Iš ciklo „Tėviškės žmonės“(14)
– Algimukai! – švelnus moteriškas balsas sučiulba Algimanto telefone. – A, Algimuk? Ar nuveši mane rytoj į Radviliškį pusę devynių ryto?
– Sakei, per pietus reikės.
– Situacija pasikeitė. Algimuk, būk geras…
– Nuvešiu. Būk pasiruošusi.
Algimantas Jurevičius (bet vaitiekūniškiams šis liesas pakumpęs vyras visada buvo, yra ir bus Algimukas, niekas kitaip jo čia nevadina) – Vaitiekūnų kaimo taksistas. Neoficialus; oficialiai jis – kaip dabar sakoma, senjoras.
„Aš ne vienas čia toks, – kuklinasi Algis, – žmones pavežioja dar ir Klemukas Švėgžda – metais už mane vyresnis, taip pat Sirusas Arūnas ir Kundrotas Vytautas. Nu taip, mažai mūsų jau beliko“.
Susisiekimas su miestais vaitiekūniškiams, ypač vyresnio amžiaus, šiais laikais nekoks. „Kol vaikams mokslo metai, tai dar pusė bėdos – kasdien juos į mokyklas vežioja autobusas ir sykiu gali nuvažiuoti iki Baisogalos. Kai mokslo metai baigiasi – autobusas jau tik antradieniais ir penktadieniais.
Be to, jei nori pasiekti rajono centrą ar kitus miestus, Baisogaloje tenka persėsti į kitus autobusus. O ir Radviliškyje senam žmogui su lazdžiuke nuo stoties iki poliklinikos nėra arti“, – sako Algimantas. Tad jis savo kaimo žmonių pavėžėjimu ir prisiduriąs prie savo pensijos vieną kitą pinigiuką. Be to, kainuoja mašinos priežiūra.
Skani tradicija išliko
A. Jurevičiaus namą rasite už Tarailio upelio, skiriančio Vaitiekūnų kaimą beveik per vidurį. Pirmoji už to upelio stūksojo Antaninos Kuprienės, kurią žmonės vadindavo Juliene pagal jos vyrą Julių, sodyba. Julienė buvo mano mamos draugė, atnešdavo skanių pyragiukų ir šiaip viskas iš jos rankų buvo gardu. Julienę žmonės samdydavo, kaip tada sakydavo, gaspadinauti vestuvėse ir kituose baliuose.
Be to, prie A. Kuprienės namo driekėsi „Spindulio“ kolūkio serbentų plantacija ir mes, vietos vaikai, vasarą užsidirbdavome vieną kitą kapeiką skindami tas uogas. Prisimenu, jau tada suvokiau moteriškuosius pranašumus – mano kibire būdavo dar tik trečdalis uogų, o Kristinos, Aldonos, Reginos, Anicetos ir kitų vietinių mergaičių kibirai jau būdavo pilni.
O kai Vaitiekūnuose nebeliko nei Antaninos Kuprienės sūnų, nei jos pačios, jos sodyba buvo perstatyta ir čia atsirado mano tolimos giminaitės Dalios Galentienės namas, kur čirškinami skanūs kepsniai bei skamba dainos arba giesmės, nelygu smagia ar liūdna proga susibūrė žmonės. Taigi – A. Kuprienės tradicijos tęsiamos. Ten ir aš ne kartą su kraštiečiais ir klasės draugais buvojau.
Tad grįžkim iš šio vakar bei šiandien „skanaus“ namo į centrinį Vaitiekūnų plentą – ogi greta stūksantis baltų plytų namas ir yra Algimanto Jurevičiaus.
Tik belstis į jo duris beprasmiška – Algį dažniausiai rasi greta gyvenamojo namo stūksančiame ūkiniame pastate, kurio gale įrengta vasarinė virtuvėlė. Joje yra virtuvė, mažytis miegamasis bei WC – svarbiausi apartamentai, ko daugiau neišrankiam vyrui reikia? Kam kaitinti didelį namą, kai mažą virtuviukę prikūrenti daug lengviau, pigiau ir greičiau?
Ir toji jo virtuvėlė visada šilta, nes Algimukas čia kepa ir verda įvairius savo valgius, tai daryti mėgsta ir moka, ir mane vaišino, vėliau papasakosiu.
Kadangi mudu su Algiu pažįstami nuo vaikystės, tai ir šnekučiuotis pradedame be didelių lankų – iškart nuo Juodelių kaimo, kur anksčiau gyveno jis ir kur tebestovi jo tėvų namas, tik dabar jau gyvena jame kiti.
Amžinasis vyrų troškulys
Algimanto tėvas Leonas Jurevičius buvo mano tėčio draugas, nes juodu su dar keletu Juodelių ir Vaitiekūnų kaimų vyrų buvo rusų išvaryti kariauti Antrajame pasauliniame kare. Tad po karo neretai susitikdavo, butelėlį išlenkdavo.
Beje, apie butelėlį. Nežinau, kaip Vaitiekūnų maisto parduotuvėje yra dabar, ką sako jos pardavėjos Rita Devindorienė ir Daliutė Šmitienė tam kaimo vyrui, kurio gerklė ūmai išsausėjo ir žūtbūt reikia ją sudrėkinti, o laimingosios valandos, kada galima nusipirkti to „vaisto“, baigėsi. Turbūt joms tenka sakyti griežtą „ne“, nes pardavimo laiką fiksuoja šiuolaikiniai kasos aparatai.
O mano vaikystėje tas amžinas vyrų troškulys buvo tvarkomas paprasčiau. Kai ateidavo pas mano tėvus svečių ir jie gerdavo buteliuką, tai juk jis buvo ne valstybinė degtinė (ji kaimo žmonėms buvo pernelyg brangi), o naminis samagonas. Ir kai jo belikdavo netoli dugno, o atsargų irgi nėra, tai tėvai pasiųsdavo mane, nes buvau jauniausias šeimoje, parnešti to svaigaus skysčio dar.
Pirmiausia nuskuosdavau pas kaimynę Veroniką Mikalčienę, Prano žmoną; beje, pas mus Mikalčių žmonas vadindavo Mikaltienėmis. Veronika ir Pranas dažniausiai turėjo to gero ir parduodavo, nesvarbu, kad vaikas atėjo, žinojo – gers ne jis, o jo tėvai ar jų svečiai.
Tačiau kartais šitų velnio lašų (čia kaip žiūrėsi) pristigdavo ir pas Veroniką. Tada man tekdavo dumti į Juodelius pas Leoną ir Aldoną Jurevičius – Algimuko tėvus. Ten pasisekdavo beveik visada.
Nuotakų toli neieškodavo
– Algi, tavo tėvai juk kadaise gyveno prie Miegoto upelio ir buvo mano tėvų kaimynai.
– Ten buvo mano senelių iš tėvo pusės sodyba ir mano tėvai joje gyveno tik tol, kol po santuokos pasistatė atskirą savo namą Juodelių kaime. Tai buvo berods 1961 metais.
Mano senelis buvo Stasys Jurevičius, jo žmona Anelė iš Ridikių. Jų vaikai – vyriausias Leonas, mano tėvas, gimęs 1922 metais; paskui kas ketveri metai gimė Vytautas ir Vincas. Vincas buvo vedęs Antano Švėgždos dukterį Ireną, turbūt juos prisimeni, nes buvot kaimynai. Jie vėliau gyveno Kuršėnuose. Jau visi mirę.
Šalia senelių buvo Žemulio Boleso, Plūko Prano, Kavaliausko Stasio, Brazausko Kazimiero sodybos. Kitoje upelio pusėje gyveno Švėgžda Antanas, tavo tėvai ir taip toliau, pats žinai.
– Leonas Jurevičius buvo vietinis, o jo žmona?
– Irgi vietinė – Aldona Urbštaitė-Jurevičienė iš Ridikių kaimo. Jos tėvas Urbšta Antanas gyveno Ridikių pakraštyje, prie Juozo Dubinskio; beveik šalia prasidėjo Ažytėnų kolūkio teritorija.
Mano tėvų šeimoje užaugo trys vaikai: Danutė Jurevičiūtė-Lopatienė – ji gimė 1948 metais. Baigė kažkokį agronomijos technikumą, kurį laiką dirbo „Spindulio“ kolūkyje brigadininke, paskui Ukmergės rajone, dabar gyvena Baisogaloje. Ištekėjusi už Juozo Lopatos, jis čia „Spindulio“ fermoje šėrė karves, o Baisogaloje nešiojo paštą. Juozo brolis Vincas vedė Vitą Brazauskaitę, buvusią tavo tėvų kaimynę vienkiemyje.
Toliau kita mano sesuo – Albina Jurevičiūtė-Švėgždienė. Gimė 1949, buvo ištekėjusi už Alberto Švėgždos iš Pyplių kaimo. Jis buvo vairuotojas, vairavo Kamazą. Jie gyveno alytnamyje Vaitiekūnuose. Bet Albertas susigriebė vargšas kojos užkrėtimą ir ją medikai nupjovė, netrukus jis mirė. Po kurio laiko panašiai mirė ir Albina – ir jai nuo žaizdos kojoje įsimetė sepsis, ligoninėje koją nupjovė, bet ir Albina kraujo užkrėtimo neatlaikė. Tai buvo prieš maždaug 4 metus, jai tada buvo 68 metai.
Na ir aš – jauniausias mano tėvų šeimoje. Gimiau 1951 metų lapkričio 22-ąją – paskutinę Skorpiono ženklo dieną. 1967 metais baigiau Barkūniškio aštuonmetę, o paskui Šlapaberžės proftechninę mokyklą.
– Ir aš keletą metų mokiausi Barkūniškio mokykloje. Iš pradžių – senajame dvare, o paskui pastatė naują mokyklą ir mus ten perkėlė. Jau seniai ji neveikia, patalpos apleistos, suniokotos.
– Aš taip pat mokiausi tame dvare. Mūsų auklėtoja buvo matematikos mokytoja Pilinkienė. O Šlapaberžėje išmokau traktorininko ir vairuotojo profesijų ir grįžau dirbti „Spindulyje“. Tada buvo 1970 metai, o man – aštuoniolika.
Langus dangstė ne tik nuo stribų
– Anksti pradėjai dirbti. O į sovietinę armiją nešaukė?
– Ne, nes mano kraujo spaudimas didelis. Kai išsigąstu, dar padidėja. Tokių neimdavo. Kauno ligoninėje gulėjau dvi savaites, darė tyrimus ir vis tiek nerado, kodėl toks spaudimas, sakė, gal inkstai nesveiki. Vartoju vaistus. Pasimatuoju spaudimą – jei aukštas, tai tuoj išgeriu.
– O kas dabar gyvena tavo tėvų name Juodeliuose, kur prabėgo tavo jaunystė? Kada netekai tėvų?
– Tėtis (g. 1922) mirė 2002 metais, sulaukęs 80 metų. Mama – 2007 metais, ji gyveno 78 metus (buvo gimusi 1929). Palaidoti Vosiliškyje.
Po jų mirties mano tėvų name apsigyveno mano sesers Albinos ir Alberto Švėgždų sūnus Valdas su žmona Asta. Bet jis dar jaunas būdamas užsimušė važiuodamas žiemą motoroleriu. Dabar tame name ir gyvena Asta su Žilvinu Gudžiūnu.
– Prisimenu, kai mano tėvų svečiai pritrūkdavo samagono, pasiųsdavo mane jo nupirkti pas tavo tėvus…
– Taip, darydavo jie samanę. Dažniausiai iš cukrinių burokų. Iš kolūkio jų parsinešdavo, nes cukraus tada mažai buvo. Turėjo spaudyklę – išverda tuos burokus, sučečkuoja (susmulkina), išspaudžia sultis, užraugia, paskui kaitina jas ir varo samagoną.
– Tokiu pat būdu pasidarydavo samagono ir mano tėvai, tik nedaug, ne pardavimui, todėl greitai ir pasibaigdavo. Turbūt visi kaimo žmonės taip darė, bent jau mūsų kaimynai tai tikrai. Mano tėvai uždangstydavo langus, kad nematytų kam nereikia, paleisdavo nuo grandinės Sargį, kad apie ateinančius iš anksto įspėtų, ir virdavo.
Bidono su broga dangtį ir kitus samagono „aparato“ sudūrimus aplipindavo miltų tešla; ji nuo karščio iškepdavo. Po visų darbų tuos samagono kvapo pritvinkusius „pyragus“ atiduodavo šuniui. Šis pasimėgaudamas surydavo ir voliodavosi girtas, paskui ilgai miegodavo…
Tavo ir mano tėčiai po karo draugavo, nes abu buvo frontininkai – kariavę Antrajame pasauliniame kare, tad pasikalbėti turėjo apie ką. Mano tėtį rusų kareiviai sugavo ir išvarė kariauti su vokiečiais 1944 metų vasarą. Per Kalėdas Latvijoje jis neteko dešiniosios rankos. Ten, Kuršo fronte, rusų armija bandė įveikti vokiečius, kurie buvo įsitvirtinę labai gerose pozicijose prie Baltijos jūros. Prieš keletą metų aplankiau tą vietą, kur buvo sužeistas ir per naktį gulėjo mano tėvas, pernakvojau palapinėje ten. O kur kariavo tavo tėtis? Ar pasakojo jis apie tą baisų savo gyvenimo laikotarpį?
– Nežinau, kaip jis pateko į karą. Tuo metu buvo jaunas, tai gal rusai į armiją ir paėmė. Sakė, kad buvo Berlyne, tik nežinau, nuėjo jis ten ar grįžo iš ten. Sakė, ėjo pėsčias. Gal kartu su kaimynu Kažukausku Jonu, kuris irgi kariavo? Su juo mano tėvas irgi pasikalbėdavo apie karą. Bet mums apie jį nelabai pasakojo, o mes ir neklausinėjom.
– Mudviejų su tavimi tėvai turėjo kalbos dar ir todėl, jog abu buvo paskirti į kolūkio revizijos komisiją. Tais laikais ši komisija buvo svarbi – tikrindavo sandėlius ir kitokį kolūkio turtą. Vienu metu mano tėtis net buvo šios komisijos pirmininku, jam siūlė stoti į komunistų partiją, bet jis atsisakė. Po to jo „karjera“ kolūkyje ir baigėsi – dirbo jau tik laiškanešiu.
– Ir mano tėvas kurį laiką buvo revizijos komisijos pirmininku. Vėliau brigadininku kažkiek dirbo.
Rudas durpių velnias
– Gavęs vairuotojo pažymėjimą, iškart grįžai į tėviškę ir pradėjai dirbti vairuotoju. Kokią mašiną gavai, kaip sekėsi?
– Buvo pavasaris, 1970-ųjų gegužė. Davė samosvalą (savivartį – F.Ž.) Gaz-93. Tai buvo tokia pati rusiška krovininė mašina, kaip standartinis jos modelis Gaz-51, tačiau turėjo pakeliamą kėbulą, todėl ir kitokie buvo jos skaičiai. Aišku, gavau nenaują, naujas kolūkio valdžia duodavo tik seniems šoferiams, pavyzdžiui, Krapikui.
– Ir kokie pirmieji įspūdžiai?
– Žinoma, buvo smagu.
– Ką reikėjo vežioti?
– Daugiausia – žvyrą iš Puodžių karjero, kuris yra už Vosiliškio. Jo daug reikėjo statyboms, nes tuo metu kolūkis statė ir karvides, kiaulides, ir gyvenamuosius namus tiems žmonėms, kurie ateina gyventi iš naikinamų vienkiemių. Ir durpių daug veždavome iš durpyno palei Tytuvėnus. Jas vežti būdavo bjauru – rudas nuo jų dulkių tampi kaip velnias, be to, mašina durpyne dažnai užklimpsta, taso traktoriais, kol ištraukia.
Paskui gavau bortinę mašiną, ja reikėdavo parvežti į fermas runkelių išspaudų iš Pavenčių. Tų išspaudų skystis tekėdavo iš mašinos, žiemą sušaldavo į varveklius…
Dar vėliau, kai apsivedžiau Vidą Švėgždaitę (jos tėvas buvo kolūkio vyriausiasis mechanikas – F.Ž.), kolūkis davė naują Gaz-53. Tada jau dariau ilgesnius reisus – parveždavau rąstų iš Baltarusijos į lentpjūvę Kranauskynėje. Tekdavo važiuoti į miškus už Vilniaus ir Nemenčinės, už jos dar gal 50 kilometrų. Bet tada jaunas buvau, uždirbti norėjau, tai dažnai net po du reisus per parą padarydavau, dieną ir naktį važiuodavau.
– Juk tokia mašina greičiau kaip 70 kilometrų per valandą nelabai važiuoja – kada spėdavai du reisus per parą?
– Ne, šito modelio mašina galėjai važiuoti ir 90, ir 100 kilometrų greičiu – ji turėjo aštuonių cilindrų variklį, ne taip, kaip Gaz-51, kur buvo tik šeši cilindrai. Va su šia tai tikrai negalėjai gazuoti daugiau kaip 70 per valandą, nes jei greičiau – vožtuvai pridega ir taip toliau.
– O keliuose greičio ribojimų buvo?
– Nebuvo anais laikais jų tiek daug, kaip dabar.
– Žiemą keliai slidūs…
– Žiemą rąstų nereikėdavo vežti, tik pavasarį, vasarą. Bet kai būdavo šlapia, klimpdavome tuose miškuose, buksuodavome… Kranauskynės lentpjūvėje iš tų rąstų išpjaudavo lentas, jų reikėjo namų statybose.
Milicininkus nugindavo kyšiais
– Avarijų turėjai?
– Didelių – ne. Tik kartą, – tada vairavau Gaz-53. Reikėjo atvežti nuo Dirgaičių fermų siloso. Važiavau tuo keliu, kuris – juk žinai – yra už Daunorynės iki Dirgaičių. Tada jis dar buvo naujas, ką tik supiltas. Ir vienoj vietoj prie Dalboko Leono truputį perdaug į kelkraštį pasukau – žvyras susmuko, mašina pasviro ir atsigulė ant šono. Bet taip nesmarkiai, švelniai, kad niekas niekur nesulinko. Krapikas Zilu pro šalį važiavo, užkabinom trosą ir atvertė. Tokia ir buvo mano avarija.
-Tai po laiminga žvaigžde gimęs arba labai geras šoferis?
-(Juokiasi) Nu neblogas buvau vairuotojas. Nuvažiuodavom ir labai toli, pavyzdžiui, į Gorkio miestą, kuris yra gal 300 kilometrų už Maskvos. Iš ten parveždavome autodetalių, padangų. Ir į Charkovą važiuodavom, ir kitus TSRS miestus.
– Išgėręs nevairuodavai?
– Kartais pasitaikydavo, bet milicininkų tada nebuvo daug keliuose. Sykį su Viliumi Kazokevičiumi, Prano sūnumi (prisimeni Kazoką Praną, gyveno už Juodelių?), vežėme bulves į Gorkį. Pamatė Maskvos žiede autoinspektoriai iš savo aukštai pastatytos būdelės – pasivijo, sustabdė. Aš nemoku gerai rusiškai kalbėti, tai pasiunčiau Vilių. Jis pamelavo, kad giminėms vežam – patikėjo.
Kitąsyk milicininkai buvo mane prie Gorkio sustabdę ir norėjo į mašiną papildomo krovinio įkrauti. Anais laikais buvo tokia tvarka, kad turėjai važiuoti tik pilnai pakrauta mašina, o manoji tąsyk buvo tuščia, nes važiavau jį paimti. 20, o gal 25 rublius daviau – tada milicininkai paleido. Anais laikais tai buvo nemaža suma, už 100 galėjai kostiumą nusipirkti. Duodavom pinigų inspektoriams, o ką padarysi – sustabdo ir kimba, kyšio nori.
Bet mašinų tada keliuose būdavo daug mažiau negu dabar.
Darbo pabaigoje vairavau pienovežį, juo iš ganyklų pieną parveždavau į Juodelių fermą, į pieno separatorių. Ir melžėjas į darbą vežiodavau. O kai karves iškėlė į Kairėnų kaimą, tai ir to nebereikėjo. Jau gal 15 metų kai nebedirbu.
– Bet juk buvo laikas, kai daug vairuotojų bijojo važiuoti į Rusiją dėl banditizmo, plėšikavimo?
– Na taip, ir aš ten stengdavaus nestoti laukuose, miškuose – tik mašinų stovėjimo aikštelėse. Man sekėsi. O dabar iš Lietuvos jau mažai kas į Rusiją važiuoja.
– O savi – rajono autoinspektoriai nesikabindavo?
– Pasitaikydavo… Sykį Adomavičius (Antanas Adomavičius sovietmečiu daug metų buvo rajono vyriausiasis autoinspektorius. – F.Ž.) laužė mane: prisipažink, kad žmogų suvėžinai. Mat tuo metu kažkas avarijoje prie Kubiliūnų užmušė žmogų. Važiavo gaziku žalia kabina. Mano mašina tada irgi buvo gazikas, irgi žalia kabina. Tai Adomavičius išsikvietė ir laužia: prisipažink! Kaip prisipažinsiu, jei to nepadariau? Netrukus išaiškėjo, kad tą žmogų užmušė milicijos įgaliotinis Noreika – važiavo girtas ir užkliudė.
Smagiausia – padėti žmogui
– Kurią mašiną labiausiai patiko vairuoti?
– Zil-130. Penkerius metus su juo dirbau. Iš pradžių turėjau tokį, kurio variklis tik su 6 cilindrais, tai tas joptvai… kaip dūmijo. Išsiaiškinau, kodėl – filtras buvo be tarpinės. Sykį važiuoju ta mašina į Šiaulius–- pup pup prieš kalniuką ir sutrūko velenas ar cilindras, dabar nepamenu. Per kapitalinį remontą 8 cilindrus įdėjo – oho, kaip tada gerai traukė! Šita mašina gerai ėjo uždirbt.
– Kiek uždirbdavai?
– Nu kai rąstus vežiau, tai ir 500 rublių per mėnesį gaudavau. Dideli pinigai tada tiek buvo.
– Kur tiek dėjai?
– Nepajunti, kur išeina tie pinigai. Šitą namą gyvenvietėj už 12 tūkstančių pirkom.
– Mašinos gesdavo dažnai?
– Pasitaikydavo. Pavyzdžiui, sutrūkdavo stabdžių vamzdelis – čia jau pavojinga, nes stabdžiai neveikia. Bet dar likdavo rankinis stabdis. Sykį važiuodamas prie Baisogalos pajutau, kad nebėra stabdžių, o važiuoti reikia į Pavenčius už Kuršėnų, pasikrauti ir parvažiuoti. Tai nuvažiavau ir parvažiavau vien rankiniu.
– O ką smagiausia būdavo vežti?
– Žmonėms ką nors – malkų, anglių, briketų ar dar ką. Tona anglių buvo 15 rublių, tai ne 300, kaip dabar. Jaunesni žmonės dažnai važiuodavo kartu kabinoje, o seni paduodavo pinigų, kad aš nupirkčiau ir parvežčiau. Būdavo – prie vienkiemių užklimpsti, tai stengdavaus pamažu, pamažu… Iškrovus žmogus butelį pastatydavo. Dažniausiai įsidėdavau ir parvažiavus į garažą su draugais patvarkydavom.
– Kas tada dirbo vairuotojais?
– Bolesas Kundrotas, Krapikas Alfonsas, Dalangauskas Jonas iš Vosiliškio, jo pusbrolis Zenonas Dalangauskas, taip pat Kilbauskas Jonas iš Vosiliškio, Navickas Juozas, Mižučio Mečukas, Šulskio Paliukas, Pranaičio Klemukas… Gal dar ką pamiršau.
– Prieš penkerius metus kalbėjausi su Bolesu Kundrotu, sakė – beveik nebeliko šioje bendrovėje „valdiškų“ vairuotojų, nebereikia jų.
– Teisybę pasakė. Dabar ką reikia nuveža traktoriais, nes greiti jie dabar ir daug galima pakrauti, gal iki 60 kilometrų per valandą gali lėkti. Tai 5 galingi traktoriai visus darbus padaro, o jei ką iš toliau reikia atvežti ar nuvežti, pavyzdžiui, grūdus – pasamdytos furos (vilkikai) veža.
Dirbau aš ir traktoriais, daugiausia Belorusais. Dažniausiai laikinai, kai reikėdavo pakeisti kokį traktorininką. Nesmagu palyginus su mašina – krato, kaukia, dulkės. Akmenis veždavau iš laukų, cukrinius runkelius kelis metus kroviau transporteriu – ojėzus, kiek vargau, nes jo voliukai buvo padaryti taip prastai, kad nespėdavau lipti iš traktoriaus – vis užkemša transporterį akmenukai. Perkonstravome, tada buvo jau gerai.
Ir savaeige šienapjove dirbau. Ja pjoviau ne tik kolūkio laukus, bet ir žmonėms – valdžia leisdavo pjauti kolūkiečių sklypuose ne darbo metu, tai, būdavo, anksti rytą prieš valdišką darbą nuvažiuoji pas tą, kuris paprašo, ir nupjauni, papildomą rublį užsidirbi. Jaunam ir smagu daugiau padirbėt, ypač pas žmogų.
O dar ir javų kombainu 9 metus pjoviau. Bronius Poška, Šulskiai Pranas ir Feliksas, aš, Mižučio Stasiukas, Navickas Juozas, Miežinys Sotaras – tie buvom kombainininkai.
Nugaros tik mašinoje neskauda
– Daug vairuotojų profesionalų skundžiasi nugaros skausmais, nes tenka ilgai sėdėti. Tu irgi?
– O kaipgi – matai, koks dabar esu susirietęs.
– Tai kaip dar gali vaitiekūniškius pavėžėti? Negi mašinoje sėdėti neskauda?
– Tiktai ten ir neskauda, galiu važiuot ir važiuot. O kambary ilgai išsėdėti negaliu – skausmai užpjauna. Šlubas pasidariau, tik po kiemą pavaikštau – 3 išvaržas stubure daktarai rado. Net naktį taip skauda, kad tenka vaistus gerti. Ir magnį geriu, nes kojas traukia – tikriausiai nuo stuburo ateina; atsikeli nuo kėdės – susirietęs būni, pakol išsivaikštai, į sienas remdamasis eini.
– Tai kodėl neišoperuoja tau tų išvaržų?
– Radviliškio daktarai sakė, kad po operacijos gal ir visai nepaeičiau. Tai tik tabletes nuo skausmo geriu ir ampules leidžiuos. O ir bijau operacijos. Teks taip ir vargti, kiek čia liko, ką žinai, kada plumpt ir nukrisi.
– Sugadinsi daugybe vaistų kepenis.
– O ką daryt, jei skauda? Vaistai tam kartui padeda. Eufiliną leido, diklaką, dar kažką. Sykį buvo užėję tokie skausmai, kad kelienais (keliais) tik galėjau judėt, – greitoji į Radviliškio ligoninę nuvežė, ten 2 ar 3 didelius švirkštus vaistų suvarė į veną ir praėjo tam kartui skausmas, ir sako „Važiuok namo“. Tokie dabar daktarai.
Tiktai klubą mano operavo – pakeitė, nes ir jį skaudėjo. Antrą invalidumo grupę jau seniai turiu. Bet lazdos dar nereikia.
– Nuo ko tau šita liga – vien nuo ilgo sėdėjimo?
– Jaunas buvau kvailas – daug sunkumų kilnodavau. Prisimenu, su Gaz-53 iš Kairėnų malūno į mūsų fermas maišus miltų vežiodavau, tai reikėdavo juos ir pakrauti, ir iškrauti. Pakraudavome trise – aš, Dzikas Antanas ir Genė Jurgelienė, kieta ji moteriškė, virš 80 turbūt jai jau suėjo. Pypliuose gyvena, atsikėlė gal nuo Betygalos.
O dar kai buvau pacaniukas (paauglys), sandėliuose dirbau – grūdų maišus nešiojom. Jaunam buvo smagu kuo sunkesnį, kuo didesnį maišą paimt. Turbūt tada ir pradėjo formuotis stuburo išvaržos.
– Ar vairuotojui privaloma buvo padėti krovinius iškrauti? Ar už tai mokėdavo?
– Specialaus vien vairuotojo anais laikais nebuvo – turėdavai padėti iškrauti ir dar papildomą rublį už tai gaudavai. Į fermas reikėdavo išvežioti kombikormos (kombinuotųjų pašarų) maišus ir sutampyti juos kur reikia. Be to, negi sėdėsi kabinoje ir lauksi. Ilgai neateina krovikai – pats šoki į kėbulą ir iškrauni. Javų miltus, kombikormą ir taip toliau. Jaunam atrodė – kas čia tokio. O dabar sveikatai atsiliepė.
Kirvių kotai ir cepelinai
– Pašnekėkim apie jaunystę. Prisimeni, kaip eidavom į šokius Vaitiekūnuose, Kairėnuose? Parlydėdavau po jų savo panelę į Grinkiškį, grįždavau namo į Vaitiekūnus ir kaimo vidury matydavau prie tvoros vis dar stovint tave su mano pussesere…
– Aha, būdavo. Rimta ji buvo mergaitė. Gaila, anksti iš Vaitiekūnų išvažiavo ir kitas ją pastvėrė. O aš 1972 metais vedžiau Švėgždaitę Vidą, Adolio dukrą. Fermos vedėja ji daug metų dirbo. Iš pradžių gimė dukra Daivutė, 1975 metais – Donatas. Išgyvenome kartu gal 20 metų. Bet Daivutė mirė nuo kraujo užkrėtimo, abu su Vida labai pergyvenom, išsiskyrėm. O paskui ji sutiko Eugenijų ir už jo ištekėjo.
– Bet, kiek žinau, nesipykstat, kaip daugelis išsiskyrusių.
– O ką čia pyksies. Kalėdas, Naujuosius metus sykiu švenčiam. Mūsų sūnus Donatas atvažiuoja aplankyti. Jis gyvena ir dirba Šiauliuose.
– Ką veiki, kai nereikia vaitiekūniškių pavėžėti?
– Kirviams kotus zgrabnus (gerus) padarau. Iš uosio. Prisipjaunu jų nuvažiavęs į mišką tiesesnių. Bet dabar jau pritingau.
– Gal iš tėvo tas pomėgis?
– Tėvas paprastesnius kirvių kotus darydavo negu aš. Bet jis doklus (didelius krepšius) šienui nešti gerus, lengvus nupindavo iš vytelių.
– Žinau, ir skanius valgius moki bei mėgsti gaminti.
– Guliašą, cepelinus, blynus, kugelį – viską darau. Va buvau pirmadienį Kėdainiuose, prisipirkau kiaulių skrandžių – man patinka jų žievė, kai iškepa, tokia skani, stora. Skilandį padarau: nuperku skrandžių, raumens gabalą, sprandinės, truputį kepenų, išverdu, pridedu prieskonių visokių – skanu, žmonės giria. Ir dešrų pats pasidarydavau, kai kiaules augindavau, ir šaltienos prisidirbu, konservų tušonkių (troškinių).
– Pyragų nekepi?
– Ligi šiol nekepiau, bet reikės pabandyti. Saldumynus pirma labai mėgau, dabar mažinu – jau tik vieną kitą bulkutę nusiperku su kava, vakare su arbata. Susimažinau svorį, nes kai pilvas, tai dar sunkiau vaikščioti.
Prisiraugiu kopūstų, pernai 3 kubilus buvau jų priraugęs, išdalinau vieniems dykai, kiti ateina nusipirkti. Kažkodėl ne visi moka juos užraugti. Pomidorų padažo turiu daug prisidaręs, uogienių pilnas sklepas tebėra, gal reiktų vyną iš jų daryt? Bet tada mano durys neužsidarys, kai pradės visokie eiti, tik „duok, duok, pinigų neturiu, veltui duok”. Ką nors pakrapšto atėję – lapus pagrėbia ar dar ką nors, nes pats dabar daug ko pasidaryt negaliu, nugarą skauda, ir prašo: „duok“. Aišku, ko – alkoholio.
– Geria vyrai kaime kaip ir anksčiau?
– Kurie dirba, tie mažiau, o kurie nedirba – kožną dieną pampia. Padirba savaitę, gauna už ją algą ir jau geria, nebeina į darbą. Visai proto neturi. Išgeri – išgeri, bet išsipagiriojęs į darbą ateik.
Per karą pasislėps rūsyje
– Jeigu jaunam čia dabar Vaitiekūnuose gyventi, tai ką dirbti?
– O ką dirbsi. Traktoristų yra, nedaug jų dabar reikia. Va ir sargų buvo trys, du atleido, beliko vienas. Vasarą darbų daugiau – akmenis dirvose rinkti, žolę aplink sandėlius pjauti ir panašiai. Tai tada paskelbia, kad reikia darbininkų, ir susirenka.
– Ar ūkiškai gyveni?
– Anksčiau taip. O dabar tik vištų apie 20 auginu, dar šešias neseniai nupirkau. Karvių jau mažai kas Vaitiekūnuose laiko – Lukošius, Sirusas, dar vienas kitas.
– Tai maistas daugiausia iš parduotuvės?
– Taip, o mūsiškėje akcijų mažai būna. Jei nori pigiau nusipirkti, turi važiuoti į Baisogalos Norfą ar į Kėdainius.
– Dabar tiek daug kalba ir rašo apie būsimą karą. Ką apie tai manai – vėl ateis rusai?
– Nelabai. Netikiu.
– Per karą kaime lengviau būtų išgyventi, negu mieste.
– Turbūt kad taip. Aš jau dairiausi – jeigu karas, lįsčiau į sklepą, sienos betoninės ir labai storos. Bet telefono ryšio ten nėra, bandžiau.
– Jei ne tie gąsdinimai karu – dabar gyvenimas gal vis dėlto lengvesnis, negu anksčiau?
– Na taip, jis ne toks prastas, bet kad – nebėr sveikatos. Jei jaunam dabar gyventi, tai – negerk ir bus gerai.
… Pasibaigė mano lėkštėje Algimanto guliašas su bulvių koše, išgerta jau ir arbata. Kalbėtis dar turėtume daug apie ką ir viskas būtų įdomu, net smulkmenos, kurios kokiam miestiečiui gal atrodo nereikšmingos, bet kaimo gyvenime jos gali būti lemiamos. Tačiau už Algimanto virtuvėlės lango jau tamsėja, o aš dar noriu jį nufotografuoti, tai einame į kiemą, kur šeimininką džiugiai pasitinka solidus šuo solidžiu vardu Bosas. Jis saugo ir Algį, ir vištas, ir automobilį, kuriuo Algimantas paveža kurį nors kaimyną, kai šiam ko nors mieste prisireikia.
Matydamas, kaip pasikeitęs jaunystėje buvęs vikrus ir greitas Algimukas, liūdnai galvoju, jog labai pasikeičiau ir aš. Visi mes senstame ir keičiamės, deja. Jaunystė lengvai pagydoma liga. O gaila.
Feliksas Žemulis
2024 metai, Vaitiekūnai
F. Žemulio nuotraukos
