Saulėtą spalio sekmadienį aplankėme vieną iškiliausių Pakiršinio kaimo gyventojų – buvusį kultūros namų direktorių, pučiamųjų orkestrų ilgametį vadovą, poetą bei muziejininką Vaclovą Stulginską. Namuose sukaupęs daugybę senovinių muzikos instrumentų, radijo aparatų, parašęs šešias knygas senjoras noriai sutiko priimti. Jis linksmai papasakojo savo gyvenimo istoriją bei parodė sukauptus turtus.
Sunkūs vaikystės laikai
Vaclovo vaikystė buvo sudėtinga. Nelengvi tai buvo laikai – Antrasis pasaulinis karas bei pokaris. Muzikantas bei poetas pasakoja:
– Gimiau Raseinių rajone, Puknaičių kaime, miškingose vietose. Buvau jauniausias vaikas, pagrandukas. Mama liko su trimis vaikais, nes tėtis žuvo 1947 m. gegužės 1 d. Šeimoje buvo ir ketvirtas vaikas, bet viena iš dvynukių sesių mirė. Tuo metu vieni ėjo į miškus, kiti – į stribus. Tėčio brolis nuėjo į stribus. Mano tėvas buvo eigulys – vaikščiodavo po miškus, apžiūrėdavo medžius, galėjo per daug miške pamatyti. „Miško broliams“ tokio žmogaus nereikėjo, todėl tėvas buvo jų nužudytas. Sunkiai gyvenome, vos nebuvome išvežti į Sibirą. Mano tėvas iš mano senelių buvo paveldėjęs 20 ha žemės. Tais laikais buvo laikoma, kad tai – didelis turtas. Nuo išvežimo išgelbėjo tėvo brolis, kuris buvo vadinamasis stribas.
Mokytojams nebuvo noro terliotis
Nors mokykloje nė iš tolo nepretendavo į pirmūnus, darbščiam žmogui pavyko tapti dviejų orkestrų vadovu, kultūros namų direktoriumi, parašyti kelias knygas, įkurti namuose privatų muziejų. Pasakojimas apie jo mokyklinius metus galėtų paskatinti sunkiau besimokančius vaikus ieškoti savo pašaukimo bei nenuleisti rankų. Štai ką sako V. Stulginskas apie savo mokslo metus:
– Kai ėjau į mokyklą, drebėdavau dėl pamokų. Mokykla buvo už trijų kilometrų, eiti į ją tekdavo be kelių ir takelių. Teko patirti ir patyčių. Blogai mokiausi, nieko nesupratau. Nebuvo noro mokytojams su manim terliotis. Į mokyklą eidavau apsiavęs klumpėm ar vyžom. Labai sunkiai gyvenom. Namuose valgydavau dirsių košę. Dirsės – toks invazinis augalas, kuris įsiveisdavo rugiuose. Ganiau kolūkio karves, dirbau. Iš pradžių lankiau pradinę mokyklą, po to – septynmetę. To užteko, kad vėliau mane priimtų į technikumą. Man pačiam keista, kaip čia nutiko, kad senatvėje eilėraščius rašyti pradėjau.
Būgnus mušti pradėjo vakaruškose
Beveik visą gyvenimą muzikavęs buvęs ilgametis pučiamųjų orkestro vadovas pasakoja baigęs tik devynių mėnesių trukmės pučiamųjų orkestrų vadovų kursus. To jam užteko, kad kultūros srityje dirbtų iki pensijos. Būnant vadovu, svarbu buvo, kad yra technikumo diplomas. Reikėjo mokėti ne tik muzikuoti, bet ir būti geru psichologu, pajausti žmonių charakterius, sudominti, aukotis. Kaip sako V. Stulginskas, jis buvo darboholikas ir tai vedė į priekį. O muzikavimo istorija tokia:
– Paaugęs eidavau į vakaruškas. Mane pakvietė jose būgnu pamušti. Susidarė ir pučiamųjų orkestrėlis. Jame iš pradžių irgi būgną mušiau. Raseinių profesinėje technikos mokykloje mokiausi vairuotojo profesijos, o po to tarnavau kariuomenėje Kijeve. Vairuoti kariuomenėje neteko. Ten grojau pučiamųjų orkestre. Per trejus tarnybos metus pasiekiau maždaug muzikos technikumo lygį: prieš tarnybos galą buvau orkestro solistas, natas „kirtau“. Kiekvieną vakarą birbindavau triūbą, nuėjęs į kariuomenėęs angarą, ten šviesą degindavau, bet niekas neėmė į galvą dėl pulko išlaidų. Kai po kariuomenės grįžau į melioraciją, ten susidomėjo mano grojimu ir pasiūlė vadovauti orkestrui.
Sizifo darbas
Pakiršinio kaime orkestro vadovas, dirbantis Radviliškio MSMV vairuotoju, apsigyveno dviejų aukštų bendrabutyje. Ten viename kambaryje gyveno net po šešis žmones. Repeticijos vykdavo Pakiršinio kultūros namuose, kur gyveno trys šeimos. Dėl jų ramybės ne visada buvo galima repeticijas daryti. Be to, dirbdamas vairuotoju, Vaclovas ilgai užgaišdavo kelionėse, nes darbo diena būdavo nenormuota. Grįždavo vėlai, o susirinkę muzikantai pykdavo, kad jo sutartu laiku nėra. Būdavo, kad žmonės, gyvenantys kultūros namuose, ant meno vadovo pykdavo, kad grodamas neleidžia ilsėtis. Buvo ir kitokių sunkumų:
– Buvo tai Sizifo darbas. Vos vaikas kažko išmoksta, ima ir išsikelia kitur arba pradeda kitur lankyti mokyklą. Įdėtas darbas nueidavo perniek.
Eksponatus sudėtinga išvardinti
Vaclovas namuose turi įkūręs senų daiktų muziejų. Visko, ko galima jo namuose rasti, nepajėgė išvardinti net pats šeimininkas:
– Apie 70 muzikos instrumentų turiu. Daugiausia tai – dūdos. Renku tik pokarinius daiktus ir tokius, kurie turi vertę. Šiuolaikinių neimu, nes jų – nors vežimu vežk. Viskas sunaikinta, kas kurta pokario metais. Lyg mes negyvenom, nekūrėm, negaminom. Turiu tokių daiktų, kurių net muziejai neturi. Pavyzdžiui – caro ar Smetonos laikų kastuvą. Tais laikais nebuvo metalo, jis buvo branginamas. Tai ir kastuvas pagamintas, taupant jį. Turiu lygintuvą. Už jį man siūlė 200 eurų – neatidaviau. Batų presą turiu. Batsiuvys juo klijuodavo batų padus. Gaisrininko šalmą, samovarą (virdulį, kaitinamą anglimi), skaičiavimo mašinėlę, kuria žmonės skaičiavo prieš daugiau nei 30 metų, taip pat turiu. Radijus kolekcionuoju tik mažus, nes neturiu vietos. Jų turiu apie 30. Ir tai – ne viskas.
Pasigenda dėmesio
Nors senjoras pripažįsta, kad į popietes kviečia įvairios bendruomenės, bibliotekos, kad per savo amžių daug apdovanojimų yra gavęs, tarp jų – netgi Prezidento Algirdo Brazausko padėką, vis tik apie šiuos laikus jis prabyla liūdnesne nata:
– Iš medžio ir metalo dariau vėjarodes, suktukus, gėles, katinukus gėlėms pakabinti. Kas mano padaryta, daržinėje sudėta. Nei tų mano knygelių kam reikia, nei darbų, nei muziejų kas lanko. Šią vasarą beveik nieko nedirbau ir niekas iš vaikų nepaprašė pamokyti natų ar groti. Nesėkmingi tie mano pensijiniai metai. Visi į kompiuterius įlindę. Eilėraščių turiu dvidešimt naujų parašęs, galėčiau dar vieną knygą išleisti, bet kas iš to?
Dienas ponas Vaclovas leidžia Pakiršinyje su žmona. Stulginskai užaugino du sūnus. Abu jie – toli nuo tėvų namų. Garbingo amžiaus sulaukęs Pakiršinio kaimo gyventojas vis dar nori būti kitiems reikalingas, aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime ir dalintis tuo, ką yra sukūręs. Nors pasakojimas apie paskutinius metus gali būti suprastas kaip pesimizmas bei liūdesys, tai – netiesa. Šnekus senjoras vis dar pilnas energijos ir tik juokauja esąs niekam nereikalingas. Kaip savo knygelėje „Pakiršinys“ autorius rašo: „Buvau toks nenuorama! Visada norėjau kažką veikti, daryti, kurti. Todėl, ko gyvenime pramokau, dalinuosi su Tavimi, mielas skaitytojau. Aišku, bus įvairių nuomonių, atsiras kritikų. Bet tegul bus taip, kaip bus.“
Rita Grigalienė
2019 m. spalio 25 d. Vaclovo Stulginsko eilės
SUSVETIMĖJOME
Susvetimėjome,
Savyje užsidarėme,
Nors esam laisvi,
Svetimšalius išvarėme.
Į urvus sulindom,
Tvorom apsitvėrėm,
Įstatymus džiunglių
Sukūrėm, sutvėrėm.
Tėvų žemę atgavom,
Ženklais pažymėjom.
Problemos išliko –
Nepraturtėjom.
Ką su ja darom?
Roundapą naudojam.
O kai vėžys, –
Verkiam, raudojam.
Konkurencija, kerštas
Tai vienur, tai kitur.
O jaunas žmogus
Išvažiavo svetur.
Tik artimui mirus,
Kažkas dar lieka.
Tie pagarbos ryšiai
Kažkiek dar išlieka.
