Radviliškio trečiojo amžiaus universiteto Knygos bičiulių klubas „Beržė“, kuris veikia Viešojoje bibliotekoje, surengė užsiėmimą, skirtą Vinco Mykolaičio-Putino 125-osioms gimimo metinėms.
Be senjorų klubo narių, bibliotekos atstovų, užsiėmime dalyvavo iš Vilniaus atvykę kraštiečiai, pašušvėnai: žurnalistė, sociologė, publikacijų, ekspedicijų dalyvė, viena iš sambūrio „Pašušvėnai“ sostinėje iniciatorių Vida Povilaitytė-Kazlauskienė ir to paties sambūrio prezidentas, nusipelnęs inžinierius architektas, Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios choro „Skliautai“ dalyvis ir prezidentas, mėgėjas tapytojas Edvardas Vytautas Beinortas. Jie pasidžiaugė aktyvia radviliškiečių literatūrine, leidybine ir kita veikla, pasidalijo savos gimtinės prisiminimais. V. Povilaitytė-Kazlauskienė papasakojo kai kurių jos žinomų detalių apie V. Mykolaičio-Putino gyvenimą ir darbą Vilniaus universitete. Kartu su E. V. Beinortu visi padainavo, be kita ko – ir klubo dainą „Beržė“, sukurtą narės Zenonos Zakienės.
Po to klausytasi senjorės, ilgametės pedagogės Zofijos Krikštanienės išsamaus pranešimo apie V. Mykolaičio-Putino gyvenimo kelią. Mokytoja vaizdingai atpasakojo aplinką, kurioje gimė (1893 m. sausio 6 d.) ir augo būsimasis kūrėjas, apibūdino jo griežto, praktiško mąstymo tėvo charakterį, švelnią, jautrią motiną, namuose – Prienų rajono Pilotiškių kaimo ūkininkų šeimoje – vyravusią atmosferą: „Nuošalus Mykolaičių viensėdis gyveno savo uždarą gyvenimą, kurį retai kas iš šalies tesudrumsdavo.“ Apžvelgti jaunojo Mykolaičio mokslo Gudeliuose ir Marijampolėje metai, išryškintas pirmasis jo susitikimas su Maironiu, turėjęs įtakos tolesnės veiklos krypčiai. Klausytojams primintas laikotarpis nuo 1909 metų, kai V. Mykolaitis įstojo į Seinų kunigų seminariją. „Būtent tada, po dviejų mokymosi ten metų, laikraštėlyje „Šaltinis“ su eilėraščiu „Aukštyn širdis“, panašiu į maldą, debiutavo naujas poetas – Putinas“, – priminė pranešėja. Įdomiai nušviestas ir tolesnis jo gyvenimas – nukreipimas studijuoti Petrogrado dvasinėje akademijoje, vėliau – Freiburgo (Fribūro) universitete (Šveicarija), Miuncheno universitete (Vokietija), grįžimas į Lietuvą ir dėstytojo darbas Kauno universitete. Per visa tai ryškėjo jo dvasinių svyravimų, prieštaravimų, dvejonių, brendusio apsisprendimo linija, pasibaigusi 1935 m. kunigystės atsisakymu, šeimos su Emilija Kvedaraite sukūrimu. Pranešime atspindėta ir aktyvi V. Mykolaičio-Putino pasaulietinė veikla: jis buvo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, dirbo Vytauto Didžiojo, Vilniaus universitetuose, Lietuvių literatūros institute, o 1954 m., pablogėjus sveikatai, profesorius atsisakė visų savo tiesioginių ir visuomeninių pareigų, atsidėjo vien kūrybai. Mirė 1967 m. birželio 7 d., palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.
Vinco Mykolaičio-Putino, poeto, prozininko, dramaturgo, literatūros kritiko, istoriko ir teoretiko, kūrybą užsiėmime nušvietė klubo narė Gražina Dunauskienė. Savo pranešime ji apžvelgė vadinamajai Maironio mokyklai priklausiusią Putino ankstyvąją poeziją, ypač rinkinį „Tarp dviejų aušrų“, kuris laikomas ryškiausia lietuviškojo simbolizmo apraiška, taip pat vėlesnį „Keliai ir kryžkelės“, padvelkusį jau atsinaujinusio klasicizmo lyrikos vėjais. Cituoti, aptarti jo poezijos rinkiniai „Būties valanda“, „Langas“, karo ir pokario metų poezijos ypatumai.
Daug vietos skirta V. Mykolaičio-Putino romanui „Altorių šešėly“, kurio pasirodymas, kaip pats rašytojas sakė, sukėlė sprogstančios bombos įspūdį ir sugadino jam daug kraujo, nes buvo gana prieštaringai sutiktas ir įvertintas. Romane atskleisti poeto, kunigo Liudo Vasario dvasiniai išgyvenimai, savęs ieškojimas ir suradimas, išbandymai, sukurti įdomūs kiti paveikslai – visa tai siejosi su paties autoriaus išgyvenimais, juolab traukė ir domino skaitytojus. Neatsitiktinai šį psichologinį romaną kritikai yra pavadinę „iš širdies išplėšta“, nediskutuotinos vertės knyga. Kažin ar lietuvių literatūroje yra kitas kūrinys, kurį pats autorius taip uoliai būtų draudęs iliustruoti, versti į kitas kalbas, inscenizuoti, ekranizuoti. Tačiau ilgainiui su šiuo romanu nutiko būtent taip – viską lėmė romano populiarumas ir talentingumas.
Prisimintas ir Putino romanas „Krizė“, iškeliantis 4-ojo dešimtmečio Lietuvos visuomenės socialines, tautinės kultūros problemas ir esme išlikęs neįtikėtinai aktualus mūsų dienoms. Kalbėtoja apsistojo ir prie istorinio romano „Sukilėliai“, vaizduojančio 1861–1864 m. lietuvių kovas dėl žemės ir laisvės. Kritikai jį vertina ir už tai, kad čia gilinamasi į lietuvių tapatybės pamatus, akivaizdžiai atspindima grėsmė jiems. Pranešėja taip pat apžvelgė V. Mykolaičio-Putino sukurtas dramas, reikšmingiausius jo, literatūros teoretiko, istoriko, kritiko, darbus.
Užsiėmime savo mintimis apie šį rašytoją pasidalijo, jo eilėraščių paskaitė klubo narė, Radviliškio trečiojo amžiaus universiteto rektorė Nijolė Nejienė, kiti. Senjorai tąkart klausėsi muzikos įrašų – dainų V. Mykolaičio-Putino žodžiais, apžiūrėjo išleistų jo kūrinių parodą, kurią parengė Viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Alma Balčiauskienė.
Knygos bičiulių klubo „Beržė“ pirmininkė Janina Kaučikienė informavo apie kai kurias Trečiojo amžiaus universiteto ir savo klubo aktualijas, priminė artimiausius planuojamus renginius, pakvietė narius juose taip pat aktyviai dalyvauti.
Klubo „Beržė“ informacija
Gretos Simonavičienės nuotraukos
