Iš ciklo „Tėviškės žmonės“ (11)
„Nei vieno prasto žmogaus nepažįstu Vaitiekūnuose. Sako man kartais moteriškės: „Va tas ir anas pijokai“, o aš atsakau – o kodėl tokių žmonių Dievas sutvėrė, kodėl padarė taip, kad vienas nori gert, o kitam neįkiši? O gal jie nelaimingi – tie, kur geria?“
Taip aiškina Vaitiekūnų kaimo gyventoja Janina Navickienė, o atsikvėpusi dar papildo savo filosofiją: „Man visi žmonės yra geri. Sako kai kas: „Ojej, užsiimi tu su pijokais“. O tai, kad visi tie gerieji yra darbe – su kombainais, su technika didžiausia.
O kurie mėgėjai biškį išgert – tie laisvesni, ir kai aš dabar viena gyvenu, tai jų ir pasiprašau ką reikia padėt. Šiltnamį uždengti ar šieno daržinėj nuversti. Nes brolis paskambinęs gąsdina: „Nukrisi savo daržinėje nuo šieno pati versdama ir niekas negirdės, ir numirsi!“. Na, tai aš tuos laisvesnius mūsų kaimo vyrus pakalbinu. Ojej, su kokiu ūpu jie ateina, kaip gerai dirba! Aš kelis eurus duodu. Neturiu čia prastų žmonių nei vieno“.
– Tai gal jūs pati gera, todėl taip ir atrodo?
– Nežinau. Nu kai kas pasako, kad nebloga, bet abejoju.
Taip kalbėjo Radviliškio rajono Vaitiekūnų kaimo gyventoja Janina Navickienė, neseniai atšventusi savo 83-iąją gimimo dieną (g. 1941–11–05). Aš ją aplankiau kiek anksčiau. Nors ponia Janina visuose žmonėse ieško gerumo, vis dėlto duris atidaro tik pažįstamiems, tad mane pas ją palydėjo jos kaimynė Nijolė Švėgždaitė -Januševičienė, žinanti mane dar nuo vaikystės. Janina taip paaiškino savo atsargumą:
– Kairėnėlių kaime – čia netoliese – neseniai buvo taip: pasibeldė į moteriškės duris toks vyras ir sako: „Sugedo prie jūsų mano mašina, gal turite paskolinti drato (vielos)? Tačiau ne plono, o tokio, na, storesnio“.
Nuėjo moteriškė kartu su tuo vyru į ūkinius pastatus drato ieškoti. O jo draugai, kurie laukė mašinoje, tuo metu sulindo į kambarį ir pavogė pinigus. Laiko jiems užteko, nes moteris ieškojo ne bet kokio drato. Tai dabar ir aš bijau nepažįstamų.
Užsimušti galima ir dviračiu
Janina Navickienė su savo vyru Juozu Vaitiekūnuose įsikūrė 1985 metais. Iki tol ji gyveno Būdų antrajame kaime, kuris stūkso už Dirgaičių kaimo. O Dirgaičiai, kaip žinoma, yra (tiksliau – buvo) netoli Vaitiekūnų.
Tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl susiradau Janiną Navickienę: kadangi gyveno netoli Dirgaičių, tikriausiai žino, kodėl ir kada išnyko šis kaimas.
Tai, ką ji pasakojo apie Dirgaičius, pateiksiu kitame rašinyje, kuriame pabandysime aptarti ne tik Dirgaičių, bet ir kitų šio krašto kaimų – Ridikių, Juodelių, Pyplių – nykimą. O ir Vaitiekūnai aptirpo, nors į juos atsikraustė nemažai žmonių iš gretimų mirštančių kaimų.
Primenu: mano rašinių apie tėviškės žmones kalba specialiai buvo, yra ir bus netaisyta, palikta vietos tarmė, autentiška stilistika ir net sakinių konstrukcijos.
Labiau negu ponios Janinos žinios apie Dirgaičius mane sudomino jos pozityvumas. Pasiklausius Janinos gali atrodyti, jog daug kas jos gyvenime buvo gerai, nors kai pasigilini – vargų, bėdų ir nelaimių būta kaip visiems. Tik ji lyg ir kitaip daug ką vertina. „Man gyvenime labai pasisekė – vyrą turėjau auksinį, visos Vaitiekūnų moteriškės man jo pavydėjo. Tai ir gyvenimas buvo laimingas“, – pasigyrė ponia Janina.
Bet, pirmiausia susipažinimas, įdomybių truputį palaukime.
„Teišerskytė aš, iš Būdų kaimo (antrojo; o pirmieji Būdai yra į šiaurę, prie kelio Vaitiekūnai-Vosiliškis. – F.Ž.). Mano tėtis buvo Teišerskis Kazimieras, mama – Jadvyga. Mūsų sodyba važiuojant nuo Dirgaičių į Vosiliškį senuoju vieškeliu yra pirmoji dešinėje, priešais Lukaitytės mišką (senuose žemėlapiuose šis miškas vadinamas Lukaičių. – F.Ž.). Mama buvo vietinė, Būduose užaugusi, o tėtis kilęs iš Burūnų kaimo. Mamos tėtė, mano senelis, buvo vedęs aštuoniolikmetę ir jinai vėliau jį paliko gyventi vieną su dviem vaikais, tad mano mama užaugo pusiau našlaitė, be motinos.
Šeimoje augome 5 vaikai: aš ir Elena (dvynukės ir vyriausios) paskui Vitalija, Romas ir Algimantas. Vaitiekūnuose įsikūrėme mudvi su Elena, kurios pavardė buvo Alešiūnienė, ir Vitalija Vepštienė (ji neseniai išsikėlė į Radviliškį). Romas gyvena Šiauliuose, verslininkas, o jauniausias mūsų, Algimėlis (Algimantas) – Kėdainiuose. Jis dirba vyrų kirpykloje, o jo žmona dantistė. Ir dar viena mūsų sesutė buvo gimusi, šeštas vaikas, bet tuoj ir mirė.
Sesutės mano Elenutės jau nebėra – neseniai ( 2024 m. birželio 11 d.) numirė. Kadangi buvome dvynukės, labai pergyvenau. Padidėjo kraujo spaudimas, pradėjau prastai matyti. Ligi šiol dar negaliu atsigauti. Gera buvo Elenutė… Nugyveno 82 metus su trupučiu. Ji ištekėjo anksčiau už mane, 42 metus dirbo melžėja, pagimdė dvynukus, kaip ir mūsų mama – Dalią ir Vidmantą.
Vidas dirba Radviliškio medžio apdirbimo fabrike, o Dalelė parduotuvėse Kėdainių rajone – tai Gudžiūnuose, tai Devinduoniuose, tai dar kur. Iki vėlaus vakaro dirba, grįžta jau sutemus ir dar reikia gyvulius apeit – turi dvi karves, telyčią. O ir šeimoje dvi dukros, viena jau ištekėjusi, kita mokosi Kaune. Be to, ji Vaitiekūnų bendruomenės pirmininkė. Vietinės moteriškės įsiūlė jai tas pareigas, ogi ir taip jai nelengva gyventi ir dar tie bendruomenės rūpesčiai.
O mūsų tėtis Kazimieras mirė dar jaunas, jam buvo tik 48 metai. Važiavo dirbti į Burūnus dviračiu. Leidžiantis nuo Marcinkaus kalniuko, lūžo dviračio šakė, tėtė skaudžiai krito. Parvežė arkliais – žiūrim, tėtis vežime guli be sąmonės, šalia dviratis įdėtas. Kai atgavo sąmonę, išvežė gydyti į Kauną. Šiek tiek tam kartui apgydė, bet po 7 mėnesių numirė. Tai buvo 1953 metais, man tada buvo 20 metų. Mama liko našlė (ji buvo gimusi 1922 metais, o tėtukas – 1914). Viena užaugino mus visus ir apženijo. Mirė ji 2011 metais.
Pupsiką pelkutėje nuplaudavo
Iš karo laikų prisimenu, už mūsų sodybos, ant kalniuko netoli kaimynų Vencių, buvo iškastas apkasas ar bunkeris, ten slėpdavomės nuo šaudymų. Nes už Vosiliškio, Borkaus miške, labai karas vyko, tankų buvo pridaužyta. Ir Tautušių miške daug šaudė. Atsimenu degančią žvakę mūsų apkase, atsimenu, kaip sviedinys beržo viršūnę prie mūsų namo numušė.
Pradinę mokyklą lankiau Dirgaičiuose, Bertešius gyveno tame name. Mokytoja buvo Nakutytė Lionė ar Liolė. 4 metus. Paskui ėjau mokytis į Vosiliškio septynmetę, pas mokytojas Maslauskienę, Petraitytę Genę, paskui Ambutaitę Stasę. Petraitytė buvo ir mūsų auklėtoja.
Baigiau tik pradinę ir Vosiliškio mokyklos 3 klases, nes nenorėjau mokytis – labai norėjau dirbti. Vosiliškio mokykla atrodė labai toli (o iš tikro iki jos nuo Teišerskynės tik gal 2 kilometrai; vaitiekūniškiams Grinkiškio vidurinė mokykla buvo daug toliau – F.Ž.). Ypač žiemą. Kartais mus paveždavo Zapkus, jis važiuodavo parsivežti arkliais brogos iš Tendžiogalos į Ridikius, tai ir mus paimdavo.
– Norėjot ne mokytis, o dirbti?
– Taip. Kai jau pagaliau pradėjau dirbti lauko brigadoje Dirgaičiuose, tai naktis laukiant darbo atrodė ilga, žiūrėdavau, ar jau neišaušo, ar jau nereikia eiti į darbą. Ir po šiai dienai noriu dirbti.
– Ar tais laikais Būdų ir Dirgaičių kaimai priklausė „Spindulio“ kolūkiui?
– Ne. Tik vėliau jie buvo perduoti „Spinduliui“. O anksčiau priklausė Beinoriškio tarybiniam ūkiui. Mudu su vyru eidavom į darbą Dirgaičiuose, buvom lauko darbininkai. Tačiau po kurio laiko Švėgžda Adolis (Adolfas Švėgžda daug metų buvo „Spindulio“ kolūkio vyriausiasis mechanikas. – F.Ž.) pradėjo kalbinti mano Juozą, kad jis dirbtų traktorininku, nes matė, kad yra ne pijokas.
O ir Juozo teta ragino: „Tik žiopliai, dundukai dirba lauko darbus, tegul Juozas eina į traktoristus“. Aš kurį laiką dar prieštaravau, sakiau: „Kaip gerai, abudu į darbą nueinam ir iš jo abudu pareinam, o ir darbe abu kartu. Paskui nuvažiuodavom motociklu, dar paskui nusipirkom lengvą mašinėlę – tai vėl kartu“. „Ne, – sakė ji, – negarbė lauko darbai vyrui, tegul Juozas eina į traktoristus“. Nu ir Adolis pritarė. Tai ir tapo Juozas traktoristu.
– Kokį traktorių gavo?
– O koks tik ateidavo į kolūkį naujas, tai jam ir duodavo. Nes jis Adoliui patiko, kad ne pijokas ir darbštus. Kolūkio susirinkimuose Juozas su Kundrotu Bolesu prezidiumuose sėdėdavo. Iš pradžių Juozas su pupsiku dirbo (tai DT-20 ar 25 – nedidelis rudas traktorėlis be stogo; prieš J. Navicką tokiu traktoriuku daug metų „Spindulyje“ dirbo mano dėdė Pranas Linius. – F.Ž.). Būdavo, kai namo juo važiuoja, tai pelkutėje prie mūsų miško nuplauna ir švariu traktoriuku grįžta į Vaitiekūnus – Adoliui patikdavo. (Gamtiškuoju požiūriu negerai, bet gal nebuvo tas pupsikas labai tepaluotas ir ne kasdien jį plaudavo. – F.Ž.) Ir kabiną Juozas tam traktorėliui buvo pasidaręs. Paskui Juozui davė galingesnį „Belorusą“, jo pupsiką kažkas perėmė ir apsivertė.
– Kada palikote gimtąją sodybą tėviškėje?
– Mudu su vyru 1985 metais atėjom čia į Vaitiekūnus, o prieš tai gyvenom uošvijoje – Navickynėje. Už Lukaitytės miško, kur dabar Devindorienė gyvena. Toli į darbą iš ten buvo, tai kai Vaitiekūnuose gavom „alytuką“ (taip žmonės vadino iš Alytaus gamykloje pagamintų plokščių suręstus namus. – F.Ž.), tai ir įsikūrėm.
– Bet po 1985-ųjų Teišerskynė dar buvo gyvenama?
– Taip, ten gyveno mūsų mama. Ir Algimutis, tas, kur vėliau įsikūrė Kėdainiuose, toje sodyboje dar ilgai gyveno, kol apsiženijo. O buvo taip: atvažiavo į mūsų sodybą būsimos jo žmonos tėvas ir sako: „Algi, tu nei žulikas, nei melagis, esi vyras darbštus – mums patinki, seniai nusižiūrėjom – imk mūsų Eugeniją“. O ji mergaitė mokyta ir taip toliau, bet piršlys nenusileido – „Jau jis mūsų nužiūrėtas ir viskas“.
Ir kai Algis ten pas juos nuvažiavo, tai jam jos tėvai labai patiko – labai tvarkingi, labai gražiai gyvena. Eugenija ir dabar dirba ir valdiškoje, ir privačioje klinikoje, augina jiedu du vaikus. Jis anksčiau dirbo vairuotoju, bet paskui išmoko kirpėjo profesijos, atidarė savo kirpyklą ir kerpa daugiausia vyrus. Moka kirpti ir moteris, bet labiau jam patinka kirpti vyrus, gal kad su jais paprasčiau.
– O dabar sodyba nebegyvenama?
– Prižiūri brolis Romas. Jis net norėjo čia vėl apsigyventi, bet mes nugynėm –„Kaip čia gyvensi, kai šeima ir verslas Šiauliuose, nei šis, nei tas“. Tai dabar dažną savaitgalį atvažiuoja, patvarko, ką reikia. O kiti jau nelabai nori ten važiuoti, Algimutis sako – „Neturit ką veikti, kad ten važinėjat“. O Romui patinka.
Vyro konkursą laimėjo Juozas
– Grįžkime prie jūsų vyro. Jis buvo, kaip supratau, iš Būdų kaimo?
– Ogi kaimynas buvo, mūsų tėvelių sodybos netoli viena kitos. Gimė 1942 metų birželį – 7 mėnesiais jaunesnis už mane. Štai jis (rodo fotografiją ant sienos). Labai gražus buvo ir labai geras – vaje, kokį gerą vyrą turėjau! Daug moteriškių Vaitiekūnuose man jo pavydėjo, visi čia sakydavo – nu ir geras žmogus Juozas. Mes gyvenom – jokių ginčų, jokių provų, sutarėme labai gražiai.
– Tai jis prie pat savo namų panelę nusižiūrėjo?
– Nu taip. Mudu su juo vaikai būdami kartu ir į pirmąją komuniją Vosiliškio bažnyčioj ėjome, o paskui jis tapo mano vyras (juokiasi). Grįžusios iš komunijos, mamos mūsų gryčioje vaišinosi, o mudu su Juozuku po šienus daužėmės, viens kitą gaudėme. Paskui ir šliūbą Vosiliškio bažnyčioj ėmėm, bet tai, žinoma, buvo dar negreit.
O iš pradžių kaip buvo – ogi to mano Juozo pusbrolis pradėjo apie mane sparną rėžti. Būdavo, ateina juodu kartu su Juozu ir Juozas perša man tą savo pusbrolį. Galvodavau: „Rado ką atvesti; jei tu pats man pirštumeis, tai dar pagalvočiau, o ano nenoriu“. Ėjo, ėjo jie vis abudu, kol ant galo liko Juozas. Mat aš to pusbrolio kuliamąją užkimšau.
– Kaip tai?
– Kūlėm javus. Reikėjo per kuliamąją gražiai javų pėdus leisti – atrišti pėdą, išskleisti ir taip toliau. Aš ir kiti taip ir darėm, nu bet sykį per greitumą nespėjau pėdo atrišti ir įmečiau jį visą, ir sustojo kuliamoji – kaip gėda, kaip nesmagu man buvo…
Ligi tol tas kavalierius toks mandagus būdavo, toks visada su saldainiais, toks geras, o kai užkišau kombainą, tai toks nervingas pasidarė: „Ar tu žinai, kiek dabar man darbo padarei? Ar nori į snukį?“ „O rūgštele! – pagalvojau, – kad jau taip, tai pas mane nebevaikščiok, nebeturiu su tavim jokių reikalų“.
O jis po kurio laiko vėl ateina ir ateina. Bet kai pamatė, kad jau nebeprasidedu su juo, tai tokia mano draugė Petraitytė iš Daugirdų pradėjo jį kalbinti. Maniau sau, kaip gerai, draugaukit laimingai, kad tik pas mane jis nebeitų. Tai ir susituokė jie, o man atiteko geresnis – Juozas.
– Kada susituokėt?
– 1956 metais. O gal 1966? Kaip čia yra – nebeprisimenu… Labai geras buvo žmogus, labai, nors tėvų šeimoje buvo vienturtis. Po vestuvių ten uošvijoje ir gyvenau. Juozą jo mama taip buvo išmokinus: „Kol aš gyvenu – aš ir vadovauju, kai numirsiu – vadovausit jūs kaip norėsit“. Nu ir ten pas juos jokių ginčų nebūdavo. Pareinam abu pietų – bliūdeliai ant stalo ir net neatsisėsi, kur nori, o tik ten, kur jos nurodyta. Aš, būdavo, taip norėdavau atsisėsti prie savo Juozo, jam gale stalo vieta buvo paskirta, o ji – ne, sėdėk vidury, kur tau tavo bliūdas padėtas, nu negaliu… Bet turi klausyt.
– Tai valdinga buvo uošvė?
– Oooo… Apsiženijom ir prieš vestuves nebuvau nusinešus ten savo patalynės, nebuvome taip sutarę. Tai pirmą naktį pernakvoti leido jų patalynėj, o ant rytojaus sako – eik, atsinešk iš savo namų.
Išeikime ir bus ramu
– O dėl Juozo pasirinkimo anyta neprieštaravo?
– Ne, nieko dėl to nesakė. Mat mūsų mamos, Juozo ir mano, tarpusavy labai sutarė. O ir mano tėtė sakydavo: „Gerų tėvų vaikas, nenorėk tų mandrų“. Tėvams jis patiko, man taip pat. O labiausiai, kai mano tėtė buvo užsigavęs krisdamas nuo dviračio, tai mano Juozas (dar buvom nevedę) labai jį lankė, prižiūrėjo, barzdą skuto.
– Kokį mokslą jūsų vyras baigė?
– Ogi kaip ir aš – tik Vosiliškio septynmetę. Taip buvo savo mamos išmokytas: kai atvažiuoja į sodą daryti vagas, tai ji nurodo – čia 5, ten 4 ir nė nemėgink daugiau ar mažiau. Ir ginčytis su ja nemėgink. „Einam į darbą, išeikim ir spakaina bus“, – taip jis man sakydavo.
– O jūs savo nuomonę pasakyti nebandėt?
– Biškį bandžiau. Ji sakydavo: „viena ranka geriausia ruoštis“ (t. y. prižiūrėti gyvulius turi vienas ir tas pats žmogus. – F.Ž.) Nu ir kai viena ranka – man reikia karvę pamelžti, pašerti, ir kiaulėms nunešt, kai ji (jovalą) sutaiso. „O Juozelis ką?“ – klausiu jos. „O Juozeliui, – sako, – vandens atnešti, malkų ir laikraštį paskaityt“. „O ne, – sakau, – tegul tada būna jo ranka gyvulius šert“. „Nusišikt man tada ant tokios gaspadinės, jeigu ji nepasišers karvę ir kiaulę!“ – atsakė.
Na, man tuo metu Vaitiekūnuose buvo toks pavyzdys negražus – (pavardės nerašysim) (…) labai nesutiko su uošviene ir visi tai aptarinėjo, aš galvodavau: Dieve, kad tik apie mane nepašnekėtų, kaip apie ją šneka. Galvojau – jau geriau tylėt, kaip Juozelis sako. Nes jos neperkalbėsi, jei yra balta – sakys juoda ir viskas. Jos neatginčysi.
– Ir ilgai gyvenote uošvijoje?
– 15 metų. Nedavė nei dujinės (viryklės) nupirkt, nei šaldytuvo. Taip norėjom jo, o jinai – „ar šūdą šaldysi?“ O dėl dujinės – jos pusbrolis žuvo, kai sprogo dujų balionas, tai ji ir bijojo. Apie šaldytuvą sakė – nereikalingas, ką juo šaldysi. Mat ji viską dirbo (ruošė valgyti) tam kartui: rytą barščiai, vakare bulbienė, nu per pietus – ko tik širdis pageidauja. Arba Kūčios: rytą barščiai, per pietus silkė, vakare šližikai.
O mirė ji nuo bronchinės astmos – dusino jinai ją. 73 metų. Ir Juozelis tą ligą turėjo, irgi duso, ypač paskutiniu laiku – Dieve, kaip jis duso… Mano mama mirė 2011 metais, o už 3 mėnesių ir Juozas. 69 metai jam buvo. Sunku buvo dviejų brangiausių žmonių mirtis atlaikyt, daug svorio tada numečiau. O kai šiemet dar sesutė Elytė numirė, tai ir viena akimi apakau.
O Juozo tėvas mirė anksti kaip ir mano tėvas. Nuo pakrautos šienu mašinos numetė vienas žmogus šienkartę ir kliuvo jam per galvą. 50 metų teturėjo.
Tik vaikelių Dievas pagailėjo
– Bet sakoma – nebūna namų be dūmų. Negi niekada su savo vyru nepasibardavote?
– Ne, nebuvo pas mus tokios mados. Kad ir nebuvo dėl ko. Jei ir pašnekėdavo jis su kokia moteriške (…), tai man nebuvo jokio pavydo – man smagu, kad tik jis su ūpu, nes man jis buvo labai geras. Jis sakydavo – „Svarbu, kad mes tarpusavy sutariam, o kas ką nori, tegul šneka“. Ir darbštus labai būdavo – net išlipęs iš kombaino nebus be darbo – virves veja. Ir dabar jo suvytų virvių pilna.
– Visiškai negėrė alkoholio? Labai retas atvejis.
– Kartais truputį išgerdavo, bet nedaug ir labai darbą dabojo. Šiaip jis mane vadindavo Jane, o kai išgerdavo – Janute, išgėręs būdavo dar geresnis negu blaivus. Mes labai sutardavom. Ir darbe valdžios klausydavom – eidavom ten, kur pasiunčia, tai kai kurie sakydavo, kad pataikaujam. O Juozelis – „Neimk į galvą, ką sako, svarbu, kad sutariam“. Turėjom dvi mašinas – Žigulius, paskui Nisan Primiera. Juozelis sakė – mokykis vairuoti, bet aš bijojau, nenorėjau. Taip ir liko.
Musėt Vaitiekūnuose mes gražiausiai iš visų gyvenom (juokiasi), nu, dar sakydavo, gal ir Mižučiai (…). Pasakysiu, taip pas mus buvo: kai reikia vakarienę po darbo padaryt – ypač kai buvo pas mus jau serganti mano mama – mano Juozas sakydavo: „O ką jau tie (nerašysim pavardės) valgo nieko neturėdami? Mes po dvi kiaules per metus skerdžiam, dar ir karvių, vištų turim – ir tu dar rūpinies, ką valgyt padaryt? Atnešk va kumpio ar lašinių ir bus gerai!“
Tų žmonių Vaitiekūnuose (nerašysim pavardės) vaikai didžiuodavos: „O, mes turtingi – net pusę maišo druskos turim!“
– O kiek vaikų judu su Juozu užauginote?
– Nedavė mums Dievas jų. Ir nieko nedarėm, kad būtų kitaip, nes jeigu taip jau yra, tai, matyt, taip ir turi būt. Viena vaitiekūniškė (pavardės nerašysim) važinėjo daug kur pas gydytojus ir vis tiek nieko gero, tai paėmė mergytę iš vaikų namų.
– O jūs apie tai negalvojot?
– Mano uošvienė trumpai pareiškė: „Negimdytas, tai ir ne tavo“. Toks (nerašysim pavardės) netoliese gyveno, jo žmona mirė, 4 vaikai liko, tai tas žmogus labai norėjo, kad mes paimtume, – uošvienė neleido. „Ai, – sakė, – prasidės pretenzijos, jų tėvas pradės vaikščioti pas jus, – nėra reikalo“. Paskui jo sesuo paėmė visus tuos vaikus ir augino.
Vosiliškio kavalieriai pasipūtę
– Mieste gyventi nenorėjote?
– Prieš čia įsikuriant Juozas iš pradžių važinėjo į Baisogalą, Grinkiškį, dairėsi ten namo, bet nepatiko nei vienas jam. Ir tada čia gavome. O dabar net į svečius mieste nuvažiuoti nenoriu, nevilioja manęs miestas nei kiek.
– O Vosiliškyje? Jis ne toliau nuo jūsų tėviškės negu Vaitiekūnai.
– Ne. Net minčių ten gyventi nebuvo. Mes ir mokyklos ten nekentėm. Čia, Vaitiekūnuose, visa jaunystė praleista, gegužinės visos, šokiai – tiktai čia. Į Vosiliškį šokti neidavom, ten mūsų nelabai ir šokdindavo, jei retkarčiais ir nueidavom.
Ten perkelinėm sukniom apsirengę žiemą – mums negražu, mes Vaitiekūnuose kitaip šokiuose būdavom: jei žiemą, tai vilnonėm, jei vasarą – plonom, o Vosilišky jokio skirtumo, net ir žiemą perkelinėm, šilkinėm sukniom ateidavo, tai nepatiko ten mums nei mergaitės, nei kavalieriai. Nu dar toks Alekna iš ten pašokdindavo, gražus toks, ale kariuomenėj žuvo, o daugiau nebuvo ten į ką žiūrėt.
O dabar tai jau ir mažai žmonių ten pažįstam. Nuėjom ne taip seniai ten į Radžio koncertą – pilna salė žmonių ir visi nepažįstami. Vaitiekūnuose buvo mūsų kavalieriai – Sotaras Miežinys ir kiti. Buvau jį įsimylėjusi, jis sakė – jei nori, ženykimės, bet kad jau buvau sutarusi su Juozu. Su Sotaro seserim Jane Mižutavičiene ir dabar draugaujam, ji Klaipėdoje gyvena. Sotaro brolis Vincas dabar gyvena Baisogaloje, dirba inžinieriumi. O Sotaras kai vedė, išsikėlė į Jonavą ir ten dirbo chemijos fabrike. Jau miręs.
– Jūsų darbas jau gal buvo lengvesnis, negu ankstesnės kartos lauko darbininkių –Janinos Levanaitės, Onos Linienės ir kitų, nes gal jau daugiau ir geresnės buvo technikos?
– Nu irgi būdavo sunkių darbų. Pavyzdžiui, kai kraudavo šiaudų kūgius – traktoriai pakrovėjais kelia šiaudus į viršų, o mums reikėdavo ten išsklaidyti. Ir be išeiginių. Ir ant sėjalkų (sėjamųjų) – nenorim dirbti bent sekmadieniais, bet prašo valdžia, tai tenka dirbt. Kuleva tada buvo mūsų brigadininkas Beinoriškio tarybiniame ūkyje. O „Spindulio“ kolūkyje – daug metų Volskis. Pirmininkavo čia Smalskis, Milašius, Kazakevičius, Rocius, paskui ilgai Šniauka.
– Kuris geriausias?
– Visi nebuvo blogi. Be to, kai jaunos, tai ir nesunku dirbti buvo. Tokia Ivoškaitė Elytė buvo labai pajėgi, su ja kartu abi dirbdavom ir labai sutardavom.
– O kur buvo geriau dirbti – Beinoriškio tarybiniame ūkyje ar „Spindulio“ kolūkyje?
– Visur man buvo labai smagu.
…Aš dar noriu pažiūrėti, kaip atrodė Janinos amžinatilsį vyras, tad paprašau parodyti nuotraukų. „Kad labai sumaišytos. Kadaise buvo atėjusi kaimynės Viliūnės Kundrotienės dukra Raimonda ir kai kurias pasiskolino savo mokyklos darbui, o po to nesutvarkiau. Raimonda tada mudviejų su Elyte 60 dainų į magnetofoną įrašė. Labai gera panelė. Ji tada pridavė tą medžiagą Grinkiškio mokyklai“, – paaiškino ponia Janina.
Šitaip netyčia sužinojau, jog J. Navickienė ne tik įdomiai pasakoja, bet ir daug dainų moka. „Mano mama su Janyte ir jų mama, kol toji buvo gyva, kartu padainuodavo. Vėliau jos ir dviese gražiai paprašius per kokį renginį padainuodavo“, – patvirtino Janinos dukterėčia, Vaitiekūnų bendruomenės pirmininkė Dalia Alešiūnaitė-Kaklauskienė. Gal tų Raimondos įrašytų dainų kopija liko ir Vaitiekūnuose, ne tik Grinkiškio mokykloje? Neišsemiami, o ir retai semiami tie mūsų kaimo žmonių kūrybiniai aruodai ir norėtųsi, kad jie netuštėtų ir jiems išėjus.
Feliksas Žemulis,
2024 metų spalis
