„Kaskart vis dažniau pagalvoju: kuo labiau senstu „tuo daugiau gyvenu ne realiais atsitikimais, o tais, kurie išnyksta iš atminties, kuriuos tarytum ten kažkas labai gražiai saugo“. Visokių minčių kyla apie gyvenimą, apie nueitą kelią, apie tai, kas esi, ar tam tikroje situacijoje teisingai pasielgei, ar teisingai gyvenimą nugyvenai. Tokią abejonę, išsakytą aktoriaus S. Račkio, radau naujausioje N. Narmontaitės knygoje. Jaučiausi, tarytum būčiau pasikalbėjusi su aktoriumi.
Apie tai, ko laikas negydo
Gyvename lyg kokiame maratone, vis bėgame, o kai trumpam stabtelime, susigrąžiname tai, kas seniai prarasta arba tai, ko laikas negydo. Ir jeigu esi normalus žmogus, tau skauda. Skauda dėl pasakyto ar išgirsto žodžio, veiksmo, įvykio. Šiandien vėl sugrįžtu į mokyklą. Kalbėsiu apie savo mokinius, auklėtinius, jų tėvus, kolegas, vadovus, vizitatorius. Ir, žinoma, apie save.
Apie pykčio proveržį
Atsakinėjusio mokinio žinias įvertinu nepatenkinamai, pažymį įrašau į dienoraštį (pažymių knygelę). Įsižeidęs mokinys trenkia pažymių knygelę ant suolo. Paprašau sugrįžti su dienoraščiu ir po to ramiai, be emocijų atsisėsti. Lyg ir nusiraminome abu. Bet… juk pyktis – toks pats jausmas, kaip ir visi kiti. Jausmus reikia išgyventi… Kur dabar pyktis prasiverš?.. Per pertrauką, namuose, gatvėje?..
Apie kupranugarį koridoriuje
Mano aštuntokai – mokyklos budintieji. Kovoja už pertraukų drausmę ir tvarką. Per griežtus tikrintojus apspjauna septintokė. Įsižeidę taikdariai nusprendžią iš nedrausmingosios pasišaipyti per mokyklos radijo laidą – „Mokykloje vaikščioja besispjaudantis kupranugaris“. Be abejo, jis greitai demaskuojamas. Pravardė merginai akimirksniu prilimpa… Hmm… Ar reikėjo?
Jokių vakarėlių!
Šalyje ir respublikoje vyksta priešalkoholinė akcija – jokio alkoholio, niekur, jokiais atvejais. Po savaitės mokyklose Paskutinio skambučio šventė. Kokių susibūrimų, jokių vakarėlių! Pas mane sunerimusi užeina paralelinės klasės auklėtoja. Vaikai švęs kaimo sodyboje. Ką daryti? Dalyvausi – blogai. Nedalyvausi – irgi blogai. O jei bus reidai rajone? Kaip būti? Abi sutariame: būsime su auklėtiniais iki pat ryto. Ir buvome. Ir nieko…
O kas čia blogo?
Trečios mano abiturientų laidos Paskutinio skambučio vakaronė prie Arimaičių ežero. Pavasaris. Gražus vakaras gamtoje. Prisiminimai, nuoširdūs pokalbiai. Laužas… Tik kažko vaikinai užtruko prie to laužo. Einu pažiūrėti. Rūksta dūmeliai ne tik laužo. Vyrai rūko. Šventės gadinti nesinori. Kaip pasielgti? Pirma manęs prabyla vienas drąsesnis: „O kas čia blogo?.. Pabandykite.“ Paimu cigaretę, bandau traukti dūmą, užsikosėju. Jau ir panelės sugūžėjo. Juokiasi… Už keleto dienų klasės fotografas ištiesia nuotrauką… Auklėtoja rūko.
Keliavome traukiniu
Žiemos atostogos. Paskutinės, moksleiviškos, suplanuotos. Penkioms dienoms vykstame į Maskvą. Traukiniu. Kiek romantikos (o kažkam atsakomybės)! Traukiniui pajudėjus, visi jaučiasi kaip namuose. Beveik visas vagonas mūsų. Plepame, žaidžiame šaškėmis, domino, net grojant kariniam vadovui gitara dainuojame. Aš absoliučiai rami, net nepastebiu, kad vieno vaikinuko trūksta. Bet netrukus viskas ima suktis kaip pagreitinto filmo kadruose. Vagone pasirodo nepažįstama moteris, o su ja mano auklėtinis (visiškai „gatavas“ – girtas). Jis stovėjo tambūre ir… galėjo iš vagono iškristi. Iš siaubo vos spėju padėkoti žemaitukų moksleivių auklėtojai už budrumą (jie važiavo gretimame vagone, ir maniškis ten prisivaišino „miškų gėlele“). Ir tada trenkiu per veidą savo auklėtiniui. Vieną, kitą, trečią kartą… Mane nuramina klasės vaikinukai, kurie paguldo bendraklasį ant suolo ir užkloja kailinukais. Kolegos susėda šalia manęs, ašarojančios. Vagone tyla, visi ruošiasi įsitaisyti miegui. Mano galva pilna minčių: jei pasiklys, jei perblokš mašina, jei nušals rankas ar kojas (tuomet buvo labai šalta žiema). Ir dar neišspręstą klausimą, parsivežu į namus: kaip informuoti tėvus?
Pasveikino tik vieną kartą
Pertrauka. Mokytojų kambaryje šurmulys. Daug šnekų. Po dekretinių atostogų į darbą sugrįžo dvi mokytojos. Viena pagimdė pirmagimį sūnų, kita – trečią dukrytę. Direktorius spaudžia ranką pirmajai, vadina ją šaunuole, deja, prie kitos net neprieina. Kai kurie kolegos pasipiktinę palieka mokytojų kambarį, aš matau tik drebančias kitos mamos rankas ir pilnas ašarų akis…
Scenarijaus neparašiau
Mano mokiniams, kuriuos auklėjau nuo penktos klasės, tą dieną įteikė atestatus. Kiek kartų svajojome apie išleistuvių vakarą, apie tai, kaip eisime pasitikti Saulės. Deja… išleistuvių išvakarėse mirė mano mama. Išleidžiamoji klasė viena, tad ir aš, auklėtoja, viena. Reikia suimti save į rankas ir su savo nelaime susitaikyti. Po atestatų įteikimo galėsiu skubėti į namus atsisveikinti su mama. Bet… sekretorė kviečia užeiti pas direktorių. Vietoje užuojautos žodžių išgirstu: „Scenarijų parašėte?“ Pakraupusi pralemenu: „Laidotuvių?..“ (mat, mano auklėtiniai per paskutinio skambučio šventę neįtiko kai kam savo humoristiniais palinkėjimais, ir man buvo įsakyta parašyti išleistuvių scenarijų). Čia mano stiprybė baigiasi. Išbėgu iš kabineto. Skubu pas mamą…
Apie gedulo kalbą
Mirė TKPCK generalinis sekretorius L. Brežnevas. Šalyje gedulas. Direktorius įpareigoja pasakyti gedulo kalbą. Taip reikia. Niekada tokios neteko sakyti. Kodėl aš? Suvokiu: nepaprieštarausiu, nes šefas įsakė (juokinga, bet mums, neišmanėliams, buvo įteigta, kad karo nebus, kol Brežnevas gyvas. Ir dauguma tuo tikėjome). Tokių akimirkų, kai paliepia, ir vykdai, būta ne kartą. Kodėl neišdrįsau paprieštarauti?
Dėkojo ir partijai
Atestatų įteikimo šventėje privalėjo pasisakyti ir tėvai. Nelengva juos buvo prišnekinti. Tuo kartu ypač. Mano auklėtinių tėvai – kolūkiečiai, eiliniai darbininkai. Vienintelis tėvukas – Lokomotyvų depo meistras. Šnekinu jį ir užsimenu apie direktoriaus įpareigojimą – padėkoti partijai ir vyriausybei už galimybę gauti vidurinį išsilavinimą. Man šiek tiek juokinga tokia padėka, o tėvukas nustebęs: „Partijai dėkoti? Už ką?“ Kalba graži, nuoširdūs žodžiai mokytojams, tėvams, na o padėka… niekas, ko gero, nesuprato tos padėkos… arba savaip interpretavo… Buvo laikai…
Direktorius mane apgynė
Pamokoje pas septintokus inspektorė iš Vilniaus. Jos nemėgo nei vienos rajono rusų kalbos mokytojos. Man nepasisekė. Klasėje vien kaimo vaikai (jų kalbiniai įgūdžiai silpni), tema – įvardžiuotiniai įvardžiai. Jaudinausi ir aš, ir mano mokinukai, kurie klydo daug dažniau nei įprastai. Inspektorė bandė man padiriguoti: pakviesk tą, pašnekink aną… Tvardžiausi. Bet kai baigėsi pamoka, inspektorei išdrįsau pasakyti: „Jei taip būtumėte pasielgusi vyresnių moksleivių klasėje, aš būčiau iš pamokos išėjusi… Mus mokyklos vadovai gerbia.“ Nežinau, apie ką kalbėjosi direktorius su inspektore, bet kitą dieną ponia iš Vilniaus atėjo dar kartą į mano pamoką, žinoma, aš nervinausi… bet direktorius mane apgynė.
O kas jos prašė?
Pavaduotoja buvo ne kartą renkama mokytojų partinės organizacijos sekretorė. Kartą prabilo, kad galėtų padirbėti ir kiti. Patikėjau, kad kalbėjo nuoširdžiai, tad susirinkimo metu pasiūliau į sekretorius kitą direktoriaus pavaduotoją, vyrą. Praėjus keletui dienų po rinkimo kolegos atnešė žinią: „Tiek metų dirbau, galėjau ir toliau dirbti… Kas jos prašė?“
Tai va… Persistengiau
Kad tik tau nebūtų blogai
Grįžusi po pamokų, mamos kambarėlyje pamačiau „pertvarką“. Šalia lovos ant stalelio, uždengto servetėle, stovėjo kryželis. Mama buvo tikinti ir vis prašydavo palaidoti „su bažnyčia“. Tai buvo neįmanoma, nes aš mokytoja ir dar komjaunuolė. Stengdavausi išvengti tų kalbų… Tą popietę supratau, jog mama susitaikė su tuo, kad palaidosim kitaip, be kunigo, be bažnyčios. Užtai ir kaimynė pakvietė kunigą paskutiniam patepimui. Netrukus ji, apsiverkusi, pratarė: „kad tik tau nebūtų blogai.“ Tuokart verkėme abi…
Kam tas sąmyšis?
Egzaminą laiko visi klasės mokiniai. Kažkaip pražiopsojau, ir kolegės sūnaus puikų atsakinėjimą nutraukiau, neišklausiusi mintinai išmokto S. Jesenino eilėraščio. Suvedame rezultatus, ir tada komisijos pirmininkas pareikalauja pakviesti mokytojos sūnų padeklamuoti „Laišką motinai“. Sutrinku – iš kur toks nepasitikėjimas mokiniu ar mokytoja? Kaip jaustis mokiniui? Kviečiu pastarąjį į klasę. Vaikinukas pasimetęs, už tai aš rami, esu įsitikinusi, kad šitą eilėraštį visada visi mokiniai deklamuoja mintinai… Ir aš nesuklydau! Tik kam tas sąmyšis?
Gėlės ir šampanas
Rusų kalbos egzaminas egzaminų sesijoje paskutinis. Jį išlaikius, visi mokiniai, paskelbus egzamino rezultatus, sveikinami mokyklos baigimo proga. Sveikinimo žodis, aplodismentai, gėlės. Ir… ant stalo abiturientų atneštas šampanas. Tiesa, tai buvo tik vieną kartą!
Kam grojo būrelio vaikai?
Rajone inspektorė iš Maskvos. Ji tikrins mokinių rusų kalbos žinias, vertins mokytojų gebėjimus. Iš ryto mokykloje vyksta darbas kaip visada. Į repeticiją susirinkę ir dūdų orkestro muzikantai. Kad ir nerišliai, bet tradiciškai sklinda melodijos „Te visad šviečia saulė“ garsai. Skambučiui suskambus, muzikantai išsiskirsto. Klasėje vyksta darbas.
Kitą dieną mieste kalba, kad trečioji vidurinė maskvietę net su orkestru pasitiko…
Va, kaip būna!
Inspektorė iš Maskvos tikrino dviejų mokytojų darbą. Vienoje klasėje vertinimų pamoka. Kitoje – „R. Gamzatovo eilėraščiai“. Jaudinomės už kolegas. Pamokose ne tik viešnia, bet ir direktoriaus pavaduotoja, švietimo skyriaus inspektorė. Be abejo, mokytojos jaudulys persidavė ir mokiniams. Mano vienuoliktokai klydo, darė daug klaidų. O inspektorė rašė, rašė, rašė… Pamokos pabaigoje pasidžiaugė mokiniais, padėkojo man. Pamokos pavyko! Jos buvo aptartos dalyvaujant drauge su mokyklos rusų kalbos mokytojais.
Viskas praėjo, atslūgo. Tik tos kalbos: „Bepigu gerai pravesti pamoką, kai planą parašo instituto dėstytojai…“ (čia apie mane). Paklausiau mokinių, kaip jie jautėsi. Atsakymas buvo paprastas: „Turėjome geresnių pamokų“.
Nei atleidau, nei pamiršau
Rajoniniame laikraštyje gautas skundas iš 3-iosios vidurinės mokyklos. Skunde bandymas išversti iš posto direktorių. Po skundu direktoriaus vienos pavaduotojos ir kelių mokytojų parašai. Ten ir mano parašas! Bet aš juk niekam, nieko nerašiau ir nepasirašinėjau! Daugelis mokykloje žino, kas tame skunde parašyta. Viena kolegė net sapne „mačiusi“ skundikus. Netikėdama tuo, ką girdžiu, einu į redakciją susipažinti su skundu. Man jo, deja, neparodo. Turiu teismo keliu išsireikalauti šitokį leidimą. O mačiusieji skundą linkčioja galvomis, kad ir aš ten pasirašiau. Net pavaduotojai tą patį tvirtina: matėme, žinome… Bandau pasišnekėti su šefu… Jis nepriekaištauja, į kalbas nesileidžia. Jaučiuosi, tarsi mane kas nuogai išrengė. Daugelis kolegų žino, kad aš drįstu ir vadovams kritiką išsakyti, kad nesu paskalų skleidėja. Bet kaip įrodyti? O tas mano parašas – tik dvi raidelės, net mokiniai kartais jį sumodeliuodavo… Išdrįstu ir pavaduotojos P. L. paklausti, ar sukonstravo mano parašą. Tyla. Tik pasistoja plaukeliai ant jos rankos. Kita gi kolegė, kai skundas buvo svarstomas, prisėdusi greta šnabžda: „Tai ką darysime?“ – klausia. Atrėžiu: „Nieko ir iki šiol nedariau!“ Susirinkime nekalba skundą rašiusios, aš viena tvirtinu savo tiesą: „Aš nerašiau, ten ne mano parašas!“ Bet širdies juk neišimsi.
Tikėjausi direktoriaus keršto. Jo nebuvo. Papildomų valandų skyrė būreliui, įdarbino būrelio vadovu sūnų. Pamiršti kolegių kiaulystės negaliu. Tik, kai būnu kapinėse, stabtelėjusi prie direktoriaus kapo, siunčiu jam savo mintį: „Aš to skundo nerašiau!“
Kokių stresų reikėjo?
Stresų kiekvieno žmogaus gyvenime būna. Išgeri vaistų, apsiramini, užmiršti, bet, pasirodo, kad jie turi didžiulę įtaką žmogaus nervų sistemai, o nuo čia ir atsiranda įvairiausios ligos. Niekada negalvojau, kad tai ir man atsilieps. Onkologinio centro Vilniuje gydytojas po operacijos paklausė: „Tai kiek reikėjo turėti stresų, kad šitaip sunegaluoti?“ Ką galėjau atsakyti? Darbe susitvarkiau, pamokose vyravo drausmė, supratimas, pasitikėjimas. Su kolegomis, tėveliais nekonfliktavau… Tiesa, visada viską labai jautriai išgyvendavau, tad ir dabar, kai esu laisvas paukštis, prisišaukiu ir depresiją, ir nerimą, o gal ir paniką.
Mano išgyvenimai – subjektyvi tiesa. Jais galima suabejoti, gal net pasišaipyti ar papriekaištauti, o gal prisiminti ką nors iš savo gyvenimo. To, apie ką rašau, nebebus, nebėra. Deja, praeitis gyva. Ir asmeniniai įspūdžiai dar ne kartą atgims mąstant apie savo gyvenimą…
Pagarbiai
mokytoja Janina
asociatyvi nuotrauka
