Iš ciklo „Senieji Grinkiškio mokytojai“ (8)
Linksma, bet vieniša
Šią įdomią moterį, apie kurią dabar papasakosiu, prisimins vyresniojo amžiaus radviliškiečiai – Milda Stanevičienė keliolika metų dirbo Radviliškyje, buvo šio miesto kultūros namų vedėja. O prieš tai ji mokytojavo Grinkiškio vidurinėje mokykloje.
Graži, nepaprastai tvarkinga, linksma ir tuo pat metu vieniša, uždara, net paslaptinga. Taip mokytojąMildą Blaževičiūtę-Stanevičienę (1926–1988) apibūdino tie žmonės, kurie bendravo su ja ilgiau negu mes, buvę jos mokiniai, ir pažino ją geriau negu mes. Juk mes tada, 1964–1968 metais, kai mokytoja M. Stanevičienė dėstė mums rusų kalbą ir buvo klasės auklėtoja, buvome dar vaikai.
Daug kam visam gyvenimui įsiminė jos paprastumas, noras padėti, užuojauta kaimų vaikams, ypač tiems, kurie neturtingi ar kuriems mokytis sekasi sunkiai.
Gaila, apie šią įdomią asmenybę išliko nedaug biografinių žinių, tik jos kolegų ir mokinių prisiminimai, o jie, be abejo, būna subjektyvūs. Ir jau vargu ar kada nors patikimos rašytinės informacijos bus daugiau, nes pati M. Stanevičienė jos, regis, nepaliko, o ir pasakoti apie savo asmeninį gyvenimą ji nemėgo. O 1988 metais M. Stanevičienė mirė.
Milda Blaževičiūtė-Stanevičienė (o gal Blažauskaitė) buvo kilusi iš Alytaus rajono Daugų apylinkės Bogušiškių kaimo, pro kurį vingiuoja Vinkšninės upelis. Tikslios gimimo datos nežinome – spėjame ją iš pažinojusių M. Stanevičienę pasakojimų. Daugai, kur, kaip galima spėti, mokėsi Milda, nuo šio nuošalaus kaimo dar nearti. Manoma, jog baigusi Daugų mokyklą, Milda galėjo mokytis Marijampolės pedagoginėje mokykloje. Ji turėjo bent du brolius, iš kurių vienas anksti mirė. Anksti mirė ir jos tėtis, o motina gyveno ilgiau už Mildą.
Nieko nežinome nei apie jos darbinę karjerą iki Grinkiškio, nei apie asmeninį gyvenimą ligi tų laikų. Grinkiškio vidurinėje mokykloje M. Stanevičienė dirbo 9 metus – 1963–1972 metais. Paskui įsidarbino Grinkiškio kultūros namų direktore, o 1975 metais tuometinis Radviliškio rajono tarybos vykdomasis komitetas pakvietė ją vadovauti Radviliškio rajono kultūros namams. Išdirbusi šiose pareigose 13 metų, M. Stanevičienė sunkiai susirgo ir 1988 metais išėjo Anapilin. Pasakojama, jog tuo metu jai buvo tik 61 ar 62 metai.
Neturtingų tėvų vaikų užtarėja
Štai ką apie šią mokytoją man pasakojo Grinkiškio vidurinės mokyklos mokytojai ir mūsų klasės, kurios auklėtoja ji buvo kurį laiką, mokiniai:
Buvusi mokytoja Aldona Dučinskienė: „Dirbdama Grinkiškyje Milda Stanevičienė „atrado“ čia gyvenusį medžio drožėją, liaudies meistrą Andrių Urbą. Jis pradėjo drožti jau išėjęs į pensiją. Buvo talentingas, jo darbai buvo eksponuoti net Prancūzijoje. Milda surengė ne vieną jo parodą Grinkiškyje, vėliau Radviliškyje.
Milda buvo net pedantiška. Ir namuose, ir mokykloje. Gražiai dainuodavo. Bet užsidariusi buvo taip, kad apie jos asmeninį gyvenimą nieko nežinodavome.
Šiaipjau ji buvo labai draugiška, tik mokiniams mokėdavo būti griežta. Tačiau ir daug jiems yra padėjusi. Pavyzdžiui, buvo toks jos auklėtinis Vaicekauskas Vladelis. Jis ją tiesiog dievino, net trindamas rankas girdavo: „Vaje, kokia mūsų mokytoja gera“. Mat Milda dėl jo pakovodavo, ir apskritai ji buvo silpnesniųjų mokinių užtarėja.
Paskui M. Stanevičienė dirbo Grinkiškio kultūros namuose ir buvo ten įvedusi tvarką – jokių girtavimų, neįleisdavo į šokius girtų. Viskas pas ją būdavo nors ir paprasta, bet švaru ir tvarkinga.
Vėliau Milda išvažiavo dirbti Radviliškio kultūros namuose. Kai ji susirgo, ją ten globojo ir slaugė Pranutė Kazlauskaitė.“
Pykčio ilgai nelaikydavo
Buvusi mokinė Zita Steponavičiūtė-Čiučelienė: „Milda Stanevičienė Grinkiškyje buvo mano tėvų kaimynė – kurį laiką gyvenome tame pačiame pradinės mokyklos name, jo palėpių kambarėliuose, kai tėvas iš pagrindų remontavo privatų mūsų šeimos namą.Milda dėstė rusų kalbą, buvo mūsų penktos a klasės auklėtoja. Buvo atsikėlusi iš Alytaus rajono Daugų apylinkės. Jos vyras buvo žuvęs ar atsiskyręs.
Vasaromis ji išvažiuodavo ilgam į tėviškę, iš kur kartais rašydavo man laiškus, kad gėles jos vadintoje „rezidencijoje“ palaistyčiau ar persodinčiau, jos daržiuką gale mokyklos sklypo paravėčiau. Kalbėdavo mūsų krašto ausiai neįprasta šiek tiek dzūkiška priegaide, būdavo visada geros nuotaikos ir šmaikšti, išbardavo irgi be skrupulų, bet pykčio nelaikydavo.
Vakariniame mokyklos gale žemyn vedė laiptai, kuriais nusileisdavome, o pas Mildą Stanevičienę jais ateidavo jos draugės mokytojos: Aldona Pečeliūnaitė, vėliau ištekėjusi už Šakėno, Irena Ginelevičiūtė, tapusi Žmoginiene, draugai iš miestelio. Dėjausi į galvą gyvenimo pamokas – kaip apsirengę, kaip elgiasi, apie ką kalba su mano mama. Po lietaus lėkdavome su M. Stanevičiene parsinešti nuo bažnyčios stogo lietaus vandens kasoms trinkti. Jos kasos buvo iki pakinklių, visada sakydavo, kad plaukus tik lietaus vandeniu plauti reikia. Mane ji vadindavo žvitriai „Zitka“, kartais Zitule.
M. Stanevičienė visada palaikydavo mane, jei kur nors reikėdavo važiuoti. Prisimenu, mama abejojo, ar leisti mane į Palangos pionierių stovyklą, mokytoja patarė: „Išleiskite“.
Kartą Grinkiškyje apsilankė Lietuvos televizijos komanda, prifilmavo gražių nusileidimų slidėmis nuo kalno, o man teko vykti su keletu kitų rajono moksleivių į Vilnių, televizijos studiją, dėstyti kažkokius išskirtinius mokyklos pasiekimus. Mokytoja vėl užtikrino mamą, kad mergaitė nepasimes. Kai grįžau, sakė mačiusi mus televizoriuje, bet pabarė, kad nosį studijoje bekalbėdama sumaniau išsišnypšti. „Kitąkart taip nedaryk“, – pamokė.
Tuos keturis metus gyvenau šiek tiek dviprasmiškoje situacijoje – klasė įtarinėjo, kad gyvendama su auklėtoja toje pačioje laiptų aikštelėje viską jai išpliurpiu, o pati M. Stanevičienė, palaikydama šiltus buitinius santykius su mano mama ir visa mūsų šeima, kartais pašiepdavo mane, kad klasei viską atraportuoju.
Jau pradėjusi dirbti geologe, kartą Radviliškyje iš tolo kažkokioje valstybinėje įstaigoje derindama projekto popierius mačiau probėgšmais M. Stanevičienę, skubėjau ir nepriėjau, ji manęs net nepastebėjo. Tai buvo paskutinis neakivaizdinis pasimatymas, vėliau sužinojau, kad ji greitai mirė“.
Buvusi mokinė Vida Švėgždaitė-Varkalevičienė: „Prasčiausiai man sekėsi rusų kalba, nes Vaitiekūnų pradinėje mokykloje jos nesimokėme, tad patekus į Grinkiškio vidurinę per rusų pamokas buvo nelengva. O dėstė tada mums rusų kalbą Milda Stanevičienė – griežta, principinga mokytoja. Ji neatsižvelgė, kad mes, skirtingai negu grinkiškiečiai, nesimokėme rusų kalbos pradinėje. Bijojome M. Stanevičienės. Per jos pamokas labai svarbu buvo, ar esi ramus, neišsišoki. Jei ramus – būdavo lengviau, tokius mokinius M. Stanevičienė mėgo. Kai rusų kalbą pradėjo dėstyti mokytoja Aldona Šakėnienė, man tapo lengviau“.
Buvęs mokinys Stasys Markevičius: „Milda Stanevičienė buvo tvirto charakterio, principinga mokytoja“.
Buvęs mokinys Algimantas Skačkobaras: „Mokytoja Milda buvo labai pasitempusi. Nagiukai padažyti, lūpytės raudonos… Labai tvarkinga“.
Nemėgo apkalbų ir šunybių
O dar pateiksiu Radviliškio rajono literatės, buvusios šio rajono centrinės bibliotekos direktorės Pranutės Kazlauskaitės prisiminimus apie M. Stanevičienę, kuriuos užrašiau 2012 metų vasarą. Jos buvo bičiulės, o kai M. Stanevičienė gyvendama Radviliškyje sunkiai susirgo, P. Kazlauskaitė ją globojo ir slaugė.
Pranutė Kazlauskaitė: „Mano prisiminimai apie Mildą Stanevičienę fragmentiški, kadangi esu jau nebejauna. Be to, patyriau insultą ir po jo ilgai buvau komoje, vėliau teko atlaikyti sudėtingą galvos operaciją. Po šių nelaimių likau neįgali, kaip matote, negaliu apsieiti be invalido vežimėlio ir ne viską prisimenu. Kai kuriuos gyvenimo epizodus prisimenu labai gerai, kai kurie „nuskendę“. Tačiau verkšlenti aš nemėgstu.
Mildą vadovauti Radviliškio rajono kultūros namams prišnekino tuometinis Radviliškio rajono tarybos vykdomojo komiteto kultūros skyriaus vedėjas Augenijus Jurgauskas. Berods tai buvo 1975 metais.
Kai ją priėmė dirbti į Radviliškio rajono kultūros namus, jie tada dar buvo seni, ne tie naujieji, kurie dabar stovi. Tuose namuose buvo kambariukas ir virtuvėlė. Ten ir apgyvendino Mildą, o paskui ji gavo butą su patogumais Radviliškio centre.
O susipažinome mudvi su Milda labai paprastai – rajono kultūros vadovų pasitarimuose, juk aš vadovavau Radviliškio rajono centrinei bibliotekai, o Milda – kultūros namams. Kadangi Milda buvo vieniša moteris, o aš taip pat gyvenau viena, be to, matyt, mudviejų pažiūros į daug ką sutapo, susidraugavome. Milda ateidavo pas mane ir į biblioteką ir į mano butą, o aš lankydavausi pas ją. Mūsų charakteriai buvo panašūs.
Milda buvo labai tvarkinga, sąžininga, stropi, nemėgo plepalų, apkalbų ir, kaip ji sakydavo – šunybių. Deja, patirti jų jai Radviliškyje teko, Milda kai ką apie tai pasakojo.
Sveika ji čia buvo ilgai, o susirgo tik paskutiniais metais prieš mirtį ir sirgo neilgai – gal tik metus. Ir sirgimas jos buvo toks, kad sėdėti prie jos nereikėdavo, tik šiaip ką nors padėti. Ji po kambarį truputį pavaikščiodavo, šiek tiek pati pasišeimininkaudavo. Tai aš, būdavo, užbėgdavau pas ją ir per pietus iš darbo, ir vakare grįždama namo.
Mes buvome geros draugės, niekada nesipykdavome. Ji buvo vyresnė už mane – mirė eidama 61 ar 62 metus. O kokia liga sirgo – nežinau; kažkas negerai viduriuose buvo. Bet ji nesakė, kokia tai liga, o aš ir nekamantinėjau. Bet kai ji pradėjo sirguliuoti, aš dažniau lankydavausi, o kai jai pradėjo labai skaudėti, nuvežiau ją į ligoninę. Tada ji prašė mane apie tai niekam nesakyti, sakė nenorinti, kad kai kurie žmonės ją ligoninėje lankytų.
Darbo Radviliškyje ji turėjo daug, sunkaus ir atsakingo – juk buvo pagrindinių visame Radviliškio rajone kultūros namų direktorė, daugelio akys buvo nukreiptos į ją, daug kas mokėsi, žiūrėjo į jos darbus – kaip ji padarys, taip ir mes darysime, taip reikia daryti. Milda buvo labai energinga, organizuodavo nepaprastai daug renginių. Buvo radusi Grinkiškyje labai talentingą liaudies meistrą, jo pavardės dabar neprisimenu, jo parodas Radviliškio kultūros namuose rengė. Jis jai buvo padovanojęs skulptūrą, ji stovėjo jos bute, bet kai Milda mirė, jos brolio duktė tą kūrinį išsivežė. (Tikriausiai tai buvo minėtasis grinkiškietis Andrius Urba. – F.Ž.)“
Sudeginti laiškai
– Vadinasi, ji turėjo giminių?
– Taip. Net ir jos mama tada dar buvo gyva, ji Mildos laidotuvėse buvo. Mačiau, nes buvau į jas nuvažiavusi. Mildos tėvas tuo metu jau buvo miręs ir vienas jos brolis buvo miręs, o jo dukra buvo nutekėjusi į Kauną už policininko ir kartais pas Mildą atvažiuodavo čia, į Radviliškį. Milda viską tai brolio dukrai ir paliko, išskyrus savo butą. Turėjo ji ir kitą brolį, bet apie jį nieko nežinau.
– O vyras?
– Apie jį nieko nežinau ir Mildos neklausinėjau. Kai ji sirgo, jau visai prieš pabaigą, tai sudėjo visą pundelį kažkokių laiškų, kurių daug turėjo, padavė man bei paprašė, kad grįžusi namo juos sudeginčiau. Aš mat gyvenau bute be patogumų, su krosnimi. Milda manimi pasitikėjo. Parsinešiau tą pundelį ir nė vieno laiško nepraskleidusi viską sudeginau. Milda taip prašė, ji manimi pasitikėjo ir aš jos valią įvykdžiau. Nežinau, kokie tai buvo laiškai ir kieno. Apie savo vyrą ji nepasakodavo, o aš ir neklausinėjau, nemėgstu lįsti žmonėms į dūšią, jei jaučiu, kad jie to nenori.
– O vaikų ji neturėjo?
– Neturėjo. Visiškai viena gyveno, todėl labai susidraugavo su ta brolio dukra, kurią minėjau. Toji dukra turėjo sūnų – kaip ir Mildos anūkiuką. Kai toji brolio dukra (neprisimenu nei jos vardo, nei pavardės) važiuodavo kur nors atostogauti, tai ir Mildą veždavosi. Ji tą vaiką ir čia, į Radviliškį, kelis kartus buvo parsivežusi, jis čia pabūdavo. Gal 5–6 metų vaikas buvo, dar į mokyklą nėjo.
Toji brolio dukra iš pradžių su Milda bendravo, o kai Milda pradėjo sirguliuoti ir draugauti daugiau su manimi, nes aš ją lankiau, kurį laiką nei skambino Mildai, nei atvažiuodavo. Pergyveno Milda dėl to, pyko, nervinosi, nes jau buvo pripratusi prie brolio dukters ir jos vaiko. Tai mums taip besišnekant ir paprašiau: „Pasakyk jos telefono numerį“. Ji pasakė. Nukėliau ragelį ir paskambinau tai brolio dukrai, ir duodu Mildai ragelį: „Kalbėk“. Bet ji sako: „Tu kalbėk“. Na aš ir pakalbėjau, paprašiau aplankyti.
Po to pokalbio brolio duktė atvažiavo ir išsivežė Mildą į Kauno ligoninę. Nuvažiavau lankyti, Kauną mažai pažįstu, bet šiaip taip suradau tą ligoninę ir palatą. Milda gulėjo palatoje viena, seselė pasakė, kad jai daug stiprių vaistų suleista, sunkiai susišnekėjau. Ir po poros dienų ji mirė…
Aš turėjau Radviliškyje butą be patogumų, o Mildos butukas buvo su patogumais, tai jos laiptinės kaimynė buvo pakalbinusi Mildą sudaryti su manimi sutartį – pasikeisti butais. Toje sutartyje buvome parašiusios, kad nesikeisim tol, kol Milda gyva bus. Sutartį patvirtino rajono vykdomasis komitetas. Taip ir gyvenome. Kai Milda numirė, jos brolio dukra viską, kas buvo Mildos bute, išsivežė, o jos butas, kaip buvo sutarta, liko man.
Pamirštas eilėraštis
– Ar Milda pasakodavo apie Grinkiškio mokyklą, mokinius?
– Ne. Niekada apie tai nepasakodavo, o aš ir neklausinėjau. Ir niekas čia jos nelankydavo, – bent jau mano žiniomis. Net vaistų jai eidavau aš pas gydytoją, ji išrašydavo receptą ir nupirkdavau vaistinėje.
Tik vienas žmogus iš Radviliškio kultūros namų jai kiek padėdavo, nors jos ir nelankydavo, toks Zenius Aputis. Jau miręs. Milda jį labai vertino.
– Ar susapnuojate kada nors savo draugę?
– Nesapnuoju, tačiau prisimenu, kur stovėjo jos sekcija, šaldytuvas, spintelė… Dažniausiai kalbėdavomės su Milda apie knygas, taip pat apie kokį nors renginį. Aš taip pat dalyvavau kultūrinėje veikloje – dainavau chore ir t. t., tai buvo apie ką kalbėtis. O Milda buvo prisiekusi kultūros darbuotoja. Tokie žmonės kaip ji ir turėtų dirbti kultūroje.
– Sakėte, buvote jos laidotuvėse.
– Taip. Nuvažiavome ten trise – aš, Radviliškio rajono kultūros namų darbuotoja Valantinaitė ir dar minėtoji Mildos laiptinės kaimynė. Nuvažiavome į Kauno laidotuvių namus, o iš ten vežė karstą į Daugų kapines, tai ir ten nulydėjome. Prisimenu ir tą vietą, kurioje Mildos kapas. Ten palaidoti ir jos tėvas bei brolis, jų pavardės ant paminklo iškaltos. Ten ir Mildą palaidojo.
Aš prie kapo ketureilį paskaičiau, kurį buvau apie Mildą parašiusi. Gaila, pamiršau, kur jis…
Feliksas Žemulis
