Buvo antroji Joninių diena, sekmadienis, Jonas Putramentas tupinėjo kolektyvinių sodų nuosavame sklypelyje, Jonui pasiutusiai skaudėjo galvą: uch, tos Joninės! kur tik pasirodysi, vis sveikinimai, palinkėjimai, visi tik ir šaukia: „Ohoho, Jonai! šimtas metų be šių metų! Linkiu sveikatos, laimės bei daug pinigų“. Visi kaip susitarę linki to paties, o patys taip ir žiūri – pasveikinome juk, dabar nebūk titnagas, kuo plačiau atverk savo „kašilioką“, pavaišink. Ir Jonas visus vaišino.
„Puslitriai, rupūs miltai, jiems visiems rūpėjo, o ne mano sveikata“, – mąstė Jonas tą dieną sėdėdamas po slyvaite, augusia kolektyviniame sode. Sėdėjo slyvaitės pavėsyje ir gaivinosi dar neprinokusiais, todėl ir dar ganėtinai rūgštokais agrastais. Putramentas į sodą atėjo ne agrastų, o akiuoti vienmetes slyvaites, ale širdis šiandien Jonui nelinksta prie jokio darbo, o ir galva po vakarykščio sopa, nors lanku ją veržk.
„Štai tau ir į sveikatą, Jonai! Štai tau ir daug laimės, daug pinigų“, – pats iš savęs šaipėsi Putramentas, vis gaivindamasis tai perrūgusių agurkų rasalu, tai dar neprinokusiais agrastais. Nuskynęs nuo dygliuoto krūmo dar žalią agrasto uogą, Jonas ją patrina į marškinių padelką, įmeta sau į burną ir, pajutęs gaivų rūgštimą, čepsi apdžiūvusiomis lūpomis: „A-ta-taa, atgaiva! Palauk, o kiek butelių vakar mes išlakėme? Jėzau, Jėzau, jaučiu, buvo ištuštinta ne viena kapa, na, gal ne kapa, bet kokia puskapė, tai jau tikrai bus!“ Putramentas nusiskina dar vieną agrasto uogą, paspaudo tarp pirštų, patrina į kelnių dugną, o uogą vėl meste įmetęs sau burnon, vėl patenkintas lūpomis čepsi: „Uta-taa, šiandien nei vienas vakarykštis geradaris nesirodo, o juk galėtų nors skardinę alaus pasiūlyti: „Jonai, še, dūšią pataisyk, tuo pačiu palinkėtų sveikatos, daug pinigų, o ir braškes nuravėtų ar nors palaistytų, juk per švento Jono šventimus jos išdžiūvo daugiau nei paties Jono burna“.
Jonas jau lenkėsi nusiskinti didelę raudoną braškę su baltais taškeliais jos šonuose, kai kitame sodo gale pasigirdo šauksmas: „Laikykite, vagį laikykite – braškes skina!“ Putramentas pagalvojo – bene ir kaimynas per Jonines bus padauginęs ir dabar jį su vagimi sumaišė: juk Putramentas nusiskinė savo sklypelyje prisirpusią uogą. Dar pagalvojo: „Negi per tuos gėrimus tiek pasikeičiau, kad kaimynas kaimyno nebeatpažįsta?“ Jis jau buvo besiteisinąs: kaimynėli, čia gi aš, tavo kaimynas, aure nebeatpažįsti? Aš juk ne vagis, skinu savo braškę, o ir po sava slyvuke sėdžiu, ir palik tu mane ramybėje su visa skaudančia galva, bet čia pamatė, kaip tarp medžių, vikriai šokinėdami per bulvių, morkų, česnakų ir kitokių daržo gėrybių lysves, bėgioja sodo kaimynai, o buvęs rajono vyriausiasis daktaras, dabar – jau pensininkas, lėtai slenka gudriai slėpdamasis už medžių ir Jonui nykščiu rodo kažkokius ženklus, reiškiančius kažką į „Nesėdėk ir tu, supk vagišių iš kairės“. „Negi šiandien tau, mielas daktare, ir sąnariai nebeskauda? – pagalvojo Jonas, o juk, kai reikėdavo lysves sukasti, dejuodavai negalįs be lazdos gyventi“.
Šalia daktaro, tik iš kitos medžio pusės, šnopštė kažkoks žilagalvis, vidutinio ūgio storulis. „Aha, juk tai draugas viršininkas“, – Jonas atpažino tolimesnio sklypo kaimyną, buvusį statybos-remonto aikštelės vedėją, o dabar darbo veteraną ar net darbo invalidą, kas ten jį sugaudys. Iš tos nuostabos Jonas pamiršo pats su savimi kalbėtis, ir net svajingus rūgščius agrastus pamiršo, net ta didžioji prinokusi braškė liko po kojomis nenuskinta, mat žmogus ne iš karto susigaudė, kuris kurį čia veja ir kuris čia yra vagis.
„Negi tas darbo veteranas būtų sumanęs rajono vyriausiojo gydytojo braškėmis pasmaguriauti? Juk ir savų pakankamai turi… kad juos kur, tuos gėrimus ir jų pasekmes! – smegeninė visai nebeveikia. Va, Jonai, tau ir daug sveikatos, ir daug pinigų,“ – Putramentas neramus sėdėjo po slyvaite, kurią senokai buvo laikas skiepyti, tarp pirštų maigė nuskintą žalią agrastą ir vis ta pati mintis sukosi žmogaus galvoje: „Ha, negi tas veteranas būtų svetimų braškių užsimanęs?“ Prisiminęs, kaip matydavo „draugo viršininko“ žmoną skinant savas braškes, o pačią gražiausią švelniai įdedant savajam į burną ir dar pabučiuojant, Jonas garsiai nusispjovė: „Tfu, viršininkas prie lysvės vargu prisilenktų – pilvas per storas, čia kažkas ne taip, kažkaip man galai nesusieina“.
O tuo metu šiaurinėje sodo pusėje pasigirdo moteriškas balsas: „Pagavo! vagį pagavo!“ Kelios sodriai pagyvenusios moteriškaitės it kėkštai serbentyne sutartinai kvėkštė: „Nepaleiskite, muš-ki-te jį, muškite!“ Jonui parūpo tą vagišių pamatyti iš arčiau, todėl Putramentas žengė tiesiai per avietyną, kur užmynė ten jo paties kažkada pamestą kauptuką, šio patręšęs kotas triokšt per pusę, vienas koto galas liko prie kauptuko, o kitas – pokšt Jonui į kaktą; galvoje net suzvimbė, o iš akių pasipylė baltos žvaigždutės ir ratilai. „Bene velnias čia tą kauptuką pametė!“ – tankų avietyną keikė kolektyvinio sodo savininkas, dar vis besibraudamas per nuosavas avietes, dešine ranka užsidengęs kairiąją akį, – prakeikimas, kokie aštrūs tie aviečių spygliukai! Kur dabar reikės rasti kauptukui naują kotą? – galvojo ir atkakliai brovėsi į priekį, pamiršęs visus galvos skausmus, o ausyse skambėjo nebe linkėjimai: „Daug pinigų, daug sveikatos!“, o moteriškaičių riksmai: „Muškite vagį, duokite jam, duokite!“
Kolektyvinių sodų gale, prie gudobelių gyvatvorės stovėjo trejetas augalotų vyrų, matėsi gal penketas pagyvenusių moteriškių, mišriame būryje baltavo ir „draugo viršininko“ žilė, neskubėdamas iš savojo sklypo artinosi ir rajono vyr. gydytojas. Vienas, pats aukščiausias vyras, nutvėręs už išpeštų baltinių, laikė gal kokių devynerių metų išblyškusį vaikėzą, o „draugas viršininkas“ iš kelnių, slėpusių storą jo pilvą, traukė platų diržą, paskui apžergęs svogūnų lysvę viena ranka plakė verkiantį berniuką, o kita ranka prilaikė vis smunkančias savo kelnes. Plataus diržo kirčiai talžė berniuko pečius, galvą, nuogas blauzdas, berniukas jau nebeverkė, o didelėmis, rudomis akimis maldaujančiai žvelgė į diržu mosuojantį žilagalvį storulį, diržas ant paauglio lieso kūno raitėsi tarsi pikta gyvatė.
Pailsęs storulis diržą perdavė kitam vyriškiui: „Še, pridėk ir tu, gal kitąkart ir į tavo braškes įsisuks“. Kol jaunasis vyriškis ant savo rankos vyniojo diržo galą, storulis mažajam braškių vagišiui šaukė į veidą, kad net seilės tiško: „Klaupkis! ir bistro atsiprašyk visų, bo blogai tau baigsis. Užmušiu! Tada žinosi, kaip po svetimus daržus landžioti, tada tai jau žinosi“. Tuo tarpu aukštasis vyras tvirtai laikė paėmęs vaiką už lieso berniuko spranduko, anas vyriokas platų diržą sau ant rankos diržą vyniojo lėtai, tarsi mažajam vagišiui norėdamas tuo pasakyti: „Na, dabar tai tau bus, dabar tai jau gausi“.
Berniukas paklusniai atsiklaupė į morkų tarpuvagį, pamaldžiai tarsi per pirmąją komuniją, suglaustus delnus maldaujančiai iškėlė į vidurvasario mėlyną dangų, kuriame nesimatė anei mažiausio debesėlio, o didelės, irgi dangaus mėlynumo berniuko akys prašančiai klaidžiojo susirinkusiųjų abejingais veidais – mažasis žmogutis vis dar tikėjosi vyresniųjų pasigailėjimo, tik žmonėms be leidimo nuskinta braškė buvo svarbiau už viską – jokių atleidimų nelauk!
Visi susirinkusieji apie pagautąjį mažąjį nusikaltėlį, buvo artimesni ar tolimesni kolektyvinio sodo sklypelių kaimynai, visi nešini surūdijusiais kibirais vakarais rinkdavosi prie užankančio soduose iškasto prūdelio, pasidėję ant žemės sklidinus vandens kibirus ar laukdami eilėje to vandens kaip nors pasisemti tardavosi, kad reiktų kada nors vyrams susirinkus tą prūdą pagilinti ar net naują iškasti, juk augalams laistyti oi kiek daug vandens reikia – po darbų tempk ir tempk sklidinus kibirus į kalną. Dar vienas kitam padejuodavo, kad kažkas per naktį vienam agurkus išskynė, kitam – salotas nurovė, trečiam jau ir ankstyvąsias bulvikes „patikrino“, o juk kai vandenį nešti, lysves ravėti – nėra kam, o kai derlius nokti pradeda, visokio plauko neprašytų „pagalbininkų“ atsiranda, netvarka čia ir tiek, reiktų kažką daryti. Padejuodavo, padejuodavo ir išsiskirstydavo iki kito karto, kartais kas nors pasiūlydavo: „Ot, pagavus tokius – nuvilkai kelnes ir su dilgėlėmis per blauzdas, per blauzdas! Žinotų kitą kartą čionai eiti“.
Jonas sode irgi dažnai rasdavo visokių eibių sode pridarytų: tai trešnės šakų prilaužytų, o vieną kartą pats stebėjosi, kodėl kriaušėje raudonųjų burokėlių primėtyta? Putramentų sode augo skani senovinė kriaušė „Dūle“ vadinama, rudenį prinokindavo oho štai tokio didumo kriaušes – sultingas, burnoje tirpstančias. Todėl nenuostabu, kad aplinkinių kiemų vaikai į ją dažnai įsisukdavo, bet kieno gi burokėliai štai joje tarp šakų tabaluoja? Čia žiūri tada Jonas – ogi jo paties raudonųjų burokėlių lysvė tuščia tuštutėlė: kažkas tingėjo į kriaušę lipti, tai burokėlius rovė ir jais kriaušes iš vaismedžio krėtė. „Oi, tokiems diržo reiktų!“, – tokiais atvejais ir Jonas pritardavo susirinkusiems prie prūdo vandens.
Bet visi galvojo, kad neprašyti sodų lankytojai yra kokie nors stambūs bernai ar… ar šiaip nepraustaburniai visokie, o čia dabar tas pagautasis – liesas berniukas, susivėlusiais plaukais, didelėmis mėlynomis akimis, nekalto vaiko išvaizda. „Pasigailėkite vaiko!“ – šį kartą ant viso sodo suriko Jonas, rankomis susiimdamas savo galvą, tarsi tas diržas talžytų ne vaiką, o jį. Nuo to riksmo Jonui galvą dar labiau suskaudo, tiesiog tarsi nudūrė kažkur po kepure. Žiūrint į tą menkutį diržu plakamą vaiką, Jono atmintyje tarsi kino juostoje pralėkė vaizdai, kaip prieš daugelį metų jį patį kažkokiu blizgančiu rimbu plakė iš kažkur kieme atsiradę kažkokie ginkluoti girti vyrai ir reikalavo pasakyti, kur tėvas slepia naminę degtinę. Putramentų Jonukas tada jau bėgiojo ne „jupele“ apvilktas, o nešiojo „tikras“ trumpas kelnes su „šleikomis“, tik tas „šleikas“ dar ne visada laiku spėdavo atsisegti… Tada tie vyrai vaiką pagavo, nes šis bėgdamas slėptis užkliuvo už kažkokio didelio kieme pamesto medgalio. Jonukas tada irgi, kaip ir šis mažasis nusikaltėlis, mušamas neverkė, tik tupėjo prigludęs prie šulinio šalto rentinio ir nelabai suprato, ko iš jo reikalaujama?
Dabar su skaudančia galva stovėdamas tarp agurkų lysvių, šiandieninis Jonas puikiai suvokė, kad nepasakyti, kur tėvai slepia naminę ir landžioti po svetimus sodus yra du labai skirtingi dalykai, bet rimbo kirčiai juk yra rimbo kirčiai – jie visada būna neišpasakytai skaudūs. „Nebūkite judošiai – vaiką užmušite“, – anuomet prie šulinio girtų ir piktų vyrų egzekuciją prieš vaiką nutraukė iš kažkur atsiradusios senutės Elzbietos silpnas, bet griežtas balselis.
- Judošiai, juk vaiką užmušite, – prisiminęs tą anų laikų Elzbietą, dabar tą patį pakartojo ir Putramentas bei puolė prie mažojo nusikaltėlio:
- – Ką dėdėms padarei, vaike?
- Nebuvau matęs augančios braškės, norėjau pamatyti, kaip jos auga, – prisipažino vaikas. Dar jis prisipažino, kad visa ta paaugliukų „šutvė“ yra iš vaikų globos namų.
„Draugas viršininkas“ nustebęs tokiu Jono poelgiu, tylėjo. Ir kiti vyrai pasimetė, o aukščiausias iš jų atbulas lėtai traukėsi už artimiausios gyvatvorės. Diržu nebesišvaistė ir tas, kuris save vadino daktaru, tik sodo moterėlės vis dar tebebuvo piktos: „Atsirado mat vagišių užtarėjas, palauk palauk, kurią naktį ir tau kas nors nuraus česnakus ar nuskins braškes, tada kitaip užgiedosi, gerbiamasis“, – klegėdamos nenoriai skirstėsi nepatenkintos sodo moterys. Visų pyktis pamažu vėso, net neliepiamas berniukas „visiems dėdėms“ rankas išbučiavo ir tyliai pasiteiravo, ar galėtų pasiimti nukritusį batelį? „Kai vandenį iš prūdo kibirais reikia tempti ar dilgėles ravėti, jūsų nesulauksi, o kai prie braškių – tai neapsiginsi“, – vis dar šėlo storulis, ir vaiko pamestą batelį sviedė tiesiai jam į veidą. O sodo paukšteliai kaip įprastai džiaugėsi šita diena, tarytum jų manymu, metuose viena tokia tik ir būtų…
Rimantas Petrikas