„Dažnai tenka girdėti, kad švietimo įstaigos pritaikymas žmonėms su negalia reikalauja daug išlaidų. Kiti sako, kad jie neturi mokinių su negalia. Tokios kalbos parodo, kad švietimo įstaigos dar nėra pasirengusios ir turėtų galvoti ne apie tai, ar „toks vaikas“ atsiras, o ruoštis prieš tai“, – įsitikinusi Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų vadovė Ramunė Šidlauskaitė. Vaikai su negalia vis dar yra nustumiami į šalį, trūksta entuziazmo siekiant pritaikyti švietimo įstaigas judėjimo negalią turintiems moksleiviams.
Yra kur pasitempti
R.Šidlauskaitė atkreipė dėmesį, kad šiuo metu didžioji dalis švietimo įstaigų nėra tinkamai pritaikytos vaikams su judėjimo negalia.
„Situacija tikrai nėra gera, nes didžioji dalis ugdymo įstaigų yra nepritaikytos. Ant rankų pirštų galima suskaičiuoti visiškai pritaikytas mokyklas, jų Lietuvoje yra tik septynios ar aštuonios. Visiškai pritaikytos įstaigos yra tada, kai vaikas pats gali be problemų patekti ir į mokyklą, ir judėti po visas jos patalpas, pavyzdžiui, į antrą ar trečią aukštą, į visas klases ir konferencijų sales. Deja, prisitaikymas šiuo metu nėra toks, kokio norėtųsi ir reikėtų turėti“, – sakė Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų vadovė Ramunė Šidlauskaitė.
Pašnekovė pastebėjo, kad švietimo įstaigos dažnai mano, jog užtenka įrengti tinkamą pandusą, tačiau nepagalvojama apie tolesnį mokinio kelią.
„Dažnai švietimo įstaigų vadovai įsivaizduoja, kad jeigu jie prie laiptų įrengia užvažiavimo pandusą, jau traktuoja mokyklą kaip tinkamai pritaikytą. Bet tai yra tik mažas indėlis į prieinamumą ir pritaikymą. Dažnai užvažiavęs pandusu vaikas patenka tik į pirmą aukštą, tačiau yra nepagalvojama apie kitus aukštus ar priestatus. Švietimas vyksta visoje aplinkoje, ne tik pirmame aukšte. Todėl tenka pastebėti, kad atsitikus tokiai situacijai, kai moksleivis nepajėgia savarankiškai pakilti į kitus aukštus, pas mokinį specialistai nusileidžia patys. Pirmame aukšte būna paskiriamas kabinetas, bet tokių atvejų mes nelaikytume prieinamumu“, – teigė projektų vadovė.
Ji pasakojo, kad prieš keletą savaičių viena švietimo įstaigos vadovė pasidalino istorija, apie mokykloje besimokantį vaiką neįgaliojo vežimėlyje. Į minėtą švietimo įstaigą buvo galima patekti tik užvažiavus pandusu, o judėti į kitus aukštus galimybės nebuvo.
„Spręsdama situaciją, įstaiga įsigijo laiptų kopiklį. Šiuo kopikliu savarankiškai pakilti į kitą aukštą nėra galimybės, todėl buvo paskirtas specialus asmuo, kuris pagelbėtų pritvirtinti vežimėlį prie laiptų kopiklio, suspaudyti mygtukus, pakreipti kampą. Su šiuo įrenginiu vaiką pakeldavo į antrą ir trečią aukštus, o kadangi tai buvo progimnazija, kai mokiniui su negalia reikėjo iškeliauti į kitą mokyklą, jie perdavė įrangą kitai švietimo įstaigai. Tai yra geresnis sprendimo būdas, vaikas buvo įtrauktas į klasės veiklas, galėjo bendrauti su bendraklasiais, bet ar tikrai galime tai vadinti prieinamumu? Sakyčiau, kad tikrai ne, nes tai tėra laikinas sprendimas“, – pasakojo pašnekovė.
Reikia didesnio užsidegimo
R.Šidlauskaitės teigimu, priežasčių, kodėl tiek mažai švietimo įstaigų yra visiškai pritaikytos, daug, tačiau viena ryškiausių – noro gerinti situaciją trūkumas.
„Dažnai tenka girdėti, kad švietimo įstaigos pritaikymas žmonėms su negalia reikalauja daug išlaidų. Kiti sako, kad jie neturi mokinių su negalia. Tokios kalbos parodo, kad švietimo įstaigos dar nėra pasirengusios ir turėtų galvoti ne apie ne tai, ar „toks vaikas“ atsiras, o ruoštis prieš tai. Žinoma, viskas atsiremia į finansus, bet ne juose yra problema, o mąstysenoje, norint ką nors keisti. Dažnu atveju pritrūksta užsidegimo, nes jeigu įstaigos vadovybė nori, tikrai gali tai įgyvendinti. Juolab kad savivaldybių administracijos skiria lėšų įstaigoms atnaujinti bei renovuoti. Tačiau dažnu atveju tos lėšos yra panaudojamos kitose srityse, o moksleiviai su negalia lieka pamiršti“, – teigė pašnekovė.
Ji sako nesitikinti, jog pokyčiai įvyks žaibiškai – pritaikyti aplinką rekomenduojama žingsnis po žingsnio.
„Skaičiai kalba patys už save: jeigu Lietuvos mastu turime vos kelias mokyklas, tai daug pasako apie pačią sistemą. Nebūtina visko griebtis iškart, nes visko vienu metu net nepadarysi. Reikia sudaryti planą, kaip siekiame atrodyti bendruomenei, ko trūksta, į ką reiktų investuoti, kaip tobulėti. Vienais metais galima įrengti pandusą, kitais – sanitarinį mazgą, pritaikytą žmonėms su negalia, trečiais – keltuvą. Planuojant veiksmus vėliau galima įrengti liftus, kad mokiniai galėtų savarankiškai judėti po visus aukštus“, – idėjų pateikė R.Šidlauskaitė.
Netinkama situacija šiuo metu yra ir patiems mažiausiems – darželiuose trūksta patogiai judėti leidžiančių erdvių, kenčia ir tėvai.
„Vilniaus mastu iš kelių šimtų darželių visiškai pritaikyti yra apie vienuolika. Tas skaičius nėra didelis, o mes kalbame ne tik apie vaikus su negalia, bet ir apie jų tėvus ar globėjus. Tokiu atveju tai yra dviguba kliūtis, nes jie negali dalyvauti vaiko švietimo procese, stebėti pasirodymų, dalyvauti susirinkimuose. Situacija po truputėlį gerėja ugdymo įstaigose, vis daugiau kalbama apie įtraukųjį švietimą, vyksta įvairios programos, pavyzdžiui, Tūkstantmečio mokyklų programa, bet vėlgi, kiekviena mokykla skirtingai dėlioja prioritetus, kaip ir ką jie norėtų keisti, įsirengti, įsidiegti. Yra statoma nemažai naujų pastatų, juose erdvės yra labiau pritaikytos, sudėtingesnė situacija su senos statybos pastatais“, – kalbėjo projektų vadovė.
Reikia įrengti teisingai
Lietuvos žmonių su negalia sąjunga teigia, kad daugeliui savarankiškumo įgūdžius ugdančių vaikų judėjimas ir keliavimas yra mokymosi proceso dalis, todėl jie privalo turėti galimybę judėti kartu su bendraamžiais. Tikslas – suplanuoti judėjimą taip, kad kelionės atstumai ir jiems įveikti reikalingas laikas būtų kuo mažesni. Turėtų būti galimybė rinktis maršrutus, kad būtų išvengta spūsčių, klaidžios, ilgos kelionės ir laukimo.
Vaikams gali prireikti skirtingos pagalbos ar priežiūros, jie gali naudoti judėjimo priemones – vaikštynes, neįgaliųjų vežimėlius, remtis į turėklus arba paprašyti, kad kartu eitų asistentas, naudoti įvairius ženklus, simbolius, spalvas, garsus, taktilinius paviršius ir orientacinius objektus, kad įvairių poreikių turintys mokiniai ar lankytojai galėtų lengviau orientuotis aplinkoje.
Kai kuriems vaikams reikia daugiau erdvės nei įprastai tarp jų ir kitų vaikų. Pavyzdžiui, vaikui, kuris naudojasi pagalbinėmis judėjimo priemonėmis, reikia nemažai laisvos erdvės manevruoti. Visos judėjimo zonos turėtų būti pakankamai plačios, kad neįgaliųjų vežimėliais judantys asmenys galėtų saugiai važiuoti įvairiomis kryptimis (venkite ilgų siaurų koridorių). Tai svarbu, kai daug vaikų naudojasi neįgaliųjų vežimėliais arba kai jiems reikalinga pagalbinių darbuotojų pagalba. Kai kuriems vaikams koridoriuose gali prireikti turėklų.
Dvigubi turėklai koridoriuose padeda saugiai judėti sunkiai vaikštantiems vaikams. Rekomenduojama, kad mažiausias laisvas plotis koridoriuose, kuriame gali važiuoti du neįgaliųjų vežimėliai, būtų 1800 mm (tarp turėklų, jei jie įrengti). Pageidautina, kad koridoriuose, vedančiuose į daugiau nei dvi klases, laisvas plotis būtų 2 m, o pagrindinėse judėjimo zonose, ypač ten, kur yra spintelių – 2,7-3 m.
Miglė Petkutė
