Iš ciklo „Tėviškė. Vaitiekūnų žmonės“ (7)
Mokytoja Birutė Julija Volskienė (1931–2014) kone pusšimtį metų mokė Radviliškio rajono Juodelių ir Vaitiekūnų kaimų vaikus. Per tą laiką iš Juodelių ir Vaitiekūnų pradinių mokyklų, kuriose darbavosi toji kantri, pastovumą mėgusi mokytoja, ji į Grinkiškio bei kitas aplinkines aukštesniojo statuso mokyklas išlydėjo šimtus mokinių. Vietos žmonės vadino ją „mūsų mokytoja“, nes per kelias dešimtis metų jos pamokų klausė ne tik tėvai, bet ir jų vaikai, kai kada net anūkai.
Aš pas šią mokytoją patekau 1962 metais ketvirtojon klasėn po to, kai buvo uždaryta Ridikių pradinė mokykla, kurioje prieš tai mokiausi. Šioje mokykloje dirbo Anelė Petreikienė.
Ridikių, Juodelių ir Vaitiekūnų kaimai tuomet priklausė Dotnuvos, vėliau Kėdainių rajono Vaitiekūnų apylinkei; 1960 metais ji buvo panaikinta ir šios vietovės priskirtos Radviliškio rajono Grinkiškio apylinkei.
Gyvybinga buvo Lietuva
Juodelių pradinė mokykla stūksojo pačiame šio kaimo pakraštyje netoli Šušvės upės. Medinis dviejų galų namas, kaip tada didesnius gyvenamuosius pastatus vadino, buvo paskutinis Juodeliuose – už jo prasidėjo Gaidelių kaimas.
Nuo vieškelio, vingiuojančio pro Juodelius ir Gaidelius, mokyklos link vedė berželiais apsodintas keliukas. Šiandien šie medžiai jau dideli, bet nebėra nei tos mokyklos, nei sodybos. Tik beržų alėja.
Kodėl pradinė mokykla buvo tokioje atokioje vietoje? Juk iki jos nuo kito Juodelių kaimo pakraščio pradinukams pėdinti tekdavo keletą kilometrų. Tačiau anuomet, matyt, svarbiausia buvo ne atstumas, o namo erdvumas, kad mokykloje vaikams nebūtų ankšta.
Šios sodybos šeimininkas Jonas Volskis buvo tvirtas, gana pasiturintis tiems laikams ūkininkas, jei taip galima vadinti kaimo žmogų sovietmečiu.
Jonas ir Ona Volskiai užaugino 9 savo vaikus, tai ir svetimų nesibaidė. Tiesa, mokytoja prašydavo mus, pradinukus, per pertraukas būti toje sodybos pusėje, kur buvo veranda ir įėjimas į mokyklą, ir neiti į namo kiemą. Bet kai mes ten vis dėlto užklysdavome – nebardavo nei sodybos šeimininkai, nei mokytoja.
Mokykla išsilaikė ten keletą dešimtmečių. Tais laikais net atokiuose kaimuose nestigo vaikų, kuriuos reikėjo mokyti. Pradinių mokyklų būta kone kiekviename kaime. Tai rodo, kokia gyvybinga buvo net ir nukraujavusi Lietuva, kai daug jos gyventojų žuvo Antrajame pasauliniame kare ir ginkluotame pasipriešinime po karo, kai daug šviesių, darbščių, nepritarusių okupacijai žmonių buvo įkalinta ir ištremta Sibiro lageriuose.
Dabar, deja, vaikų kaimuose gerokai mažiau ir pradinių mokyklų labai sumažėjo.
Nei šaukdavo, nei fiziškai bausdavo
Birutė Volskienė buvo juodbruvė ir santūri moteris, pasitikdavusi mokinius šiltu, bet įdėmiu žvilgsniu. Buvo reiklesnė, negu ankstesnioji mano pirmoji mokytoja Anelė Petreikienė – Juodeliuose mokytis buvo sunkiau, negu Ridikiuose. Ypač nesisekė man aritmetika.
Iki šiol išsaugojau savo ketvirtosios klasės Elgesio ir mokslo pažangumo pažymėjimą. Jame mano aritmetikos žinios visus 3 trimestrus įvertintos dvejetais, tačiau galutinis pažymys – trejetas: mokytoja pasigailėjo, nepaliko ketvirtoje klasėje mokytis antrus metus. Lietuvių kalba, istorija, geografija, muzika sekėsi geriau.
Tebeturiu ir mokytojos rašytą mano charakteristiką. Nežinau, kaip yra dabar, bet sovietmečiu baigus pradinę, pagrindinę ir vidurinę mokyklas, pedagogai parašydavo mokinio charakteristiką. Šitaip jie nemaža dalimi nulemdavo tolesnį mokinio likimą – gavusio neigiamą charakteristiką vaiko ar jaunuolio nenorėdavo priimti aukštesnė mokykla.
Tai štai – skaitydamas savąją charakteristiką, kurią kadaise parašė mokytoja B. Volskienė, stebiuosi jos įžvalgumu, psichologijos žiniomis: ji jau tada taikliai apibūdino savo mokinį. „Gerai skaito ir pasakoja, tik silpnokai sprendžia aritmetiką. Vaikas lėtas, viską dirba lėtai. Neturi palinkimo į sportą“. Kaip pirštu į akį! Taip buvo vaikystėje, taip liko ir visą gyvenimą.
Kaip Ridikiuose, taip ir Juodelių pradinėje visi mokiniai, nors ir skirtingo amžiaus, buvo mokomi viename kambaryje, kuris, matyt, kadaise buvo namo seklyčia (svetainė). Mokytoja susodindavo vaikus dviviečiuose mokykliniuose suoluose pagal ūgį ir metus.
Aš sėdėjau su juodeliškiu Robertu Kažukausku. Jis gerai mokėjo aritmetiką, aš neblogai – lietuvių kalbą, tai vienas kitam padėdavome. Robertas buvo puikus draugas. Vėliau kartu su juo mokiausi Bartkūniškio aštuonmetėje ir Grinkiškio vidurinėje mokyklose. Jis ilgiau už mane gyveno gimtinėje, tad kai vėliau klausinėdavau jo apie Juodelių žmones, smulkiai nupasakodavo kiekvieno charakterį, gyvenimą, kaimo įvykius. Puiki jo atmintis ir meilė Juodelių kaimui stebino. Gaila, 2017 metais Robertas atgulė amžino poilsio.
Kaip ir visi vaikai, buvome įvairių gabumų, skirtingų charakterių, netrūko aktyvių, net padykusių, tačiau B. Volskienė ant mūsų nei šaukdavo, nei fiziškai bausdavo. Neprisimenu jos net kalbant pakeltu balsu. O gal ir to meto kaimo vaikai buvo paklusnesni už dabartinius?
„Negalėčiau suskaičiuoti, kiek išmokiau“
Birutės Julijos Šlioraitės-Volskienės gimtinė – Raseinių rajono Puodžių kaimas. Tai apie 8 kilometrai į vakarus nuo Juodelių, už Vosiliškio bažnytkaimio Raseinių link.
Puodžiuose irgi buvo pradinė mokykla, kurią, beje, baigė netoli nuo šio kaimo gyvenęs mano tėtis. Bet Birutė Volskienė pradinėje mokėsi kitur, mat dar jai mažai esant jos tėvai Stanislovas ir Vladislava Šliorai persikėlė gyventi iš Puodžių į Radviliškio rajono Šašių kaimą, esantį netoli šio rajono Grinkiškio miestelio.
Tačiau tegul apie tai pasakoja B. Volskienės dukra Daiva Volskytė. Kai jos mama šventė 80-ties metų jubiliejų (tai buvo 2011 m.), Daiva susirinkusiems svečiams papasakojo apie jos gyvenimą. Šią kalbą ji išsaugojo užrašytą. Man beliks tik papildyti viena kita detale.
,„Kiekvienas žmogus, eidamas per gyvenimą, palieka pėdsaką, – kalbėjo tada mokytojos duktė. – Žinau, visa širdimi jaučiu, kad mano mamos, mano mokytojos pėdsakas ryškus ne tik mums, jos dukroms, ne tik jos anūkams, bet ir daugeliui vaitiekūniečių.
1931 metų šaltą ir snieguotą sausio 1-osios rytą mano senelių Šliorų namuose Puodžių kaime Raseinių rajone į gyvenimą atėjo pirmoji jų dukra – mano mama. Senelis buvo didelis Lietuvos patriotas, todėl savo pirmagimę pavadino Birute.
Kai mamai buvo ketveri, jos tėvai persikėlė į Šašių kaimą Radviliškio rajone. Čia ji baigė pradinę mokyklą, paskui vaikščiojo pėsčiomis į Grinkiškį, kur mokėsi vidurinėje mokykloje.
Vos tik baigusi tą vidurinę mokyklą, jaunutė ir nedrąsi 18-metė išvažiavo mokytojauti į Raseinių rajono Papušynio kaimo mokyklą (šis kaimelis yra netoli Puodžių, kitoje kelio Vosiliškis-Raseiniai pusėje. – F.Ž.). Ten ji dirbo šešerius metus. Tuo metu neakivaizdiniu būdu baigė Panevėžio pedagoginę mokyklą.
Mama labai norėjo dirbti arčiau tėvų namų. Pagaliau ši svajonė išsipildė – 1955 metais ji gavo darbą Radviliškio rajono Juodelių pradinėje mokykloje.
Iš pradžių toje mokykloje vyko remontas, todėl Birutė Šlioraitė iš Šašių kaimo, kur gyveno jos tėvai, važinėjo į Juodelius dviračiu. Bet greitai jai davė kambarėlį gyventi pačioje mokykloje, kuri buvo Volskių namuose.
Vienas iš Volskių vaikų, Petras, ką tik buvo grįžęs iš kariuomenės ir dar gyveno pas tėvus. Labai greitai jis nusižiūrėjo jauną mokytoją ir pareiškė savo mamai: „Jau susiradau, kas man barščius virs“. Taigi, pažindami vienas kitą vos 4 mėnesius, per pačias 1955 metų Kalėdas mano tėvai susituokė.
Mama taip ir liko Juodeliuose gyventi ir dirbti. Tame kaime ji dirbo 20 metų, kol mokykla čia buvo uždaryta (pristigo vaikų). Po to mama mokytojavo Vaitiekūnų pradinėje mokykloje. Ir aš čia atėjau į pirmą jos klasę.
(Vaitiekūnų pradinė mokykla sovietmečiu ilgai buvo Petrėčių sodyboje. Lietuvą 1940 metais okupavę sovietai darbščius Petrėčius buvo ištrėmę į Sibirą, o jų sodybą nacionalizavo ir ten įsteigė pradinę mokyklą, biblioteką bei kultūros namus.
Maždaug 1975 metais Vaitiekūnų centre buvo pastatyta nauja erdvi 2 aukštų pradinė mokykla. Tada Birutė ir Petras Volskiai išsikraustė iš Juodelių į Vaitiekūnus ir įsikūrė antrajame mokyklos aukšte, kur buvo įrengti du butai mokytojams. B. Volskienei darbas tada buvo čia pat. – F.Ž.)
Vaitiekūnuose mama dirbo dar 23 metus. Iš viso mokyklose (Papušynio, Juodelių ir Vaitiekūnų) ji dirbo 49 metus. Kaip sakė mama, „nepamenu, negalėčiau suskaičiuoti, kiek per tą laiką teko mokyti pradinukų“. O mes, artimieji, džiaugiamės nuolat besirūpinančia, be galo mylinčia, ilgesingu ir šiltu žvilgsniu bei šypsena palydinčia ir sutinkančia mama.
Džiaugiuosi, kad mano mama nusprendė būti mokytoja ir gal tik dėl to sutiko mūsų rūpestingą tėtį.
Mano mama buvo ir mano pirmoji mokytoja. Jos dėka ir pati pasirinkau tokį pat širdžiai mielą mokytojos kelią.
Nenumaldoma laiko tėkmė skaičiavo metus, pasidabravo plaukus, įrėžė veide raukšles, tačiau neužgesino širdies šilumos. Daug tos šilumos mama išdalino savo šeimai, artimiesiems, darbo draugams, savais tapusiems svetimiems vaikams. Daug tos šilumos dar liko jos širdyje.
Mamyt, laimingi ir gražūs tavo nugyventi metai. Dabar linkiu tik sveikatos, kad dar ilgai galėtum džiaugtis mūsų džiaugsmais. Tegul tavo visos dienos būna laimingos“.
Brigadininkas mokėjo ir papokštauti
2011 metais, kai buvo pasakyta toji dukters kalba, B. Volskienė jau buvo garbaus amžiaus ir nebedirbo mokykloje. Ligi savo paskutiniųjų dienų ji liko Vaitiekūnų kaime. „Mama darydavo proto mankštas – spręsdavo kryžiažodžius, – pasakojo dukra Daiva, – be to, mėgo žiūrėti intelektualias televizijos laidas – konkursus, viktorinas ir panašiai. Turiu mamos ranka prirašytus du sąsiuvinius su klausimais vaikams, kad galima būtų lavinti jų intelektą“.
Vis dėlto visi mes bejėgiai prieš laiką. Sulaukus 82 metų, B. Volskienę ištiko insulto priepuolis. Po jo dar metus gyveno, tik jau nelabai valdė kairiąją kūno pusę. Tačiau dar rašydavo laiškus savo jaunystės draugei Felicijai į minėtąjį Papušynio kaimą. Kadangi kairiąja akimi jau mažiau matė, tų laiškų eilutės būdavo pasvirusios į vieną pusę. Vėliau sunegalavo jos kasa. 2014 metų rudenį, medžių lapams nusidažius geltonai, mokytoja B. Volskienė iškeliavo Anapilin.
Keletas žodžių apie jos vyrą. Petras Volskis (1931–2017) buvo gimęs tais pačiais metais, kaip ir jo žmona. Tarybiniais laikais jis daug metų dirbo „Spindulio“ kolūkio brigadininku. Šiam kolūkiui priklausė Juodelių, Vaitiekūnų ir kiti aplinkiniai kaimai. Vietos žmonės buvo pripratę matyti Petrą Volskį kasdien birbiant nedideliu motociklėliu „Minsk“ – reikalų brigadininkui buvo daugybė ir jis išnirdavo kur buvęs nebuvęs. Buvo šnekus, mokėjo bendrauti su žmonėmis be piktumų, dažnai juokais.
„Tėtukas viešumoje buvo kalbesnis, negu mamytė, tačiau namie visa valdžia buvo mamytės – kaip ji pasakydavo, taip ir būdavo. Ji mokėjo gražiai pasiekti savo tikslo“, – šypsosi prisiminusi vaikystę Daiva Volskytė.
Abi Petro ir Birutės Volskių dukterys savo tėvus vadina tiktai „tėvelis“, „mamytė“. Nei karto negirdėjau kitaip.
P. Volskis į amžinybę išėjo po trejų metų nuo žmonos mirties – pasak dukterų, taip pat dėl pasiligojusios kasos.
Pagarbos mokytojams liko mažiau
Birutė ir Petras Volskiai užaugino dvi dukras. Vyresnioji – Dalė Volskytė-Ganiprauskienė, baigusi pradinę pas mamą Juodeliuose, vėliau mokėsi Kėdainių rajono Bartkūniškio aštuonmetėje ir Gudžiūnų vidurinėje mokyklose. Po to Vilniaus kooperacijos technikume įsigijo prekių žinovės diplomą.
„Tėveliai norėjo, kad grįžčiau į Radviliškio rajoną, tad keletą metų dirbau pardavėja Baisogalos universalinėje parduotuvėje. Bedirbdama baigiau studijas neakivaizdiniu būdu Maskvos kooperacijos institute ir po to daug metų vadovavau Baisogalos vartotojų kooperatyvui. Su vyru užauginome du vaikus.
Dabar aš jau pensijoje, tačiau vis dar dirbu vadybininke kooperatinėje bendrovėje „Radviliškio prekyba“, – pasakojo Dalė Ganiprauskienė ir pusiau juokais, pusiau rimtai pasvarsto: „Galima sakyti, nuėjau tėvelio pėdomis – anų laikų brigadininkas tai maždaug tas pats, kaip dabar vadybininkas“.
Kita Volskių dukra – Daiva pasekė mamos pavyzdžiu: tapo pradinės mokyklos mokytoja. Baigusi studijas Šiaulių pedagoginiame institute, šiuo metu dirba Baisogalos vidurinėje mokykloje. Jau per 30 metų.
„Tarsi taip ir turėjo būti – juk nuo mažens mačiau, kaip dirba mama. Tiesa, iš pradžių norėjau studijuoti vokiečių kalbą, bet ji Lietuvoje nebuvo populiari, tai atsisakiau tos minties“, – pasakojo D. Volskytė.
Kurį laiką ji dirbo kartu su mama Vaitiekūnų pradinėje mokykloje. „Mamytė patardavo, prireikus išleisdavo mane kur nors išvažiuoti, o pati tuo metu padirbėdavo su mano mokiniais. Grįžusi klausdavau: kaip mano vaikai, ar gerai mokiau?
Kadangi abi dukterys vaikystėje mokėsi pas mamą, paklausiau: tikriausiai buvo lengva gauti gerų pažymių? „Ne, – papurtė galvą Dalė, – mamytė daugiau reikalaudavo iš mūsų, negu iš kitų vaikų. Ji sakydavo: „Bus gėda, jei mano dukra nebus namų darbų padariusi“. Todėl namie turėdavome atsiskaityti už visas pamokas“.
O jaunesnioji duktė – Daiva nusijuokia prisiminusi: „Mūsų pažymių knygelėse buvo tokie parašai: mokytojos langelyje – mamytės parašas, o tėvų langelyje pasirašydavo tėvelis“.
Kada buvo lengviau dirbti mokykloje – sovietmečiu ar dabar?
„Iš dalies gal sunkiau buvo mamai, nes tekdavo vienu metu dirbti su kelių klasių mokiniais vienoje klasėje. Pradinių klasių mokytojų tada trūko, o vaikų buvo daug, tai mama kartais dirbdavo dviem pamainomis. Dabar taip retai pasitaiko.
Tačiau dabar didesni reikalavimai mokytojams ir mokiniams, daugiau popierizmo ir formalumų. Be to, kitokie jau ir vaikai, ir jų tėvai: pagarbos mokytojams liko mažiau“, – svarstė mokytoja Daiva Volskytė.
Niekada neatidėkite to, ką sumanėte
Gimtąjį Vaitiekūnų kaimą palikau jau seniai, tačiau lankau jį kasmet, ir ne kartą. Tėviškės ilgesys neslopsta.
Kažkuriais metais užsukau į Vaitiekūnų parduotuvę ir sutikau ten B. Volskienę.
Mokytoja iškart pažino. Kiek pasikalbėjom. Pasakiau jai apie sumanymą parašyti apie savo gimtinės mokytojus. Dalis šio darbelio jau išėjo atskira knyga.
„Ar galėčiau užsukti pas jus kada nors ilgesniam pasišnekėjimui?“ – paklausiau. „Nors ir dabar“, – atsakė ji. Tačiau jau buvo pavakarys, manęs laukė kelionė į Vilnių, tai sutarėme, kad atvyksiu kitąsyk.
Atvažiavęs kitą vasarą sužinojau – Mokytojos nebėra…
Netrukus mirė mano dėdė vaitiekūniškis Liudas Poška. Palydėjome jį paskutinėje kelionėje į Vailainių kapines. Tarp palydinčių buvo ir Petras Volskis – L. Poška daug metų dirbo jo brigadoje.
Giesmėms pasibaigus, P. Volskis patraukė prie kapo netoliese. Priėjau. „Čia palaidoti mano tėvai“, – paaiškino.
Pagalvojau – būtų įdomu su juo ilgiau pasikalbėti. Apie jo žmonos mokytojos darbą ir gyvenimą, Juodelių pradinės mokyklos istoriją. Ar veikė toji mokykla ligi tol, kol čia atvyko mokytoja Birutė, kas joje dirbo? Kada buvo įkurta Vaitiekūnų pradinė mokykla, kurie mokytojai, kada ir kiek joje mokytojavo? Kas geriau, negu Petras, papasakotų apie tai ir dar daug ką? P. Volskis sutiko.
Bet tada reikėjo eiti į šermenis, tad pasišnekėjimą atidėjome kitam kartui.
O to kito karto jau nebuvo: kai darsyk atvažiavęs į Vaitiekūnus ir susiradęs Volskių namą pabeldžiau į jo duris, niekas neatidarė. Užsukau pas kaimynus.
„Petras susirgo, dukterys išvežė jį į ligoninę“, – išgirdau.
Netrukus sužinojau, jog P. Volskis jau amžinybėje…
Niekada neatidėkite daryti tai, ką sumanėte. Ypač jei jūs arba jūsų pašnekovai jau gerokai pagyvenę. Nes to kito karto gali nebebūti.
Juodelių mokyklos, kur daug metų pradinukus mokė Birutė Volskienė, nebėra jau gal pusšimtis metų. Jos veikla nugrimzdo užmarštin, kaip ir gretimų buvusio „Spindulio“ kolūkio Ridikių, Dirgaičių, kaip šimtų Lietuvos pradinių mokyklų likimai. O juk jos, jose dirbę mokytojai buvo anuometinio gyvenimo šviesulėliai – švietimo, vaikų lavinimo, kultūros. Mokytojai anuomet buvo labai žmonių gerbiami.
Dabar Radviliškio rajono žemės ūkio bendrovėje „Auga Spindulys“ nebėra nei vienos pradinės mokyklos – net centriniame Vaitiekūnų kaime. Kurį laiką ji čia veikė pervadinta Grinkiškio Jono Poderio gimnazijos Vaitiekūnų skyriumi, tačiau nepadėjo ir tai – 2008 metais paskutinį kartą užvėrė duris. Keletui Vaitiekūnų ir kitų „Spindulio“ kaimų “spinduliukų” dabar tenka važinėti į Grinkiškio gimnaziją ir atgal autobusu. Beveik kaip anais senais laikais, tiktai tada bent pradinukams keliauti netekdavo taip toli.
Feliksas Žemulis, 2022 metai
Dalės Ganiprauskienės ir Daivos Volskytės albumų nuotraukos
