų? Jeigu tie rokfeleriai su rotšildais ir cukermanai su geitsais nuoširdžiai to siektų, pasaulio laimės indeksas išaugtų akimirksniu. Visi žmonės taptų pasiturinčiais per vieną dieną: tereikėtų keliems procentams išrinktųjų ir apšviestųjų su likusia žmonija savo turtais pasidalinti. Kitaip tariant, grąžinti tai, ką prisigrobė. Nes 90 procentų pasaulinių resursų ir išteklių yra jų rankose. O jeigu to nedaro, vadinasi, visi lygūs nebus, kai Naujoji Pasaulio Tvarka galutinai įsigalios pasaulyje. Bus vėl lygesni už lygius. Vėl ponai ir poniai. Kaip kadaise mus Kauno sporto halėje pakrikštijo Šabtajus fon Kalmanovičius.)
Kai teigiama, kad Putinas yra vienas iš būsimų ponų, o ne ponių, aš nelabai tikiu. Net vienas iš Rotšildų pripažino, kad tai unikumas tarp pasaulio lyderių, kurio jam nepavyko papirkti. Kitu atveju jo neskelbtų absoliučiu blogiu ir neleistų tiek milijardų, bandydami jį nuversti arba sunaikinti. Be to, ponai su ponais taip nesielgia. Kitaip niekas nesiveržtų į elitą. Vadinasi, pūsdami į vieną dūdą su globalistais mes tuo pačiu naikiname paskutinę savo užuovėją. Citadelę, kuri galbūt dar išgelbės pasaulį ir net normalią civilizaciją nuo išsigimimo. Nes jau nepataisomai išsigimė. Ir jokie gėjai niekadėjai jos nebeišgelbės.
Lietuva yra dugne. Žlugusi morališkai ir pilietinės visuomenės nevaldoma. VSD tarnyba – šlapia vieta, nes, kai pasidalijo JAV milijonus už slaptus kalėjimus, yra absoliučiai priklausoma nuo CŽV. URM pareigūnai sėdi Sorošo kišenėje, nes, jei to nedarytų, sėdėtų kalėjime – už pavogtus ir išsidalintus milijonus, kurie buvo skirti Baltarusijos opozicijai. Apie politikus, kurie mus valdo, net nežinau, ar apskritai verta kalbėti. Visų pirma, savo politikų mes neturime. O antra, tie nesavarankiški subjektai Tautos akyse yra apskriti nuliai. Pradedant Seimu su Vyriausybe ir baigiant prezidentūra. Geriausiu atveju juos būtų galima vieną šalia kito sustatyti miesto centre greta viešų tualetų. (Atrodytų, kad turime daugiau WC.) Tik viena nulių porelė dvoktų „Snoro“ liekanomis, kita – „Independence“, trečia – „Mažeikių nafta“ arba pedofilais ir Garliavos lavonais.
Nebenoriu aprašinėti ir akcentuoti dvoką, kurį skleidžia mūsų politinis elitas. (Yra kas be manęs jiems tai primins.) Istorijos su švedų bankų viliborais ir Lietuvos išplautais rubliais per Čečėniją, taip lengvai užmarštin nenugrimzta, kad ir kaip primygtinai valdžia mums draustų gręžiotis į praeitį. Mūsų elitas taip supuvęs ir prasmirdęs, kad ne vienam Lietuvoje jau trūksta gryno oro ir ozono. Ne dėl to, kad nevalia į lauką išeiti ar kad elitas viską daro per kitą galą, o dėl to, kad nebėra alternatyvos ir autoritetų. Nebesusigrąžinsime ir lietuviško genofondo, nes tuos, kurių nesunaikino fašistai ir komunistai, per pastaruosius dešimtmečius pribaigė „saviškiai” su profesoriumi priešakyje. Jų vietą viešoje erdvėje užpildė tikra vidutinybių masė – išsigimėliai mankurtai. Iškilę į paviršių kartu su padugnėm iš partinių mokyklų, kurie, daug ką praradę per Sąjūdį, labai greitai viską susigrąžino ir atsikovojo. Buvę partiniai veikėjai bei KGB darbuotojai, jei ne patys, tai per savo vaikus bei anūkus, „užsislaptinusių” kolegų dėka, atsiėmė su kaupu: verslus, postus, aukštą statusą visuomenėje. O per Grybauskaitės valdymo periodą – net absoliučią valdžią Lietuvoje. Po pastarųjų rinkimų tai tapo itin akivaizdu.
Žinau, kad Dalytė, Gitana, Viktorija, Ingrida, Aušrinė ir kitos mergaitės yra nekaltos, kad jas masės į paviršių išstūmė. Žinau ir tai, kad Tautos valią reikia gerbti. Bet, patikėkite, negaliu prisiversti to daryti ir sutikęs gatvėje toms panelėms negalėčiau nusilenkti ir rankučių pabučiuoti. Man visos jos svetimos ir susireikšminusios. Galiu gerbti Viktoriją, kaip puikią šachmatininkę. Gitaną – kaip ištikimą bankininkų klerkę. Dalią – kaip nusipelniusią partinę veikėją. Ingridą – kaip Dalytės gerą draugę. Aušrinę – dėl viso pikto už bendrapavardį generolą iš KGB. O štai savo tautiečių nebegalėčiau gerbti, jei būčiau tikras, kad tai jie mums tik tokius geriausius atstovus išsirinko. Jei tuo aklai tikėčiau, aklai tarnaučiau ir rusams, su laiku tikėdamasis visuomenės aukštumas užkariauti. Nes ir plika akimi matyti, kad KGB savo kadrais nesimėto. Niekada ir niekam neleidžia jų skriausti bei demaskuoti. Matyt, per daug brangiai kainavo jų paruošimas ir apmokymas. (O gal tiesiog negabūs mokiniai pakliuvo?)
Parsidavėliai ir išverstaskūriai mums niekada neatstos aukštuomenės ir šviesuolių, kuriuos, matyt, ilgam praradome. Jei ir liko vienas kitas koks užsilikęs filosofas ar rašytojas, tai itin užsimaskavęs, nes, matyt, ne juokais visi yra įbauginti. Deja, neužpildysiu to istorinio vaakumo ir aš, su savo aštuonių klasių išsilavinimu. Todėl ir į Tamstų klausimą, ką daryti, negaliu taip paprastai iš karto atsakyti. Pradžiai pabandykime ramiai susivokti, kas vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Man nėra tai panašu tik į civilizacijų kaitą ir naujausių technologijų XXI a. erą su dirbtinu intelektu.
Nes nėra aišku, kas laukia senosios kartos ir civilizacijos atstovų, kurie nenori būti nei sučipuoti, nei sunumeruoti, nei per antrą galą padaryti. Ką daryti, dar nežinau. Bet tikrai gerai žinau, ko negalima daryti. Jokiu būdu neraginkime žmonių stichiškai išeiti į gatves. JIE to tik ir laukia, kol patys imsim maldauti ant kelių ir prašyti kuo greičiau tvarką įvesti. Daug kam nervai nebelaiko praradus verslus ir draugus – visi depresuoti ir įsiutę! Įtariu, kad to ir buvo siekta norint pasaulyje chaosą sukelti. Nes prasidėjus chaosui patys maldausime diktatoriaus tvirtos rankos. Nors ir teigiama, kad už krizę, marą ir badą, o šiuo metu – koronavirusą, yra baisiau tik karas, kategoriškai nesutinku. Kare dar būna fronto linijos, paliaubos, derybos, fronto užnugaris, blogiausiu atveju – galimybė pasiduoti į nelaisvę. O gatvių riaušės ir panika yra nevaldomos. Prilygsta tik stichinėms nelaimėms, kurių jokia žmogaus galia neišgali suvaldyti. Kas manimi netiki, lai nuvažiuoja ekskursijon į Libiją.
Beje, ten dar ne pats blogiausias variantas. Būna ir blogiau. Pavyzdžiui, kai nebėra kur bėgti ir emigruoti. Kai globalistų dėka užsiliepsnojusios spalvotosios revoliucijos praris visą pasaulį. Labai panašu, kad to siekia naujieji XXI amžiaus revoliucionieriai. O jų pagalbininkai, Lietuvos bei ES valdžia, sąmoningai arba nieko nesuprasdami jiems stropiai talkina, laukdami išsižioję vis naujų ir naujų nurodymų. Kaip visada tikisi prisitaikyti prie Naujos Pasaulio Tvarkos ir išlikti. Bet neatkreipia dėmesio į tai, jog tėra valdomos marionetės. Kam reikia, tas viską prisimena ir būtinai viską primins, kai tam ateis laikas. Kol kas jie saugūs, bet toji ramybė apgaulinga ir labai trapi. (Prancūzijos eksprezidentas Nikolia Sarkozi jiems tai gali paliudyti.) Mums galima uždrausti dairytis į praeitį, bet naujiesiems šeimininkams tai nėra tabu. Ne tam leido siausti su tarptautinės mafijos priežiūra per įvairius ofšorus, kad po to nusikaltėliai būtų laisvi ir darytų ką nori. (Nenorėčiau įvardinti, ką daro su panaudotais prezervatyvais, tik galiu užtikrinti – tikrai jų neskalbia.)
Todėl baigsiu tuo, nuo ko pradėjau: nors pasiuskite visi aplinkui, o aš vis tiek palaikysiu Rusiją, nes daugiau nebeturiu už ko laikytis. (Tik, prašau, nesiūlykite man laikytis įsikibus savo daikto, nes prisipažinsiu tiesiai šviesiai: savo valdžia aš jau nebepasitikiu!)
Atsiprašau visų tremtinių, bet mane Rusijos šiaurė jaunystėje išgelbėjo nuo pražūties, kai penkiolikos metų pienburnį Klaipėdos biurokratai beviltiškiems banditams priskyrė. Būtent ten, Sibire, geologų ekspedicijoje, pirmą kartą sužinojau, kad rusų gyslomis teka ne tik totorių-mongolų, bet ir LDK Gediminaičių kraujas (pradedant Ivano Rūsčiojo dinastija ir baigiant Trubeckojais). Rusai tuo nuoširdžiai didžiuojasi. Nesu tikras, ar ES biurokratai labai džiaugiasi „susigiminiavę” su mumis. Sprendžiant iš to, kad elgiasi kaip su trečiuoju broliu – ne tik nemyli, bet ir nuolat mus skriaudžia, versdami naikinti ekonomiką, verslą ir net vietinius gyventojus.
Autoriaus trigrašis (šakalams): Pasiskaičiau Tamstų piktus komentarus ir nustebau – oho, kiek daug ponų, o kokie visi gražūs ir drąsus! Tik gaila, kad visi anoniminiai… Ir su nostalgija prisiminiau senus romantiškus laikus iš jaunystės Klaipėdoje. Kai kada ir ten šakalų gauja vieną auką apsupdavo… Ir kai atrodydavo, kad padėtis yra visai beviltiška, pakakdavo ištarti tik vieną stebuklingą frazę: „O vienas prieš vieną bijot?“ Neprisimenu, nei vieno atvejo, kad šakalai, kas jie bebūtų – vyresniųjų klasių moksleiviai ar šiaip gatvės chuliganiukai – po to nebūtų sutrikę: blogiausiu atveju – išsirinkdavo stipriausią mušeiką, geriausiu – išsiskirdavom šiek tiek pasikeikę. Sunku patikėti, bet net tamsiausiame skersgatvyje egzistavo supratimas apie garbės kodeksą. Įdomu, ar toks dalykas dar žinomas šiandieniniam elitui? Ar ir jie – profesoriai, politologai, ekspertai – jau pavirto šakalais, puolantys kitaminčius tik gaujomis ir tik iš TV ekranų? Kaip senais gerais laikais mielai susikaučiau su stipriausiu iš jų. Diskusijoje arba… žemaitiškai. Na, kuris nori pabandyti „vienas ant vieno“?
