Pravažiuoju ne vieną šalies miestuką ir matau tuščius kioskelius,
parduotuvėles, turgaviečių statinius. Tuščius plotus ryja didieji
prekybos megapoliai, kuriuose srautų ir ribojimų nereikia kontroliuoti.
Pasakos apie smulkaus verslo skatinimą ir jaunimo pritraukimą į
provinciją yra mizeris. Radviliškyje nukvakusios valdžios sprendimu
buvo nugriautas turgelis, o po to tik susizgribta, kad dar naujo
turgelio net brėžiniuose nėra. Dabar prekybininkai priversti prekiauti
kas kur – vieni gatvėje, kiti automobilių stovėjimo aikštelėse, dar
kiti bando užsidirbti duonai prie prekybos centro durų.
Ši chunta tiek pridirbo žmonėms, kad nesulauksi nei per gerą norą jokių
alternatyvų dėl prekybos, ūkininkų produkcijos realizavimo, kirpyklėlių
steigimo.
Dabar tik prasidės, net nesulaukus rugsėjo 13, galimybių paso tikrinimai
ir drakoniškos nuobaudos. Nes šioje šalyje be baimės, streso žmogeliui
psichopatai nelabai ką ir turi pasiūlyti.
Anglijoe du metus dirbi, ir tik gavęs pelno juridiškai formini verslą,
susimoki mokesčius, Olandijoje visokeriopa valdžios pagalba knygų
autoriams, leidėjams, pas mus biurokratinės užkardos ir popierizmas.
Kiek subsidijų gauna vytelių pynėjas, laikrodžių taisytojas, kirpėjas,
manikiūrininkė?
Abejoju, ar tokia statistika iš viso yra vedama?
Ruslanas Baranauskas – humanitaras
