Pirmiausia norėčiau padėkoti ,,Radviliškio krašto“ redakcijai, kad savo eilėmis galiu pasidalinti su tavimi, skaitytojau.
Šiek tiek apie save. Literatu tapti gyvenime negalvojau ir nesvajojau. Lietuvių kalba dar ir šiandien sunkiai man įkandama, tačiau mintis dėlioti ant lapo teko išmokti. Tai lietė mano darbą ir profesijas: tekdavo rašyti kursinius darbus, ataskaitas, aktus, laiškus, perrašinėti natas ir kita. Eilių kūryba prasidėjo, kai išėjau į užtarnautą poilsį – pensiją. Kartą sukūriau tokį muzikinį kūrinėlį ir labai panorėjau, kad jis taptų daina. O ko tu čia, gyvendamas Pakiršinio kaime, galėjai paprašyti, kad po parašytomis natomis parašytų žodžius? Tai sugebančio žmogaus kaime nėra ir vargu, ar kada nors atsiras. Todėl pabandžiau užrašyti žodžius pats ir, manau, man pavyko. Paskui pastebėjau, kad man geriau sekasi rašyti eiles, nei kurti muziką, pajutau, kad galiu eiliuoti.
Šiuo metu eilių esu parašęs nemažai. Esu išleidęs keletą knygelių. Eiles rašau ne vien tik sau. Iš patirties žinau, kad eilėraščius mažai kas skaito, todėl savo eiles rašau paprastas, ,,ūkiškas“ ir eiliniam žmogui suprantama kalba, senovišku stiliumi su turiniu ir rimu. Eilėraščius rašau savo rato skaitytojui, eiliniam paprastam žmogui, įvairiomis temomis, liečiu ir gvildenu įvairias problemas. Stengiuosi rašyti taip, kad iš perskaitytų eilių skaitytojui kažkas išliktų. Mano manymu, parašytas eilėraštis turinio atžvilgiu turi būti panašus į perskaitytą apsakymą ar romaną, nors šiuolaikiniai poezijos grandai tokią kūrybą vadina naftalino kvepėjimu. Labai būtų įdomi skaitytojo nuomonė, perskaičius mano eilėraščius.
Su Dievo vardu
Taip glaudžiai susietas gyvenimas mūsų
Su Dievo vardu, su malda „Tėve mūsų“.
Dievo vardą pašaukiam ir nelaimėj, varguos.
Ir mirties valandoje, ir sėkmėj, ir džiaugsmuos.
Kai darbą dirbam ir praeivis praeina
,,Padėk, Dieve“ pasako ir toliau sau nueina.
Kada mums skauda arba sužaloti,
Mes Viešpatį šaukiam, jam imam dejuoti.
Kaip skęstančiam šiaudas viltis – tik malda,
Karys mūšio lauke ją kalbės visada.
Su kažkuo sielą juk reikia susieti,
Kažkam pasiguosti, savo skausmą išlieti.
Su Dievo vardu taip ir gyvenam
Kaip bloga ar gera, jo vardą vis menam.
Nereikalingas
Senatvėj jaučiuosi maždaug šitaip,
Lyg būčiau į svetimą kiemą užėjęs:
Durys namų užrakintos,
O šeimininkas kažkur tai išėjęs.
Su šluota dar paremtos durys,
Prie šluotos katė ten tupėjo.
Pamačiusi svečią nelauktą,
Savais reikalais nuskubėjo.
Grandine pririštas daužėsi šuo,
Piktai ant manęs lojo,
Nuo svetimų atėjūnų
Šeimininko namus jis daboja.
Kieme obelis ten žydėjo,
Žieduose bičių knibždėte knibždėjo.
Nebandau prieit prie obels
Įgels, jos tikrai man įgels.
Kai „likit sveiki, vyrai“
Kieme kalakutams tariau,
Jie tokie pasipūtę, išraudę…
Tik burbtelėjimą teišgirdau.
Ir einu iš kiemo, jame nesvetingas
Aš senas senelis senukas
Jaučiuosi visiems nereikalingas.
Visi jie savi, visi užimti,
Visai jiems nė motais tie žmonės seni.
Minčių kratinys
Kartais taip niežti pirštus kažką parašyti,
Klajojančias mintis trumpam sustabdyti.
Apie tėviškės vietovę, kurioj kryžių pastatė,
Išmintingus žodžius prie jo šventikas pasakė.
Apie atvirtusius žmones, kurie jau kalba ne taip,
O buvo laikai, jie kalbėjo kitaip:
Apie eismą keliuose, kokie tapom įžūlūs
Ir kur tik norim težiūrim, kaip tėvynainį išdūrus.
Lyg būtų pokario metai – aukokim vaikams,
Lėkštę sriubos benamiams, senukams, tėvams.
Apie santvarką šią laisvos mus šalies.
Vis slenka ir slenka šlaitai nuo Gedimino pilies.
Su nuolatiniu rūpesčiu, žmogus, gyveni
Naktim ir dienom duris rakini.
Šios eilės be temos, minčių kratinys.
Nors gyvenu laisvas, širdy-kalinys.
Kvailio svajonės
Kartą paklausiau aš kvailio,
Ką keistų pasauly, gamtoj
Ir tą jis darytų atsakė
Jau šiandien arba rytoj.
Dievo kūrybą iš esmės peržiūrėtų,
Kai ką pakeistų, žmogui padėtų.
Atrodo, uodas – Dievo kūrinys,
Bet iš tikrųjų žiaurus kraugerys.
Tokias būtybes tobulesnes konstruotų,
Krauju maitintis neleistų, neduotų.
Smėlynus, dykumas žole užsėtų,
Nukreiptų upes, kur vanduo tekėtų.
Pastovi kova žmogaus ir musės,
Tiesiog tai pokštas iš Dievo pusės.
Sulygintų kalnus, dirbama žemė ten būtų,
Nelaipiotų niekas, alpinistai nežūtų.
Pasauly bažnyčios vienodos stovėtų
Ir Dievą vieną visos turėtų.
Uodai musės ir vapsvos – jos skaudžiai kanda,
Bet kur ir kada jos žmogų suranda.
Šios gyvos būtybės žmogui įkyrios,
Sako ištremčiau toliau jas į girias.
Pabodo man kvailio klausyti
Juk tai tik svajonėse gali padaryti.
Tos upės, kur tekėjo ir tekės,
O uodas, musės ir vapsvos tą žmogų kaip ėdė, taip ės.
Kvailys, ką svajojo, nieks nesikeis
Juk Dievas keisti pasaulio niekam neleis.
Beržas kapinėse
Nužudyti beržą – jis ne vietoj stovi,
Rankoj kelti kirvį šitaip nesinori.
Žudo žmogus žmogų amžiais – normalu,
O žudyti beržą – kaip ir nedrąsu.
Saugo jis ramybę mirusių kapuos,
Kai pavasaris ateina, visad sužaliuos.
Rudenį – šiek tiek blogiau, geriau būtų atokiau,
Nebarstytų savo lapų mano mamai ant jos kapo.
Nužudyt tai nužudysiu, ką jo vietoj pasodinsiu.
Šakos, lapai nejudės, beržas maldos nekalbės.
Taip ir balansuoju, ką daryti nesumoju.
Nužudyti – nuodėmė, bet juk žudoma gėlė.
Vis tik gal paliksiu, tegul dar žaliuoja,
Tegul šlamančias maldas mirusiems liūliuoja.
Krintančius lapus, šakas sušluosiu,
O už maldas beržui gražiai padėkosiu.
Apie virusą – koronę
Nebūna žmogui per amžius gerai,
Pastoviai jį lydi karai ar marai.
Šiandieną pasaulį koronė puola
Žmonija priversta slėptis į olą.
Nustota šlovint net poną Dievą
Ekrane kalba apie koronę tik vieną.
Kas jos užsakovas? Gal kartais gamtos
Jis tapo mįslė, ar plisti nustos.
Atpirkti žmoniją Kristus žadėjo,
Vietoj tikėjimo akla koronė atėjo.
Kaip žmogų žudyt –modernūs ginklai.
Nuo gripo tabletės, nėra, kaip matai.
Kažkas čia ne taip, kažkoks įtarimas,
Nejaugi tabletės – toks sunkus išradimas.
Ir viskas teisėta, niekas neatsako.
Niekam neįdomu, ką gamta mums sako.
Ar laikas jau tas išmirti atėjo?
Kad šitaip bus, išminčiai jau seniai kalbėjo.
