Kiekviena dienos valandėlė yra graži. Graži ji buvo ir tuokart, prieš Kalėdas. Bibliotekoje susibūrė kuriantys žmonės. Darbas ir šventė yra neatskiriami. Tą popietę susirinkusieji šventė žurnalo „Mūsų kraštas“ dvidešimtmetį.
Jei pasklaidytume savųjų dienų puslapius, suvoktume, kad kai kurie iš jų nuobodūs, o kai kurie pilni gražaus užsimojimo ir dvasios. Daug šviesos kasdien į mūsų gyvenimus atneša daugybė žmonių – ramių, kuklių, darbščių. Tokių žmonių surandame atvėrę mūsų bibliotekos duris. „Graži tu savo dangaus mėlyne“ – dainuojama. Tėvas Stanislovas rašė: „Pridėkime prie tos eilutės tęsinį – graži tu savo kukliais, darbščiais žmonėmis.“
Šventėje kalbėjome apie „darbščiųjų skruzdėlių partiją“ (tai Tėvo Stanislovo žodžiai). Skruzdės tylios. Jos nardo tarp knygų lentynų ir neša žmonėms šviesą. Jos išmintingosios, dirba nevaitodamos. O kūrybingas ir pasiaukojantis darbas daugelio, deja, nepastebimas. Prieš 20 metų tuometinę Viešosios bibliotekos direktorę A. Janiševičienę kankino mintis: „O ką aš po savęs paliksiu Radviliškiui? Kokia mano misija čia? Juk yra žmonių, dirbančių atkakliai ir kantriai. Pasaulyje visada buvo nemažai didžių, garsių žmonių, kai kurie statė ir paliko miestus ir piramides, kai kurie paliko užrašytas mintis, darė mokslinius atradimus. Nevalia paslėpti ir nežinioje palikti šių žmonių širdies lobyno. Mes turime daug laikraščių ir žurnalų, bet juose daug purvo, šmeižto, neapykantos, klastos. Tegul mūsų sumanymas turės vieną tiesą – skleisti šilumą. Tėvas Stanislovas viename pamoksle sakė: „Jeigu žmonės mokėtų sakyti tik žodį „AŠ“, žemėje, ko gero, būtų pragaras… Koks galingas gali būti tas krikščioniškasis jausmas, sugebėjęs prabilti žodžiu „MES“ – daugiskaita, noras prisiglausti vieniems prie kitų, kartu nešti atsakomybę.“ Tik taip idėją buvo galima paversti konkrečiu darbu. Būtent gerbiama Aldona surado daug bendraminčių, talkininkų. Jie plušėjo, tyrinėjo, rašė, kalbino. Atvertę žurnalo puslapį randame gausų kuriančių ir leidžiančių žmonių sąrašą. Mes dėkingi tiems „raktininkams“, kurie atvėrė duris į praeitį. Visi žurnalo straipsnių herojai yra palikę žymą Radviliškio krašto istorijoje. Jų tarpe ir mano mokytojai A. Faustaitė ir A. Petronis. Kiekvienas žurnalo numeris – mažas nūdienos stebuklas. Jame rasi krašto istoriją, paskaitysi apie įvairius rajono kampelius, kraštiečių ieškojimus ir atradimus. Ir suvoksi: galima didžiuotis savo krašto žmonėmis.
Ir vėl cituoju Tėvą Stanislovą: „O žmonės! Kokių nuostabių žmonių mes turime! Tik apie juos – geruosius ir gražiuosius – ne visad žinome, o kartais gal ir nenorime žinoti… Yra Lietuvoje, yra mūsų krašte daug grynuolių, tik reikia juos parodyti.“
Šviesios atminties rajono savivaldybės meras D. Brazys žurnalo 10 metų sukakties proga rašė: „Nebūsime pamiršti, jei neleisime užmiršti jau praeitin nuėjusių dienų. Esame mažas taškelis pasaulio žemėlapyje, bet čia gyvena įdomūs, kuriantys, mąstantys žmonės, kurie niekada neleis Radviliškio kraštui nugrimzti užmarštin.“
„Mūsų sukurtos saulės spalvina mūsų artimųjų dienas ir naktis. Jų spinduliai pasiekia net slapčiausias sielos gelmes.“ „Dažniau atverkime knygų ir žurnalų langus. Jie margi margiausi kaip vitražai, tik mokėkime perskaityti“ – šito mokė kolegė lituanistė S. Adomaitienė. Knygos ir tokie leidiniai visagaliai, nepakeičiami, padeda žmogui augti, tobulėti visą gyvenimą…
Greitai Kalėdos. Šią tylią maldų ir susimąstymų naktį pakelkime akis į dangų. Kalėdų žvaigždė mirktels tau klausdama: „Ar išmokai skirti Šviesą nuo Tamsos?“ Kad pasakytum „Taip“, paimk į rankas „Radviliškio krašto“ žurnalą ir kreipkis į Viešpatį: „O Viešpatie, atsiųsk daugiau žmonių, kurie sugeba žmonėse pamatyti gėrį. Dieve, palaimink guviuosius protus, palaimink darbščiąsias rankas, palaimink drąsuolius kurti. Kurti su nauda ir džiaugsmu, kad galėtų skaityti visi…“ – Tėvas Stanislovas.
Kad tik užtektų laiko…
J. Kaučikienė
