Išsirinkome. Ką iš Ko? Tą iš Tų – kaip ir buvo užprogramuota. Pigus rinkiminis planas sintetiniams prezidentams – pasiteisino. Tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje. Kas toliau? Dagyvenimas tęsiasi. Valdžia persiorientuoja naujai kadencijai. Valdomieji – naujam (korektiškam) tautinių kelnių smukimui. Nesistebiu, kai laikas nuo laiko viešose fotografijose matau poną Gitaną… šalia pono Valdo… Juk jis buvo prezidento Valdo Adamkaus visuomeninis patarėjas ekonominiais klausimais. Todėl – nesudėtinga susiorientuoti, kas valdo Lietuvą. Peršasi kosėjanti mintis, kad buvusių prezidentų „Juodi nuopelnai būrų žemei“ tiriami nebus. Labai norisi tikėti, kad klystu.
Laimėjo „visi“. Ir tie kas agitavo iš Šimonytės gerbėjų persimesti prie Nausėdos rėmėjų. Ir tie, kurie pakluso be alternatyviai alternatyvai. Viščiukus skaičiuosime rudenį. Viltis – lietuvių motina. Tikėjimas – lietuvių tėvas.
Prezidento rinkimų kampanijos metų, žmonės stengiasi sužinoti kiek įmanoma daugiau dozuojamos tiesos, apie visus kandidatus. Ypač apie tuos kuriems simpatizuojama. Smalsu. Kaip supratau, iš dešimties metų senumo informacijos internete, mama – Ona Stasė Nausėdienė, buvo tarybiniais laikais nacionalizuoto, tarybiškai nuniokoto malūno savininko duktė.
„Dar ne visai atrestauravome, laukia nemažai darbų, laimė, kad tam gauname kompensacijų, – prisipažino drauge su sutuoktiniu Antanu tėvų palikimą puoselėjanti Ona Stasė Nausėdienė. – Malūnas buvo baisiai apgriuvęs, jau antri metai kaip jį sunkiai atstatinėjame – buvo pakeistos skiedros, uždėti nauji sparnai, rekonstruoti laiptai, durys – juk viskas buvo nudraskyta, išvogta. Manoma, jog iki pasiekė Lazdininkų kaimą ir gavo šios vietovės pavadinimą, iš pradžių šis vėjo malūnas buvo pastatytas netoli Vilniaus, po to perkeltas šalia Kretingos. O.S. Nausėdienės tėvas Jurgis Končius Lazdininkų malūną įsigijo 1925-aisiais už Amerikos anglių kasyklose užsidirbtus pinigus. Vyras juo labai džiaugėsi ir brangino, o kai malūnas atiteko kolūkiui, malūnininku čia dirbo iki pat savo mirties“.
(Amerikos uodega po truputį lenda lauk.). Jeigu dabartinio prezidento senelis dirbo anglių kasyklos savininku ar šachtos viršininku, tada tikrai galima kažką sutaupyti, o jeigu eilinių angliakasių – kažin… O gal lietuviai Lietuvoje ir pasmerkti tik dirbti, o tie kas nori iš tikrųjų užsidirbti – turi parsidavinėti Amerikoje? Smetonos laikai… Iš tėvų pasakojimų. Iš aktyviai naikinamų tarybiniais laikais išleistų knygų. Žinau, kas ir ko iš Lietuvos bėgdavo į Ameriką. Turtingi – kad įsikūrus už Atlanto padaryti biznį. Nusikaltimus padariusieji – kad pasislėpti. Dabar vienų ir kitų vaikai bei vaikaičiai – vadinami emigrantais. Slėptis nebėra dėl ko ir nuo ko. Todėl, sugrįžę šventais veidais ir ne visada šventais kėslais – lenda ne į knaipę, o į politiką.
„Garbaus amžiaus sutuoktiniai į šį projektą investavo nemažai savo santaupų, tačiau be valstybės paramos tokios sąnaudos jiems būtų nepakeliama našta. Vieno garsiausių (dabar jau garsiausio) Lietuvos finansų analitiko Gitano Nausėdos mama prisipažino, jog iš atžalų gali sulaukti tik moralinės paramos. „Vaikai mus labai palaiko, bet finansiškai prisidėti negali. Štai sūnus statėsi namą, pats iki pat 60 metų sėdės skolose“, – atvirai kalbėjo moteris. Vieta gera, plotai dideli. Ten yra keturi aukštai – būtų galima įrengti viešbutį, restoraną. Jei atsirastų koks rimtas žmogus, malūną galėtume išnuomoti, tegu dirba. Bet kol kas su pinigais liūdna, tad nelabai kas nori ir imtis“.
Lietuviškai smalsu, koks kipšas finansavo sėdinčio iki 60 metų skolose, dabartinio prezidento rinkimų kampaniją? Ar ne Amerikos uodegytė? Didelių vilčių į naują prezidentą (atsiprašau) – nededu. Lietuva jau prasigėrusi, prasimyžusi, prasiskolinusi, praknopkintomis smegenimis. Okupuota svetimos kariuomenės. Keletas mažų „saldainiukų“, priklausomai nuo visų ir nuo visko tautai, tikrai bus pasiūlyta. Papirkti tokios malonės – griebsime juos kaip gryną pinigą… O tada, apdujusiems nuo sintetinio gerumo narkotiko, tereikės vieno mažmožio – padėti parašus – referendume. Kuriame, tarp visų kitų klastingai paspęstų kilpų, pašventintas nekaltumo aureole, tyliai tūnos pats klastingiausias tautai masalas – DĖL ANTROS PILIETYBĖS… Tas pats „sūrio lochams“ gabalas, kurio dar nebuvome pribrandinti nuolankiai imti… iš transatlantinės integracijos velnio rankų. Labai norėčiau būti NE-TEI-SUS.
Antanas Stugys