Darganotą rudens – beveik žiemos (nors ji dar nebuvo užklydusi į Lietuvą) dieną į Vilnių grįžtu autobusu. Artėja Radviliškis. Gerai pažįstamas miestas. Ir ne tik pažįstamas… Iš tolo matosi miesto žiburiai ir linguojančios belapių medžių šakos.
Mano nuotaika keista: lyg ir nesuprantu, kur važiuoju, negi grįžtu namo? Bet autobusas greit palieka miestą… Važiuojam tolyn į naktį.
O mintys, užkliuvusios už prisiminimų, plaukia ir plaukia. Išnyra pamirštos gyvenimo akimirkos… Prieš daug metų Radviliškis buvo mano miestas… Mano namai… Čia prabėgo vaikystė ir ankstyva jaunystė – iki mokyklos baigimo.
Prisimenu paskutinius mokslo metus, abitūros egzaminus ir atsisveikinimą su būriu draugų ir draugių, su mokslo rūpesčiais, darbais ir džiaugsmais. 2019 m. rudenį mokykla šventė savo 100 metų jubiliejų. Išgirdusi apie tai, susiruošiau važiuoti. Iš tiesų šventė buvo graži, puikiai suorganizuota ir su ta betarpiška jausena – mes namie! Susirinkome nepažįstami, bet savi šio žemės lopinėlio vaikai.
Miesto Kultūros rūmuose, kur vyko šventė, mus pasitiko mandagūs ir paslaugūs vyresnieji mokiniai. Ir, o Dieve, kokie gražūs! Apsidairiusi supratau, kad iš savo laidos esu vienintelė. Bet… atpažįstu mokytoją Spudulienę… Labai apsidžiaugiau. Gerbiamai mokytojai turėjau prisistatyti. Aukštesnėse klasėse ji mums dėstė lietuvių kalbą ir tikrai išmokė ją mylėti. Mačiau, kaip kitų, tų paskesnių po mūsų, laidų būreliai sveikinasi, bučiuojasi, šūkčioja iš džiaugsmo. Mano laidos draugų nebuvo…
Seniai nuplaukė mūsų laikas, nusinešdamas daugiau nei pusės draugų gyvenimus į amžinybę… Apmaudu, kad likusieji nesurizikavo atvykti. Žinia, ne vienas turime visokių negalių – juk praėjo net 63 metai. Tiesiog neįtikėtina!
Mūsų 13- toji Radviliškio abiturientų laida baigėme mokyklą 1956 metais. Baigėme 64 abiturientai, jauni ir gražūs, ką tik buvę vaikai, dabar jau suaugę, įšokome į neramų gyvenimą. Ir atsivėrė prieš mus platus ir nepažįstamas laukas. Be kelių, be rodyklių. Kur pasukti, kaip surasti tą savo takelį? Žinoma, tą vasarą mūsų gyvenimas labai palengvėjo: nebeliko egzaminų rūpesčių, įvairių mokslo prievolių. Trumpas laisvės pojūtis! Bet kai kurių iš mūsų laukė stojamieji egzaminai, oi nelengvi!
Dauguma draugų jau žinojo, kur nori toliau mokytis, kiti džiaugėsi, kad baigėsi visos mokyklos ir mokslo pareigos.
Prieš abitūros egzaminus pasikeitėme nuotraukomis, gražiai ir liūdnai užsirašėme ant jų maždaug taip: „Ilgam, ilgam prisiminimui“.
Išleistuvėms merginos pasisiūdino baltas štapelines (taip tada vadinosi tokia paprasta medžiaga) sukneles. Vaikinai irgi neįtikėtinai pasitempė. O jau šokom! Kol baigėsi trumpa birželio naktis ir patekėjo saulė…
Išleistuvės buvo suruoštos toje pačioje salėje, kurioje vykdavo visos mokyklos iškilmės. Šis mūrinis baltas dviaukštis pastatas Dariaus ir Girėno gatvėje. Tada jis vadinosi Radviliškio Valerijos Valsiūnienės vidurinė mokykla. Ir mieste buvo vienintelė lietuviška vidurinė.
Baigėme dvi klasės – 11 a ir 11b (tada mokėmės vienuolika metų). „A“ klasės auklėtojas buvo mokytojas A. Jančius, dėstęs rusų kalbą ir literatūrą. „B“ klasės – istorijos mokytoja P. Žostautaitė. Ne mokytojos kaltė, kad Lietuvos istorijos buvo vos kelios pamokos. Pagal programą. Kam ta sava istorija? Svarbiausia – TSRS (sovietų) istorija.
Mokyklai tuo metu vadovavo jaunas direktorius V. Masiulis.
Mes, mokiniai, buvome gana draugiški, patyčių ar užgauliojimų nebuvo.(bent aš su tuo reiškiniu nesusidūriau). Kartais buvo laidomi nepikti kritiški juokeliai, keiksmažodžių – jokių! Su kai kuriais klasiokais mokiausi nuo pat pirmo skyriaus. Tuo metu pirmieji keturi pradinės mokyklos metai buvo vadinami skyriais.
Mano pirmasis Mokytojas buvo pavarde Makštelė – aukštas, stotingas vyras su plona lazdele rankoje. Toji lazdelė nuolatos darbuodavosi pagal reikalą: vienas mostas – „Tylos“, kitas – „Prie lentos“, dar kitas – „Prašom išeiti iš klasės“ (čia jau už didelį tvarkos pažeidimą). O kartą netgi gavau ja per pirštus: mat rašiau kaire ranka. Tuomet tai buvo lyg ir nuodėmė – klasėje neturi būti kairiarankių! Toks griežtas reikalavimas.
Ir dar prisimenu mokytojo veidą, kai surašiau dailyraštį vos matomomis raidelėmis. Man taip buvo gražu! O mokytojas perbraukė skersai ir parašė kuolą (vienetą)! Dieve mano, kokia buvo gėda!
Kiek pamenu, bendravimas su mokytojais buvo mandagus ir pagarbus. Į visus kreipdavomės „Tamsta mokytojau!“
Išeiti iš pamokų buvo atsiprašoma retai, nes pagal nerašytą taisyklę – „sarmata“. Niekas per pamokas nevaikščiodavo, bet nusirašinėjimo vyresnėse klasėse išmokome.
Žinoma, šurmulio ir neatidumo per pamokas būdavo. Ypač vyresnėse klasėse. Pamenu fizikos mokytoją Strielniką – per jo pamokas būdavo gana triukšminga. Bet iki tam tikro laipsnio. Kai jis būdavo peržengiamas, Mokytojas ramiu balsu paaiškindavo maždaug taip: mokau ne save, o jus, o jei esate tokie nesąmoningi, kad nesiklausote, skriaudžiate save“. Deja, mūsų sąmoningumo nebuvo daug: šiek tiek aptilę, vėl įsisiūbuodavome.
Kai mokantis devintoje klasėje mokykloje pasirodė jaunas, labai aukštas ir gražus mokytojas Petronis, dėstęs geografiją ir astronomiją ir sukūrė geografų būrelį, bemaž pusė vyresniųjų klasių mokinių susibūrė būtent ten. Mokytojas mokėjo labai uždegančiai pasakoti apie tolimus kraštus, kalnus ir jūras, o dangus per astronomijos pamokas atrodė be galo paslaptingas ir gyvas!
Mokytojas mylėjo savo mokinius ir mes tai jautėme. Iki šiol jo asmenybė man yra tikras Mokytojo pavyzdys.
Mūsų karta buvo viena iš tų, kuri grįždama po pamokų matydavo akmenimis grįstoje ir purvinoje turgaus aikštėje (ten dabar Aušros aikštė) gulinčius nužudytus kruvinus jaunus vyrus su karinėmis uniformomis. Kiek vėliau kiti nužudytieji partizanai būdavo „numetami“ NKVD kiemo patvoryje. Į tuos nelaiminguosius buvo galima pasižiūrėti pro tvoros tarpus. Dabar tą kraupią vietą žymi paminklinis akmuo, deja, be nuorodos iš gatvės – nežinant šios vietos ir nepastebėsi.
Apie tuos žuvusiuosius buvo kalbama tarsi pašnibždomis, su didele baime ir giliais atodūsiais… Tas baisus vaizdas nevalingai vis išnyra iš atminties.
Po mokyklos baigimo sutarėme susitikti po šešerių metų, kad būtume jau šiek tiek įsikūrę naujame gyvenimo etape, o kas mokėsi, kad būtų jau užbaigę mokslus. Taip ir susitikome, tik jau naujoje mokykloje V. Kudirkos gatvėje. Daug mūsų susirinkome ir buvo labai smagu vieniems kitus pamatyti jau kiek pasikeitusius. Bet naujos mokyklos sienos neturėjo mūsų prisiminimų, todėl ir kiti susitikimai prasidėdavo nuo susirinkimo į „savo mokyklą“. Buvo daug tų mūsų susitikimų, bet jie vis retėjo ir retėjo, kol visai maždaug prieš dešimtmetį išnyko.
Prisimenu klasės draugą Eugenijų Mikalauską, kai jis po vieno susitikimo jautriai pasakė: „Jeigu liksiu ir vienas, vis tiek ateisiu į mokyklą, į susitikimą“. Deja, likimas sudėstė kitaip – jau seniai jis kitame krante…
Kaskart gyvenimas atsiriekia vis didesnę ir didesnę mūsų gyvenimo dalį. Saulė išblukino daug spalvų, kuriomis puošėsi mūsų jaunystė. Bet kokie buvo žaižaruojantys mums dovanoti metai! Ir kaip greit jie prašuoliavo.
Vis tik prabėgus daugybei metų – visam gyvenimui! – tie metai neužmirštami. Tada mes buvome jauni. Ir tai buvo laimė!
Užtat ir negaliu ramiai pravažiuoti pro savo miestą Radviliškį.
Zina Kaveckaitė, 13- tos laidos abiturientė
