Anais tarybiniais laikais Radviliškio rajono Vabalių kaimas galėjo didžiuotis, nes turėjo nuosavą „carą” – taip sodiečiai vadino griežtą, bet teisingą Sidabravo žemės ūkio bendrovės arklininką Vilgelmą Jučį, mat šis labai neapkentė išnaudotojų, išnaudojimo bei visokių apsileidėlių ir tinginių. Tądien, kai nuvažiavau jo fotografuoti, septintą dešimtį bebaigiąs vabališkis rengėsi šienapjūtei – teisuolis kieme pustė dalgį, nors per savo margą gyvenimą V. Jučys dirbo ir kur kas sunkesnių darbų.
Sunkiausia, kaip jis sakėsi, buvę pokario metais, kai Sidabravo krašte susikūrė žemės ūkio artelė „Kelias į laisvę”, o Vilgelmą išrinko šio neva laisvo kelio brigadininku. Nors ūkio pavadinimas gražus, tas kelias nebuvęs nei laisvas, nei lygus, pašnekovas anuos sunkius laikus nusakė ilgu jaustuku: „O-je-je, kaip vargome!”. Triūsti teko daug, o už darbadienį (tada egzistavo toks uždarbio matas) gaudavai 33 rusiškas kapeikas bei 200 lietuviškų svarų duonos. Vilgelmas duona vadina ką tik iškultus dirsėtus grūdus. Norėdamas išsikepti duonelės kasdieninės, turėdavai tuos grūdus išvėtyti, sumalti – o sumalus miltų likdavo vos gera sauja. Tiesa, per ataskaitinį susirinkimą ar prieš rinkimus ūkio daržinėje parodydavo kino filmą nemokamai, tik eidamas į kiną, turėdavai savo kėdę neštis.
Vilgelmas buvo išmokęs vairuoti traktorių. Atsikeldavo trečią nakties, su savo pupsiuku (taip tada vadino mažus RS-09 ar T-25 markės traktoriukus, kurių Vilgelmas nudėvėjo gal dešimt) ir prie darbų – išvalydavo arklidėse susikaupusį mėšlą, pašerdavo ir pagirdydavo arklius, o auštant – į brigadą prie kitų kaimiškų darbų. Per šienapjūtę su tuo savo pupsiuku pjaudavo žolę, per derliapjūtę nuo kombainų į sandėlius veždavo grūdus, vėtydavo juos aruode. Traktorininku žmogus dirbo per du dešimtmečius, paskui dar arklininku, arba kaip jis pats sakėsi, ir prie arklio uodegos praleido lygiai 30 metų. Vilgelmo tėvas, to paties kaimo ūkininkas, ilgametis tarpukario laikų Baisogalos valsčiaus viršaitis, labai mėgo arklius, Vilgelmas – neklauskit, kaip buvo prie jų prisirišęs. Kolūkio arklidėje prižiūrėjo eržilus, kergė kumeles, augino kumeliukus, jiems užaugus kinkė į roges – pratino prie darbo. Vabalių kaimo „caras” teigė, kad arklį įpratinti prie darbo lengviau negu žmogų. Žiūrėk, kiek kaime jaunimo dykinėja, o štai žolę vieškelių pagrioviuose tenka pjauti seniams, jauni vis pašalpų iš valstybės prašo. „Tokiems gero bizūno reikėtų, o ne pašalpų“, – dėstė kaimo teisuolis. Su arkliais bepigu, būdavo, pasikinkai dvieigį kumeliuką žiemą, kai daugiau sniego, į roges, pusvalandį palakstai kaip durnas po apsnigtus laukus, prie fermų grįžti – arkliukas lyg šilkinis. Kitądien bet kuris jau galėdavo kinkyti ir važiuoti prie darbų. Vilgelmo nuomone, jeigu su arkliu švelniai elgsies, jis su tavimi – irgi, prieini prie gardo su duonos plutele rankose, pašauki: „Kuziuk, kuziuk”, uždėjęs ranką ant nugaros pabrauki ir pikčiausias eržilas – tavo. Per gyvenimą sodietis užaugino 14 eržilų. Tik su vienu buvo susipykęs – mat tas griebė už vatinuko taip, kad net sagos išlakstė, matyt, kuziukas buvo įniršęs dėl avižų – šios pasitaikė kiek paplėkusios. Bet greitai jiedu susigerino. Su gyvuliu, sako Vilgelmas, kaip su žmona: čia susipyksti, čia ir vėl geruoju.
„Matyt, už tą tiesos sakymą mane „caru” praminė”, – tada prisipažino Vilgelmas, ypač jam pikta, kai mato neteisybę. Antai po karo grįžęs iš rusų armijos, tėviškę rado išdaužytais langais, tyliai užgniaužęs savyje širdies gėlą, atstatė išardytus tėvų namus, susirado žmoną, įsigijo porą arklių, trejetą melžiamų karvių – kolūkis viską atėmė. Vilgelmas ir tai tyliai iškentėjo. Tačiau kai rajkomas Vabalių brigadininką pastatė prie raudono stalo – kam sulijo vežimaitis kolūkio javų – Vilgelmas nebeiškentė: „Neturite teisės mane kaltinti santvarkos griovimu, patys ją daugiau griaunate savo girtuoklystėmis”, – tėškė tada stribams tiesą į akis, o pats už kepurės ir pro duris. Nuo to laiko „caru” tapo. Paskui dar vietiniai pas jį ateidavo užtarimo prašyti.
„Juk pikta, kai žmogų išnaudoja ir net pavardės neklausia, ar ne tiesą sakau?” – pasitikslino tada Vilgelmas ir nuėjo į lanką, kurioje žmona jau pradžiūvusias pradalges daužė.
Rimantas Petrikas
