Iš ciklo „Mano tėviškės žmonės“ (13)
Šiauriniai Vaitiekūnų vienkiemiai
Pas vaitiekūniškę Eleną Daukšienę nuvykau neatsitiktinai – man įdomus šiaurinis Vaitiekūnų kaimo pakraštys, tos maždaug kilometrą plytinčios erdvės tarp Vaitiekūnų ir Pyplių kaimų. Mažai pažinojau ten gyvenančių žmonių, nes mano tėvai buvo įsikūrę tolokai nuo čia į pietus už Vaitiekūnų kaimo, prie Miegoto upelio.
O vienkiemių tuose šiauriniuose Vaitiekūnų laukuose būta ir žmonių gyventa nemažai. Ir jų sodybos kur kas mažiau negu Vaitiekūnų pietinė dalis nukentėjo nuo melioracijos ir griovimo.
Tik prisiminkime: pietuose buvo nušluotas Ridikių, vakaruose – Dirgaičių kaimai, veik nebeliko vienkiemių aplink Juodelių kaimą, taip pat palei Miegoto upelį ir už jo į šiaurę ir vakarus. Nes ten buvo įgyvendinamas didysis „Vasiukų projektas“ – buvo sumanyta patvenkus Šušvę ir Miegotą laistyti iš tų tvenkinių šimtus hektarų ganyklų. „Spindulys“ turėjo tapti milžiniška karvide, iš kurios tekės pieno upės, ką ten ta paprastukė Šušviukė.
Tačiau pilnu pajėgumu tas pieno „fabrikas“ taip ir nepradėjo veikti, o netrukus laistymo įrenginiai buvo išmontuoti. Beliko Vaitiekūnų ir Juodelių tvenkiniai bei stepės ten, kur buvo minėtieji kaimai ir vienkiemiai.
O šiaurinės Vaitiekūnų dalies melioracijos baubas tada nepasiekė ar nespėjo, todėl ten sodybų išliko nemažai ir tik ilgainiui daug jų ištuštėjo. Dabar apleisti styro buvę Žalnorų, Sondų, Morkų, Juozo Kuprio ir kiti vienkiemiai, o Urbštų, Peleckių, Valaitienės ir kitų sodybų nebėra – vieni savininkai mirė, kiti kas kur išsikėlė. Tačiau vis dėlto tokio kazachstano, kaip Vaitiekūnų pietuose, čia nėra.
Linksmoji Murziukė
Tad pačiame šiauriniame Vaitiekūnų pakraštyje, už buvusios Boleso Kundroto sodybos, kuri dabar priklauso turbūt jo anūkui, suku į mažą kelelį. Juo tikiuosi nudardėti į Daukšynę – antai ji stūkso netoli.
Tačiau greitai paaiškėja, jog šis keliukas veda miško link ir juo pasieksiu tik tolumoje pilkuojantį didelį gervių būrį. Dar ne taip seniai tai buvo reti paukščiai, o dabar štai ganosi kviečių želmenyse prie Vaitiekūnų. Gal iš Praviršulio tyrelio atplasnojo? Tenykštėje pelkėje jų matydavau.
Pasigrožėjęs iš tolo gražiais paukščiais, grįžtu į plentą ir įsuku dar į kitą kelelį. Šis labiau išvažinėtas, akmenuotas, matyt, renka žmonės akmenis aplinkiniuose laukuose ir meta į keliuko duobes.
O štai ir Elenos Daukšienės sodyba – keletas nedidukų baltų plytų pastatų ir sodas greta, pilnas raudonų prisirpusių obuolių. Jų praėjusį rudenį buvo tiek daug, kad mažai kas rinko. Ant sienos puikuojasi išskirtinis pašto adreso numeris 1 – taigi tai pirmasis namas Vaitiekūnų kaime, nors nuo šio vienkiemio iki gyvenvietės dar nearti.
Pabeldus į duris, pasitinka šuns lojimas. Įeinu – ogi Murziukė pikta tik iš pirmo žvilgsnio; po keleto žodžių ji jau glaustosi prie kojų. „Ne su visais ji tokia, – lyg ir stebisi iš už stalo pakilusi Elena Daukšienė, simpatiška smulkaus sudėjimo senutė, – toks Vytautas (nerašysim pavardės) iš Vaitiekūnų buvo atvažiavęs su reikalu, tai Dieve, Dieve, kaip Murzė jį puolė!“ „Pririšk savo šunį, – sakė jis, – negaliu žiūrėt“. Bet kai kuriems ji net į mašiną lipa“.
– Smagiau su šuniuku gyventi?
– Nu taip. Bet ir šposų pasitaiko. Neseniai Danutė Murzienė buvo atėjusi, buvusio agronomo žmona. Matau, šuniukas prie jos lenda, tai iš įpratimo subariau „Murze, eik lauk!“ – ir tik tada supratau, ką pasakiau.
– Nesupyko kaimynė?
– Ne, pasijuokėm. Laikau Murziukę daugiausia kambaryje, kad man būtų drąsiau, tai kartais ji nei iš šio, nei iš to kad šoks prie lango, kad pradės loti ant kažko lauke – išsigąstu, kas čia daros. Išeinu, apeinu namelius, apžiūriu, „kad čia nieko nėra, Murze, – sakau, – ką tu čia puoli?“ Tada nurimsta. O ką vienai be šuniuko reiktų čia daryt.
– Vaikus užauginot ir išsiskirstė?
– Nu aš tik du sūnus turėjau ir nepasisekė – vienas sūnus Radviliškio ligoninėje mirė nuo galvos sutrenkimo, trys jo vaikai liko, dabar su mama kitur gyvena. O kitas sūnus nemalonumų valdiškuose namuose turėjo, tai koks man motinai skausmas…
Girdėjau aš tą liūdną istoriją, tačiau čia atėjau ne senų žaizdų aitrinti, todėl dairausi po, kaip vaitiekūniškiai sakydavo, gryčią: nors iš lauko ji mūrinė, bet viduje moderniška neatrodo.
– Šita gryčia dar mano tėvelių statyta, tik daug vėliau plytomis apmūryta. Mama sakė – dar 1921 metais šitie rąstai buvo atvežti čia iš senosios tėvų gryčios Vaitiekūnų kaime. Mano tėvo tėvai gyveno pačiame Vaitiekūnų kaimo viduryje, toje vietoje, kur vėliau buvo „Spindulio“ kolūkio kontora, o dabar stovi kažkoks aptvertas namelis.
Ir kai pradėjo žmonės prieš karą skirstytis iš kaimų į vienkiemius, tai ir mano tėvas išsiardė savo gryčią kaime ir persivežė, ir pasistatė ją čia, vienkiemy, kur dabar ir gyvenu. Mat tiems, kurie išsikėlė į „kolionijas“ (taip anksčiau buvo vadinami vienkiemiai. – F.Ž.), duodavo daugiau žemės, negu jie kaime galėdavo turėti.
Tad šiai gryčiai jau daugiau kaip šimtas metų. O ūkinius pastatus mano vaikai atnaujino – iš blokų sumūrijo.
– Betgi maždaug ten, kur buvo „Spindulio“ kontora, kadaise stovėjo Vinco Kundroto sodyba, joje buvo pirmoji Vaitiekūnų mokykla?
– Tai gal kur netoliese. O kad mano tėvo sodyba toje vietoje buvo, tai tiksliai žinau, tėvai ne kartą rodė. Aš jauna buvau Miežinytė Elena, o tėtis – Miežinys Baltramiejus iš Vaitiekūnų, mama – Miežinienė Adelė. Ji čia atitekėjo iš Vedreikių. Tėvas buvo gimęs 1888 metais, mama – 1900; aš gimiau 1939 metų rugsėjį, tai paskaičiuokit – jau 85 metus nugyvenau.
Gyveno dešimt, liko viena
Išgirdęs Miežinių pavardę, aš suklūstu, mat jau kurį laiką ieškau žymiausio Vaitiekūnų kaimo žmogaus – kunigo ir kalbininko Mykolo Miežinio – giminių šioje vietovėje. Tuo labiau, jog Elena paminėjo savo tėvo Baltramiejaus vardą. Tokį pat turėjo ir jauniausias kunigo Mykolo Miežinio brolis.
– O koks buvo jūsų senelio – tėčio tėvo vardas? – Klausiu.
– Irgi Baltramiejus, – dar labiau nustebina Elena.
Panašu, jog gali prasidėti įdomybės. Tačiau atidėkime jas kitam rašiniui, mat reikia patikrinti faktus archyviniuose dokumentuose, ką šiuo metu ir darau. Dokumentų nemažai, rasti adatą šieno kupetoje užtruks.
O kol kas Elena toliau pasakoja apie savo tėvo šeimą, kurioje užaugo 8 vaikai.
„Baltramiejus Miežinys buvo vedęs du kartus. Su pirmąja žmona – Ona Urbaite iš Ažytėnų – jis turėjo du vaikus: Liuciją Miežinytę-Poškevičienę ir Vaclovą Miežinį. Liucija gyveno Kairėnėliuose, užaugino 3 sūnus ir dukterį. Vaclovas buvo vedęs Aldoną Tamulytę, užaugino du sūnus ir dukterį. Jis gyveno čia, kitame tėvų namo gale, dirbo kolūkyje brigadininku.
Po keleto metų pirmoji tėčio žmona numirė ir jis vedė antrą kartą – Adelę iš Vedreikių. Su ja turėjo dar 6 vaikus: Genovaitę Miežinytę-Krikščiūnienę, ji gyveno prie Krakių, turėjo 2 dukras ir sūnų; Bronislavą Miežinytę-Švėgždienę, gyveno Pypliuose, turėjo 2 sūnus ir dukrą; Adelę Miežinytę-Pikelienę, gyveno Kėdainiuose; Marytę Miežinytę-Lukminienę, gyveno Kėdainiuose, užaugino dukrą ir sūnų; Zuzaną Miežinytę-Jarušiūnienę, gyveno Jurbarke, vaikų neturėjo; ir jauniausioji dukra – Elena Miežinytė-Daukšienė. Aukštąjį mokslą baigė dvi seserys – Adelė ir Zuzana, abi jos buvo mokytojos“.
Beje, Adelė Pikelienė kurį laiką mokytojavo Vaitiekūnų pradinėje mokykloje, vėliau išsikėlė į Kėdainius. Jos vyras Stasys Pikelis buvo „Valstiečių laikraščio“ žurnalistas, aš jį pažinojau ir kurį laiką dirbau tame laikraštyje; Stasys linksmai pasakojo tarybiniais laikais išlošęs loterijoje 5 tūkstančius rublių. Tais laikais tai buvo dideli pinigai, už kuriuos Pikeliai nusipirko Vilniuje kooperatinį butą, užteko dar ir geram baliui redakcijoje.
„Iš visos tos kadaise didelės mano tėvų šeimos aš vienintelė dar gyvenu“, – palingavo galvą Elena Daukšienė. Pirmasis mirė tėtis – 1955 metais, mama „ 1984. „Mama sakydavo – 29 metus gyvenau su vyru ir po to dar 29 metus be vyro“, – prisimena Elena.
Tiesa, dalis šio namo priklauso Elenos įbrolio Vaclovo dukrai.
– Mūsų tėvai neturėjo tiek pinigų, kad galėtų visus savo vaikus išmokslinti. Aš baigiau tik 4 Vaitiekūnų pradinės mokyklos klases. Mokykla tada buvo pas Daunoras, mokytoja Ona Kuprienė, Boleso žmona. Egzaminai – Vosiliškio mokykloje.
Oi kaip vargo mūsų tėvai, kaip mes visi anuomet vargome… Miegojome – vieno galva, kito kojos, nes taip talpiau. Kandžiojo blakės. Mūsų vaikai toli gražu nematė tokių vargų kaip mes.
Tėvas buvo gavęs nemažai – 42 hektarus žemės, tačiau, nepasakydamas mūsų mamai, dalį jos pardavė kaimynams – Medzvėgai, Matkui, Juozui Miežiniui, o pinigus pragerdavo. 18 hektarų beliko. Dar miško turėjo – Kvedarui pardavė, irgi mamai nieko nesakė…
Gydytojų vyras nepasiekė
Aukštesnių mokslų Elenai siekti trukdė ir tai, jog ji nuo gimimo neprimatė. „Mano seserys, pavyzdžiui, Genutė, eidavo siūti pas žmones arba ūkio darbus dirbo pas ūkininkus Petrėčius ir kitur, kaip tada sakydavo – tarnavo. O man, kadangi buvau silpno regėjimo, beliko padėti tėvams namuose. Kai paaugau, ėjau į kolūkio lauko darbus“, – pasakojo Elena.
– Bet kaip dirbti tuos lauko darbus, jei regėjimas prastas? – paklausiau.
– Oi prastai būdavo. Tuo labiau, kad iš pradžių tie darbai buvo labai sunkūs ir nebūdavo nei vienos dienos, kad galėtum pailsėti namie – jei ne darbai brigadoje, tai turėjai ravėti kolchozo daržus. Dirbome kartu su Janina Levanaite, Ona Liniene ir kitomis moterimis. Man gydytojai paskyrė invalidumą, rekomendavo nedirbti sunkių darbų, nekelti daugiau kaip 3 kilogramus, bet iš ko gyvensi, jei nieko nedirbsi?
Bet kol pas mus dar gyveno sesuo Bronytė, ji man pasakydavo, parodydavo, kas kur yra. O kai ji ištekėjo ir išsikraustė į Pyplius, man pasidarė baisu – kaip dabar bus? Juk reikia į tuos laukų darbus ir nueiti, ir pareiti vienai, ir dirbti.
Laimei, Vaitiekūnų pradinės mokyklos mokytoja Birutė Volskienė pasiūlė man valytojos darbą mokykloje. Mat į pensiją išėjo Elena Šulskienė, kuri ligi tol jį dirbo. Dirbau mokykloje keletą metų, paskui ją iškėlė į naują pastatą Vaitiekūnuose ir ten dar dirbau. Ten ir sulaukiau pensijos. Buvo tada gal 1994 metai.
– O kada ištekėjote?
– Turbūt 1969 metais. Man buvo jau virš 30. Už vaitiekūniškio Daukšos Romualdo, jo tėvų sodyba buvo čia pamiškėje, netoli Valaičių vienkiemio. Romasiu jį vadino.
– Laimingas buvo gyvenimas?
– (Atsidūsta) Ne rožėmis klotas. Du vaikus užauginom, su vienu persileidau – trys būtų buvę. Vyras kurį laiką dirbo Vaitiekūnų brigadininku, taip pat fermoje, paskui traktoristu, dar vėliau sargu. Besargaudamas pasidarydavo iš cukraus naminio alaus… Pradėjo pūstis, storėti, vis platinu ir platinu kelnes. Daktarai pasakė – kepenys nebesveikos, mesk ir gerti, ir rūkyti. Jau neberūkė. O važiuodamas pas juos, žuvo.
Gerai atsimenu tą dieną, mat buvo praėjusi savaitė po garsiųjų 1991 metų sausio 13 dienos įvykių. Sausio 20 reikėjo Romui nuvažiuoti į polikliniką, tai iš vakaro susitarė su kaimynu Kundrotu Bolesu, kad šis nuveš jį.
Atsikėlęs apsirengė geresniais rūbais. Sakau – „Ko nerimsti, sėsk ir palauk Boleso“. O jis – „Einu ant kelio, ten palauksiu“. Bet mat kaip buvo – nuėjo jis iki fermos, netoli ji, šalia kelio. O ten dirbo Miežinio Boleso iš Vaitiekūnų žmona Bronytė, tai ji jam sako: „Va mano Bolesas irgi važiuos, nes man taip pat reikia pas daktarus – sėsk į mūsų mašiną“. Tai Romas sėdo ant galinės sėdynės, Miežinys už vairo, Bronytė šalia ir važiuoja. O ir Kundrotas Bolesas jau pasivijo ir važiuoja paskui, nes ir jam reikia į Radviliškį.
O paskui, kaip man vėliau papasakojo Kundrotas, prie Šeduvos Miežinio mašina pradėjo vingiuoti – gal jam kažkas atsitiko. O iš priekio kaip tik atlėkė kita mašina ir – susidūrė jos. Bronytė žuvo vietoje, o Romas iškrito pro galinį langą. Sakė, paėjo dar kelis žingsnius ir krito, ir numirė. Turėjo jis tada gal 54 metus. Vaitiekūnų kapinėse palaidotas, kur daug mano giminės guli. Beje, ir tos kapinės yra mano tėvo žemėje.
O po keliolikos metų Radviliškio ligoninėje mirė ir sūnus Vaidas…
Taip kad nebuvo čia niekada lengva. O kokios tik valdžios nematėm – gal septyni buvo kolūkio pirmininkai, pradedant nuo Kazoko Prano iš Juodelių kaimo ir baigiant Šniauka nevietiniu. O brigadininkų net nesuskaičiuosi – ir mano brolis Vacys daug metų juo buvo, paskui mano švogeris Pypliuose, mano vyras – Vaitiekūnuose, o dar brigadininkavo Jakštas, Volskis ir dar kas.
O kai kolūkyje naujų namų statybos prasidėjo, tai saviškiams trobas statė geresnes, didesnes, o tiems, kurie su kolūkio valdžia nedraugavo, nepataikavo, tai tų buvo mažesnės, prastesnės.
Vėliau pastatė ir naują administracinį kolūkio pastatą, perkėlė į jį kontorą. Ir juk toms statyboms atskaitydavo mūsų pinigų. O dabar noriu paklaust ir nežinau kieno: dabar čia jau bendrovė, žemių ji turi daug, tai kur tie mūsų pinigai? Būtų gerai, kad tame administraciniame pastate jį suremontavus būtų senelių namai, nes jis irsta, sveikas išlikęs tik ten, kur šildoma bendrovės kontora ir parduotuvė, o kitos patalpos – baisu ir pažiūrėti.
Pyplių moterų balsai būdavo oho
– Čia pat, už jūsų sodybos, prasideda Pyplių kaimas. Jis jums daug arčiau negu Vaitiekūnai. Kuris mielesnis?
– Vaitiekūnai. Ten vietos gražesnės, parduotuvė yra. Ir visada Vaitiekūnuose būdavo geriau: ir Joninės ten būdavo, ir gegužinės. O Pypliuose kas – na, tik mojavos (gegužinės pamaldos Šv. Mergelei Marijai. – F.Ž.) čia būdavo geresnės negu Vaitiekūnuose. Pyplių moterų, merginų balsai oho kokie būdavo, aš irgi ten giedodavau ir dabar dar galiu pagiedoti. Mūsų Bronytės balsas buvo labai geras.
– Pas ką Pypliuose rinkdavotės?
– Daugiausia pas Bučiūną, netoliese jo sodyba. Paskui baltamūre – taip vadino vieną namą Pypliuose.
– Vaitiekūniškė Elena Šulskienė pasakojo apie Pypliuose gyvenusį Zenoną Miežinį, kuris buvo ištremtas ir vargo Sibire kartu su Elenos tėvais Petrėčiais. Gal tas Zenonas Miežinys buvo jūsų tėvo giminė?
– Kad lyg tai ne. Tik tiek, kad mano mamos sesuo Elžbieta buvo ištekėjusi už jo brolio ir gyveno čia netoli, už Šušvės. Tų Miežinių buvo 4 ar 5 broliai – dar ir Pranas, Vladas, Juozas, Jonas.
– Ar gera gyventi vienkiemyje? Gal geriau negu kaime? Ten žmonės susigrūdę, mato net kas kaimyno kieme vaikšto.
– Daug kas dabar taip man sako. Na, aš čia, šitoje sodyboje, įleidusi šaknis nuo mažų dienų, tai man čia viskas miela. Tačiau prieš kelias dešimtis metų, kai užėjo kita mada – iš vienkiemių kraustytis į kaimus – „Spindulio“ kolūkio pirmininkas siūlė: „Ateik į gyvenvietę. Pastatysim jums namą“. Bet mano mama tada pasakė: „Jeigu nori, eik, bet aš liksiu čia“. Negi ją vieną paliksiu? Ir likom čia abi, ir gyvenom 7 metus, kol ištekėjau, o ir po to dar kartu gyvenom, nes mano vyras čia atėjo.
Bet jau sunku, o būna, kad ir baisu. Štai vakar buvau jau tokia susilpusi, kad ir lauko duris atrakinau, galvojau – atvažiuos greitoji, o kaip įeis? Mane dabar globoja sesers Marytės dukra Ingrida. Atvažiuoja kas kelios dienos iš Kėdainių, atveža, ko reikia, o ir mane nuveža pas daktarus. Ji Kėdainių poliklinikoje mane priregistravo, ten mums geriau negu Radviliškyje. Kol galiu, kol dar paeinu, kol valgyti pasidarau – būnu čia. Ir sūnus aplanko, atvažiavęs malkų prineša, vandens. Tik gaila, kad neturiu daugiau vaikų.
– Betgi sūnus, sakėte, aplanko?
– Na taip, atvažiuoja iš Kauno. Kai augo abu vaikai, maniau – Vaidas liks ūkyje ir padės man senatvėje, o Sigitas pasieks kokio aukštesnio mokslo ir dirbs kur nors neblogą darbą. Bet išėjo kitaip. Vaidas tapo elektriku Šeduvos proftechninėje, o Sigitas išmoko automobilius remontuoti. Ir kas iš to? Subyrėjo kolchozas – nebereikia nei elektriko, nei remontininko. Ir išvis darbų žmonėms čia mažai, ypač jauniems.
Dėl manęs tai tiek jau bėdos – Ingrida gražiai prižiūri, kiek pajėgsiu, tiek gyvensiu ir kai likimas palieps, iškeliausiu. Bet man rūpi, kas prižiūrės mano Sigitą?
… Klausausi ir galvoju: motinų širdyse tik vaikai, jų vaikai…
O kai įkandin Murziukės išeiname į kiemą pasigėrėti Elenos Daukšienės sūnų suręstais ūkiniais trobesiais, šiaip taip priprašau ją nusifotografuoti prie šulinio su šuneliu. Atrodo, mes visi trys tuo patenkinti. O tada nuoširdžioji Elena įspraudžia man didoką terbelę graikinių riešutų – antai stovi riešutmedis, panašu, jog Vaitiekūnų žemė šiems medžiams patinka, jau ne vienoje čionykštėje sodyboje jais vaišino.
Vinguriuodamas iš sodybos tarp kelelio akmenų, galvoju, jog ir gyvenime šitaip balansuojam – kartais pasiseka išvengti kliūties, o kartais užgauna. Tikriausiai ir šitoje pirmojoje, o gal paskutinėje Vaitiekūnų kaimo sodyboje (iš kurios pusės žiūrėsi) vis dėlto būta ir džiaugsmo, ir laimės, nors jos šeimininkė apie tai net klausiama nekalbėjo; tarsi daugiau čia būta vargo bei motiniškos širdgėlos. Kas, kokios laumės verpia vienokius ar kitokius mūsų likimus, kodėl vieniems būna vienaip, kitiems – kitaip?
Bet to turbūt jums nepasakytų ir profesoriai bei akademikai, ką ten aš, paprastas Feliksas iš Vaitiekūnų kaimo. Iki kitų pasimatymų.
Feliksas Žemulis,
2025 metai
Felikso Žemulio nuotraukos
