Gyvenom, galima sakyti, prie pat kaimo vieškelio. Na, ne prie pat, bet beveik prie pat, nes kas tik eitų tuo keliu, visada užsukdavo ir į mūsų sodybą, mat ta sodyba nebuvo mūsų, mes ten tik pokaryje gyvenome, nes iš šios sodybos šeimininką kažkodėl kažkur pas kažkokias baltąsias meškas išvežus, liko tušti pastatai ir nešertos ūkininko kiaulės. Sodyboje buvo įkurtas pirmas kolūkis, vietinių „kolchozu“ pramintas, o alkanos kiaulės baisiai žviegė, todėl maniškiai buvo paskirti tų kiaulių šerti. Dar ten buvo ir ūkininko arklidės, dabar jau „kolchozo“ arklidėmis vadinamos, dienomis tuos arklius šerdavo to ūkininko tolimas giminaitis, o naktimis tų arklių prižiūrėti ateidavo toks senas šlubis iš gretimo kaimo. Tas šlubis ir pats naktimis tose arklidėse nakvoti bijodavo, todėl ateidavo pas mus miegoti ant tokio plataus suolo, po galva savo kumščius pasikišęs, o iš vakaro be perstojo dūmydavo savo smirdančią pypkę ir pasakodavo visokias pasakas, kurių žinodavo neišpasakytą galybę ir nuo kurių pasidarydavo baisu, todėl man vakarais klausantis tų baisybių tekdavo net kojas po savimi pasikišti, juk kambaryje būdavo tamsoka, o žibalinė lempa ne visus kampus apšviesdavo.
Dažniausiai tas senis pasakodavo visokias baisybes apie velnius. Antai kaip vieną kartą, kol buvęs dar jaunas, „čielą vasarą“ velnią vaikėsi ir niekaip negalėdavęs jo nušaut, mat velnias po akmeniu palįsdavęs: taigi akmuo velnią nuo visokių persekiojimų saugo – po akmeniu yra jo slėptuvė Sako, kad kitą kartą net pats perkūnas vijęsis velnią, o tas greit šmakšt palindęs po dideliu akmeniu ir papūsk tu jam į nosį – perkūnas nebegalėjęs jo nutrenkti, bet užtat nuo to laiko perkūnas nuolat į akmenį trenkia, nes galvoja, kad ten yra tas velnias pasislėpęs. Oi, kaip baisu! Senovės laikuose tam arklių sargui medžiojant didi perkūnija užkilo, o jis pamatė prie didžio akmens mažą raudonai „rėdytą“ jaunikaitį su žalia kepure, kuris perkūnui trenkiant tuoj po tuom akmeniu ir medžiotojui subinę rodo, o kitą kartą tas mano pasakų pasakorius matė, kaip iš po akmens išlenda „toks mažas vokietuks“ ir visokius nepadorius šokius šoka. O dar kitą kartą, tai tas senas šlubis tebebuvo jaunas, žmogus pasistojo po ąžuolu, o nelabai toli priešais buvo didelis akmuo, ir kur ne iš kur ant akmens atsirado vokietuks ir šoka kazoką, sužaibavus tas vokietuks su žalia kepure tik šmakšt po akmeniu pasilindo. Ir kiūto. Griaustinis liovėsi, jis vėl ant akmens kazoką šoka. Tai va, perskilę dideli akmenys yra perkūno darbas, o į akmenį trenkiama dėl to, kad velnias užu akmens sėdi ir liežuvį visiems rodo. Ir jei žmogus kam liežuvį rodo, tai ir į tą perkūnas irgi gali bet kada trenkti, vot!
O aš juk praeitą dieną kaimynui Jerei, kai šis mane iš saldinės obels vijo, kaip tik liežuvį rodžiau; vajeeetau, vajeeetau, ir kas dabar man bus?!
O gyvenimas, kur vieškelis staigiai leidžiasi į alksniais ir paparčiais apaugusią daubą ir kur jį kerta upokšnis, tekėjo sava vaga. Upokšnis prasideda kažkur toliau giraitėje, visi gerai žino, kad tuose miškuose jis yra labai vingiuotas ir sraunus su slaptingais duburiais, tačiau ties mūsų laikinais namais jo srovė aprimusi. Srovė aprimusi, bet gyvenimas – su paslaptingais duburiais. Juk visi gerai žinojo, kad ten tuose miškuose, yra vadinama Vilko dauba, ir ten gyvena kažkokie dvikojai ginkluoti „vilkai“, save dar miško broliais vadinantys… Tuos tariamus „vilkus“ medžioja vyrai, save „liaudies gynėjais“ vadinantys, vieną dieną jie buvo ir pas mus užėję, nes mūsų sodyba dabar „kolchozo“ centru patapo, todėl čia gali bet kas bet kada užeiti. Taigi, užėjo jie neprašyti, piramide prie lovos sustatę savo tokius ilgus šautuvus, ant stalo pasidėjo iš kažkur atsineštą rūkytą kumpį, žemaitiškai „šinka“ vadinamą, nuo šautuvų nusiėmė „štikus“ (tokius ilgus peilius) ir jais tą šinką šinkuoja – pjausto bei valgo iš mūsų daržo atsineštu svogūnu užsikąsdami. Kambaryje pakvipo, o gal pasmirdo vyrišku prakaitu, aštriu svogūnu ir rūkytu kumpiu. O man seilės tik tįsta, tik tįsta vos galiu suvaldyti. Tuo metu lauke kažkas tik pokšt, kad šovė visu garsumu – tarsi perkūnas būtų norėjęs ant akmens velnią šokantį nušauti. Stalo gale sėdėjęs uniformuotas vyras staigiai strykt į kojas pašoko tarsi dilgėlėse subinę būtų nusidilginęs, ir kulka šovė pro duris rusiškai šaukdamas: „Kas šovė? Kas šovė?“ Sargyboje stovėjusieji tik pečiais gūžčiojo, tada vyresnysis juos kažkokiais rusiškais matais apšaukęs prisakė skubiai į automobilį susėsti, ir automobilis dulkėtu vieškeliu kažkur nurūko. Ant stalo taip liko ta nebaigta valgyti „šinka“; nuo to laiko man niekada neteko valgyti tokio skanaus rūkyto kumpio, nors šio ir nebe daug buvo likę. O patį kaulą namiškiai smulkiai sukapojo, ir mama su tais kaulais sekmadieniais išvirdavo barščius. Ne kasdien, o tik sekmadieniais, ir pačius skaniausius pasaulyje.
Kiemas pavasariu žaliavo, prie upelio iš vienos pusės svyrojo senų juodalksnių šakos, o iš kitos augo plonyčiai žilvičiai, o pro tą langą, kur į vakarus vidun skverbėsi vakaro saulės spinduliai, virš mūsų sodybos danguje jau žibėjo didelė žvaigždė, tartum rodanti kelią ir kviečianti užeiti. Tada vėl ir užėjo tas naktinis arklių sargas, ir vėl pasakojo apie kažkokius velnių akmenis, antai netoli kažkokių Siraičių kaip tik yra toks akmuo, mat velnias norėjęs kažkokią bažnyčią sugriauti, bet buvo jau tas laikas, kada velniams reikia grįžti pragaran, užgiedojo gaidys ir velnias žaibo greitumu lėkė žemėn, išmušdamas didelę skylę, akmuo užvirto ant skylės, o dabar stovi kaip pragaro durys – išėmus akmenį būtų matomas pragaras.
Ir tada – trach! O kai aš pasensiu, kokias pasakas galėsiu papasakoti savo vaikams? Gal apie tą naktį, kai kaimo senolė Albertina išleido paskutiniąją savo dvasią, „alkėriuko“, kuriame gulėdama ji ilgai sirgo langinės tada buvo aklinai uždarytos, todėl mėnuliuko šviesa į vidų prasiskverbdavo tik pro siaurus tų langinių plyšiukus. Prieangyje uždengtos žibalinės lempos šviesa su mėnuliuko atspindžiais kirtosi ties ta vieta, kur buvo Albertinos lova, todėl numirėlės veidas išrodė toks tarsi didelis bei šaltas sidabrinis veidrodis, prie numirėlės prasegtais kailiniukais stovėjo čia gyvenantis Jeronimas, vis nepaklūstamas Ciocės reikalavimui klauptis, „nabašnikės“, lovos pirmgalyje pagal senovinius katalikų papročius mirksėjo maža, šventinto aliejaus pripilta „knatinė“ lemputė, jos liepsna tai prigesdavo, tai vėl įsiliepsnodavo, tarsi sudarydama įspūdį, kad Albertinos dvasia blaškosi nerasdama kelio į dangų.
Virtuvės židinyje garsiai spragsėdamos degė eglinės malkos, ant krosnies kažką nesuprantamo bliurbėdamas virė rytdienos jovalas kiaulėms, su „nabašninke“ atsisveikinti atėjusieji kaimynai žegnojosi ir jau esantiems pamaldžiai sakė: „Tegul bus pagarbintas!“. Jau esantieji choru pamaldžiai atsakinėjo: „Ont omžių ooomžinųjų“. Kelios moteriškėlės iš senos kantiškos skaitė kažkokią maldą, kitos be tikslo sukiojo sprandus – „cikavijosi“, o kas ten toje kamaraitėje vyksta? Dvi senutės margomis žemaitiškomis „koskelėmis“ sėdėjo ant medinio „uslano“ prie pečiaus, tos šieno pabiros jovale po kambarį skleidė malonų, vasaros žolynus primenantį kvapą, tik arklių „griūšės“ rietė nosį, bet Albertina to jau nebejautė. Niekino neprižiūrimam kiaulių jovalui virtuvėje išsipylus ant karštų krosnies „rinkių“, garų aitrūs kamuoliai puolė veržtis ir į priešais virtuvę esančią kamaraitę, kurią žemaičiai „alkieriuku“ vadindavo ir kurioje dabar gulėjo viskam abejinga Albertina, pasiruošusi Aukščiausiajam atiduoti savo nuodėmingą „vielę“. To jovalo garai, iš pradžių sukęsi ratuku šalto „alkėriuko“ palubėje, staiga ėmė leistis ant gyvųjų ir net ant Albertinos blyškiai sidabrinio veido, garų kamuoliai „grabnyčinės“ žvakės liepsną ėmė blaškyti į visas puses, tarsi šiaurės vėjai blaškytų kaimo sodybose kaminų dūmus. Virtuvėje garsiai brakštelėjo ant suolo stovėjusio geriamojo vandens kibiro lankas, už lango kažkas sukaukė. Bene Albertinos „vielė“ taip iškeliavo su visam?! Visi baugiai krustelėjo, atsigaiveliojo ir klauptis vis nenorėjęs ne visai tobulvobul Jerė, palei sieną ant žemės žlegtelėjęs tarsi pelų maišas. Šalimais Jerės stovėjo šešiametė Ciocės augintinė, rankose laikydama „čiaslyvos smerties“ sidabrinį varpelį, Ciocė suskato: „Vajėtau, vajėtau! vaaks, ko stovi dabaa išsižiojusi – apsergėk Pondeivali, skombink tuoj pat, meldžiamoji, tu tik strošniau skombink, o juk švęstu ondiniu nabašninko bene dar nepakrapijom? Kas nors, agirdit? – kor ondou? Man mygom šventą ondinį greičiau čionai bogenkit! Vo kor krapyla? Ondinį, ondinį, šventą ondinį, sakau, greičiau man čionai neškite, agirdite kas, šepetonai?!“ Kamaraitės tarpduryje pasigirdo storas vyriškas balsas. „Cioce, štai tau krapyla, štai ir šventas vanduo!“ Tai buvo Adomas, tolimas Albertinos giminaitis, pašėręs bei upelyje pagirdęs iš žmonių į bendrą tvartą suvarytus arklius kas vakarą ateinantis sergančiai tolimai giminaitei ramios naktelės palinkėti. „O Jėsusmaryyja, Adomai gailestingas, dėl Dievo mylistos, dėl mergelės sopulingosios, tik tu nepagailėk to ondens, šlamptelėk link tų kibirų – ką tik cvaktelėjusių. Va taip, teisingai – daugiau, dar daugiau! Ir po staklėmis švamptelėk su krapyla nepagailėdamas. Dėl Dievo mylistos, dėl Visų šventųjų ir Mergelės sopulingosios, tik tu to ondens nepagailėk, švamptelėk visur – į visas keturias kamarikės kertes“ – virtuvėje sukiodamasi komandavo šių namų šeimininkė, gailestingajam Adomui vis rodydama tamsios kamaraitės prieblandoje stovinčias Albertinos visam laikui paliktas audimo staklės, nutilusį verpimo ratelį, palangėje stovinčius ir ką tik antrą kartą cvaktelėjusius vandens sklidinus kibirus.
Artėjo ruduo, spalio mėnesį mūsų kaime buvo labai gražu: pageltę beržai spindėjo kaip auksas, pakelėje raudo klevai, prie šulinio tako vyšnaitės pasidabino tamsiai raudona ir žalia spalvomis, o saulė tiesiog maudėsi tose spalvose. Būtent tokiu laiku Anužienei, kurią kaimas Cioce vadino, ir įsimetė „vištašiknis“ – na, tokia nemaža karpa ant nosies, gerai dar kad ne ant pačios nosies, o tik nosies pašonėje. Anužienė buvo tos jau amžinybėn iškeliavusios Albertinos tikra sesuo, abi jos apsigyveno išvežtojo ūkininko „pricnyčiose“ dar tais laikais, kai viena buvo už „gaspadinę“ pasamdyta, o Albertiną – už auklę, todėl kai ūkininkus kažkur trėmė, auklė savo trečius metelius užstojusiąją auklėtinę kanapėse paslėpė, o „gaspadinė“ ūkininko visus sidabrinius indus „pas save“ priglaudė. O kai tuo „vištašikniu“ susirgo, visus tuos „sidabrus“ vietos klebonėliui atidavė, bet tai moteriškei nepadėjo karpos atsikratyti. Tada kažkas jai patarė, kad norint nuo to prakeikto „vištašiknio“ išsigydyti, reiktų pamėgdžioti gaidį arba vištą, pavyzdžiui, užsilipti ant laktos ar ant vartų stulpo ir mėgdžioti gaidžio giedojimą. Buvusi buvusio ūkininko šeimininkė gaidžio giedojimą vakarais mėgdžiodavo net ant tvoros stulpo užsilipusi, bet ta karpa neišnyko, o tik padidėjo. Kaimas pradžioje iš tų Anužienės giedojimų šaipėsi, bet su laiku apsiprato, tik spėliojo, nuo ko ta liga užsikrečiama. Vieni spėliojo, ar tik ta Ciocė kada nors su kokiu nors velniu nebus „obuoliauti ėjusi“ – na, kokią nors „nečyrą“ sutartį dėl tų ūkininko „sidabrų“ sudariusi, tas senis vakarais pas mus ateinantis kolūkio arklių sergėti šlubis sakydavo, kad tokia karpa, žemaitiškai kažkodėl „vištašikniu“ praminta, išdygsta tam, kas ant tako arba prieš vėją šlapinasi.
Gal taip ir galėjo būti, nes ta Ciocė dėl senatvės tik į tvorą įsikibusi benusišlapindavo, tai gal kur nors ir ant tako moteriškei ta nelaimė netyčia galėjo ištikti.
O tas naktinis kolūkio arklių sargas vakarais toliau visokias baisybes pasakodavo, kaip antai vienas piemuo ganęs bandą, bet štai iš miško atėjęs velnias ir pareikalavęs visus galvijus jam atiduoti, kai piemuo karvių velniui nedavė, velnias labai supyko ir karves bei net patį piemenį akmenimis pavertė. Vasaromis paupiuose juk ir man dažnai tekdavo nuosavą karvę ganyti, menki juokai kada ir kur su velniu gali akis į akį susitikti. Arba antai, kolūkis turėjo avių didelę bandą, po to ūkininko išvežimo likusią. Per vasarą tą avių bandą ganė toks pusvaikis, visų „pacanu“ vadinamas, dabar tos avys kažkur „išgaravo“, o toje pievoje už Bubelės pelkių, kur tos avys buvo ganomos, liko tik akmenų didelė krūva.
Kai atslinkdavo sutemos, apie palanges imdavo baltos naktinės peteliškės skraidyti, darydavosi baisu; juk irgi nežinia, koks velnias jas čia atsiuntė…
Rimantas Petrikas
Autoriaus nuotrauka
