Lapkričio 26 d. „Radviliškio krašto bendruomenės“ pirmininko G.Lipnevičiaus kvietimu bendruomenės namuose lankėsi šiaulietis dizaineris, dailininkas, kultūros istorikas – mėgėjas, kraštotyrininkas Vilius Puronas.
„Šiandien pas mus svečiuose – neeilinė asmenybė – vienas garsiausių šiauliečių Vilius Puronas, kurio sukurta „Geležine lape“ daugelis grožėjomės prie Talšos ežero“,- pristatydamas svečią sakė bendruomenės pirmininkas Gediminas Lipnevičius.
Kiekvieno mūsų biografija įdomi
G. Lipnevičius paklausė svečio, kaip jis, būdamas panevėžietis, atsidūrė Šiauliuose. „Kad atsidūriau Lietuvoje – mano mamytės nuopelnas. Džiaugiuosi, kad esu mažos tautos atstovas, nes mūsų pasaulyje mažai. Mūsų Europoje naudojama maža kalba susijusi su sanskritu, o sanskritas – šventoji kalba. Vilniaus Katedros statytojo Stuokos Gudzevičiaus mama iš to paties kaimo Kupiškio rajone, net ir iš tos pačios trobos kaip ir mano močiutė, tik skirtumas – 250 metų. Baigiau mokslus Vilniaus dailės institute – esu pramoninės dailės dizaineris. Po kariuomenės atvykau dirbti į Šiaulius, galvodamas po kiek laiko grįžti į Vilnių, tačiau Šiauliuose pasiūlė vieną darbą, kitą, pasidarė visai neblogai gyventi ir čia likau. Kiekvienoje biografijoje yra daug įdomių dalykų“,- išsamiai į klausimą atsakė svečias.
Svarbu, kad miestas būtų išskirtinis
Bendruomenės pirmininkas pasidomėjo, kodėl ant „Valerijono“ vaistinės dailininkas sugalvojo patupdyti katinus. „Antrojo pasaulinio karo metu 90 proc. miesto buvo sudaužyta, į Šiaulius gyventi suvažiavo žmonės iš įvairių vietovių. Miesto valdžia norėjo miestą humanizuoti, padaryti išskirtiniu, taip buvo nutarta Šiauliuose sukurti pėsčiųjų zoną – tokios buvo tik Roterdame ir Leipcige. Po to atsirado nežinojimas, kaip tą pėsčiųjų zoną padaryti išskirtine – reklamų nepastatysi, nes sovietmečiu parduotuvėse viskas buvo „po blatu“. Taip vietoje vaizdinės agitacijos prie banko atsirado rublio skulptūra, prie daržovių parduotuvės – kopūsto, kadangi katinai mėgsta valerijonus, jie „apsigyveno“ ant vaistinės stogo“,- atsakė V. Puronas.
Svarbu sugyventi su „fabrikantais“
Pasak dizainerio, valdžios keičiasi, valdininkams svarbiau „įsisavinti lėšas“ nei puošti miestą išskirtiniais turistiniais elementais. „Esu fabrikantų išlaikytinis – jie duoda skardos atraižų, darbininkų – tik dirbk. Na, tenka ir pačiam dirbti, kurti turistinius elementus, tokius kaip „Geležinė lapė“. Pagalvojau, kad Vilnius turi „Geležinį vilką“, kurio niekas nematė ir iš legendų žino, kad jis ant kalno riaumojo ir yra viduramžių karinis simbolis, tad Šiauliams reikia kitokio simbolio. „Geležinę lapę gaminome devynis mėnesius, ji pastatyta 2009 m., minint Lietuvos tūkstantmetį. Lapė įrašyta į Lietuvos Gineso knygą kaip didžiausio gyvūno skulptūra – jos ūgis yra 5 metrai. Į „Geležinės lapės“ vidų įdėjom varinę širdį, įrašėme keletą „gerų žodžių“ ateities kartos – jeigu kas sumanys lapę nugriauti, jiems tikrai atsirūgs. „Geležinė lapė“ tapo neoficialiu miesto simboliu, kuris labai mėgiamas turistų. Beje, lapė yra vienintelis gyvūnas, kuris nevaidina cirke ir kurio neįmanoma nei dresiruoti, nei prisijaukinti“,- apie vieną iš žymiausių savo kūrinių pasakojo V. Puronas.
Kai kurios skulptūros miestui nereikalingos
Pasak dizainerio, keičiantis Šiaulių miesto valdžiai, pasikeitė ir jos požiūris į jo darbus. „Prie Šiaulių arenos pastatėme „Penktąjį kėlinį“, kadangi ten vyksta ir krepšinio varžybos. Skulptūra buvo pastatyta su ta sąlyga, kad bus nuimta, jeigu būtų nutarta pastatyti monumentalų paminklą. Kai buvo nutarta „Penktąjį kėlinį“ nukelti, jis „ilsėjosi“ „Elgos“ gamykloje, vėliau nutarėme laikinai jį pastatyti Baisogaloje, prie sporto arenos. Pagalvojau, kad šis miestelis tinkamas kūriniui – valdžioms, verčiančioms meno kūrinius, turi ateiti „baisus galas“,- dar vieno savo kūrinio istoriją papasakojo svečias.
Kūriniai gimsta iš istorijos ir simbolių
Pasak dizainerio V.Purono, daugelis jo kūrinių gimsta iš istorijos bei simbolių. „Šiauliuose yra „Rūtos“ fabrikas, tad pradėjau dairytis į rūtos simbolį – kodėl šis augalas lietuvaitėms patinka. Pasirodo, kad tai vienintelis ginklas, galėjęs nužudyti baziliskus, kurie gyvendavo Vilniaus miesto rūsiuose ir grobdavo mergaites. Pagaminau baziliską, kuris moka dainuoti, kalbėti – jis kol kas ilsisi „Elgos“ gamykloje. Naisiuose „apsigyveno“ karališkų žalčių šeimyna – šios skulptūros ilgis 75 metrai. Žalčiai lietuviams – šventi gyvūnai, bet ir savo viršininkus, ir kaimynus pavadiname žalčiais“,- šmaikštavo V.Puronas.
Dar viena akį traukianti skulptūra – „Bakalauras“, stovintis prie Profesinio rengimo centro. „Šią viščiuko skulptūrą pradėjome kurti su studentais, po to šovė mintis ją pavadinti „Bakalauru“. Juk ką tik baigęs mokslus yra durniukas, tačiau jam to nepasakysi. Viščiukas įgijo kostiumą ir nuomonę, vėliau liepiau ant jos pakabinti varžtą – kaip išleisi į gyvenimą bakalaurą „be varžto“. Dabar visi patenkinti – tai gera reklama Profesinio rengimo centrui, visi iš jo išeina „su varžtais“ ir su sutvarkytais diplomais“,- dar vieno savo darbo atsiradimo istoriją papasakojo popietės svečias.
Šiauliuose gyvuoja „puronizmas“
Dizainerio V.Purono kuriamos skulptūros vadinamos „mažąja architektūra“ ir yra išskirtinės – pagamintos iš skardos. Popietės dalyviai domėjosi, kodėl dizaineris pasirinko tokią technologiją. „Kitokios technologijos kaip skarda aš neturiu – skardos paprasčiausiai gauti iš fabrikantų. Mano kūrybos stilius vadinamas „puronizmu“ ir tai verčia daugelį suklusti – jis dar gyvas, o apie jį jau kalba! Be abejo, tai malonu, bet kai pravardžiuoja „blekoriumi“ – nelabai malonu. Galima sakyti, kad aš esu ir kankinys, ir įsivaizdinantis“,- savo kūrybos išskirtinumą apibūdino dizaineris.
Šiauliuose reikia žiūrėti į viršų
Bendruomenės narys A.Vitartas uždavė svečiui „suktą“ klausimą: „Kuris šiaulietis daugiausiai kartų per dieną žiūri į Šiaulių herbo simbolio – jaučio – užpakalį?“
„Šiaulių herbe yra jautukas, pirmieji šiauliečiai buvo Bulevičiai, taip pat Šiaulių ekonomijoje buvo įsakyta auginti gyventojams po jautuką, kad būtų maisto Katedros statytojams – kaip matome, miesto istorija glaudžiai susijusi su jaučiu. Norėdamas pagerbti šį simbolį, sukūriau jautuko skulptūrą, kuri pastatyta mano balkone. Kauniečiai jos ieškojo ir nerado, o taip atsitiko todėl kad žmonės žiūri sau po kojomis ir retai pakelia galvas aukštyn, o Šiauliuose reikia dairytis į viršų“,- sakė V.Puronas.
Na, kadangi jautuko skulptūra yra dizainerio balkone, popietės dalyviai padarė išvadą, kas…
Ar išvysime dizainerio kūrinį Radviliškyje?
Kad Viliaus Purono darbai išskirtiniai ir tikrai yra turistų traukos objektai, kalba tas faktas, kad 10 jų įrašyta į Lietuvos Gineso knygą. Bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius pasiteiravo svečio, ar jis žada ką nors išskirtinio sukurti Radviliškio miestui. „Mano pasiūlymas rajono valdžiai buvo sukurti Muziejaus gatvę, kurioje butų eksponatų, susijusių su geležinkelio istorija, su lietuvių ir bermontininkų mūšiu prie Radviliškio. Šioje išskirtinėje gatvėje atsirastų vietos ir jūsų kūriniui“,- sakė pirmininkas.
„Radviliškis – mano biografijos neatskiriama dalis, nes mano žmonos tėvelis Radviliškio bažnyčioje ilgą laiką dirbo vargonininku. Apie kūrinį Radviliškiui dar per anksti kalbėti, reikia su grupele, kuri degtų idėjomis, apsitarti ir sukurti tokį kūrinį, kurio visi važiuotų žiūrėti“,- ateities planų neišdavė Vilius Puronas.
Tikėsimės, kad dizaineris sukurs Radviliškiui išskirtinį turistų traukos objektą ir taip išgarsins mūsų geležinkelininkų sostinę. Na, o visiems, kam nepatinka „puronizmas“, dizaineris sako: „Jeigu loji, štai tau pieštukas ir parodyk, kad gali geriau“.
Bendruomenės „Kavos popietės“ dalyviai gausiais aplodismentais padėkojo svečiui už šmaikštų ir įdomų pasakojimą bei pakvietė įsijungti į bendruomenės inicijuotą akciją – paskaityti Tėvo Stanislovo pamokslą prie jam skirtos memorialinės lentos. Vilius Puronas su šiuo pasiūlymu mielai sutiko ir paskaitė pamokslą. Lapkričio 26 d. „Kavos popietę“ organizuoti padėjo bendruomenės savanoriai: V.Aleknienė, S.Skorkaitė, D.Sopina, G.Chodosovskaja, O.Kazlovskaja, T.Kojelienė, A.Litinskas.
„Radviliškio krašto“ informacija
