Ši vasara – dar vienas stebuklas mūsų gyvenime. Jau 50 metų prabėgo nuo to laiko, kai paskutinis skambutis iki jaudulio suvirpino širdies stygas. Prasidėjo savarankiškas gyvenimas. Nesitikėjome, kad būsime laimingi, kad pagausime laimės paukštę. Mes skubėjome mėgautis gyvenimu.
Eidami sutikti saulės mes nešėmės gautas klasėje pamokas. Per ilgus bendravimo metus kaip iš neišsenkančio šaltinio sėmėmis naujų žinių, padrąsinimų, patarimų. Čia suvokėme, kad norėdami ieškoti grožio pirmiausia jį privalome turėti savyje. Sakoma: „Jei žmogus ką nors nori rasti, ieško ir negalvoja įsidėti tik į savo kišenę, tai būtinai randa (Eug. Šimkūnaitė). Tad mes ieškojome ir radome. Tyliai ir atsargiai metų vingiais slinko dienos. Kiekviena diena išaušdavo vis kitaip. Kad ir ši birželio diena. Ji daugiau panaši buvo į rudenį. Vėjas ūžavo sodriai žaliuojančių medžių šakose, pritvinkę, pilki debesys grasino visus pasveikinti lietaus bučiniais. Bet žiedais pasipuošęs birželis kėlė mums nusitaiką. Šiandien liūdėti nevalia. Šiandien mes vėl sugrįžtame į mokyklą, į SAVĄJĄ II-AJĄ VIDURINĘ. Ateiname į savo mokslo šventovę gerokai pasikeitę, bet širdimi išlikę jauni. Takas į mokyklą… Kiek kartų juo eita, skubėta. Šiandien tuo pažįstamu taku einame suvokdami, kad nėra kelio į laimę, kad laimė yra pats kelias. O ir mokykliniai metai nebuvo rengimasis gyvenimui, tai buvo gyvenimas, mūsų gyvenimas, autentiškas buvimas čia ir dabar. O svarbiausia – mūsų bendrystė. Mintyse skamba gerai žinomas dainos žodžiai: „Iš praeities staiga prisiminimai seni išplauks ir prieš akis ilgai šlamės klevai, švies mokykla sena baltais langais…“
Šurmuliuodami ir džiaugdamiesi vieni kitais kylame senais mokykliniais laiptais. Skubame į SAVO KLASĘ. Tiesa, ji jau nebe ta. Ne tie suolai, ne tie stalai. Bet vis tiek ji sava. „Klasė ketvirtam aukšte su langais į stadioną, tai pro juos tarytum paukščiai skrido mintys ir svajonės“… Ar pameni, drauge, koks šurmulys čia būdavo rytais?.. Vieni dalindavosi vakardienos įspūdžiais, kiti nusirašinėjo namų darbus ir prašė netrukdyti ramybės, kažkas nerimavo dėl nešvariai nuvalytos lentos. Kažkas paprasčiausiai krėsdavo pokštus. O kaip planuodavome pabėgimus iš susirinkimų! Vieniems tai buvo juokai, kitiems – kartus nusivylimas.
Va kažkuris atsinešė atsiminimų sąsiuvinį (Ech, ta jaunystė!), kažkas ištraukė iš rankinės seną mokyklinę nuotrauką. Ir vėl juokas. Graudus, ašaros palydėtas…
Kaip tada buvo gera. Šiandien daug ką atiduotum, kad galėtum pakartoti viską iš pradžios! Kas tai per stebuklai? Gal sportinės varžybos, gal choro repeticija, o gal kova už būvį – už teisę sėdėti paskutiniame suole?
O kur dar meilė? Kiek naktų dūsauta, kiek kartų rausta stovint prie lentos? Ar pameni? Ot tai buvo! Nejaugi pamiršai? Taip klausinėjome vieni kitų, nugrimzdami vis į naujus prisiminimus, susigrąžindami jaunystę…
Deja, kai kurie iš mūsų jau visam laikui išliks jauni. Mirtis pasiglemžė juos. Tai klasės auklėtojas P. Gimbutas, klasės draugai Bronius G., Aleksas J., Petras B. Sustojome rimtyje prie jų kapu, uždegėme atminimo žvakeles. Prisiminimų takais bent trumpam pabėgome nuo tos slegiančios tylos… Stovėjome tokie ramūs, solidūs, pasidabinę sidabro šarma, jau seniai tapę anytomis ir uošviais, močiutėmis ir seneliais, pasiruošę apmąstymams ir maldai. Visai taip, kaip bažnyčioje per Šv. Mišias. Meldėmės už buvusius, anapilin iškeliavusius mokytojus, už savo nebūtin išėjusius artimuosius, prašėme mintimis, kad Angelas sargas paliestų mūsų širdis savo baltu sparnu…
O paskui… Paskui baigėsi mūsų PAMOKA, „kurios tema – išsiskyrimas, kuri sekundė po sekundės sirpo laiko kekėj. Širdis skausmingai apkabino ilgesio dukrą ir jautrūs atsisveikinimo žodžiai suplasnojo klasėje…“
Alfonsė Stripeikienė, Radviliškio II-os vidurinės (V.Kudirkos)
mokyklos 1968 m. pirma abiturientų laida
