Obelų vainikai aplipę vaisiais, žibančiais nuo rasotų voratinklių. Jau vėlyvas rudens rytas. Benjaminas grįžta iš ganyklų. Vieną petį vos ne iki ausies pakėlęs, kitą – nusvarinęs, mat toje rankoje neša didelį bulvinį krepšį pilną šungrybių. Nuo to laiko, kai jo dėdę irgi tokiu pat vardu, apylinkės stribai kažkur į kažkokias siberijas išvežė, sūnėnas miškuose raudonviršių neberenka – kam šie raudoni, tarsi kokie bolševikgalviai. Benjaminas dabar renka, jo manymu, tik tikrus grybus – karčiuosius baravykus. Bet kai ir tokių neberanda, tikrais grybais jam būna ir visokie šungrybiai – kad tik ne raudoni. Šiaip tą Benjaminą kaimas ilgai tai Bonifasu, tai tiesiog Beniu vadino, bet kai jis vietoje baravykų ėmė šungrybius rinkti, jam naujas vardas prilipo – Ulžis.
O kaip jį kitaip vadinti, jei žmogus degtinės negeria, nerūko, nevagia, nesikeikia, nesimuša, moterų nenori? Toks žmogus yra tikrų tikriausia Ulžis – niekam tikęs, ar ne taip? Už miško tuoj perlipus sriaunios upelės tiltuką, prasideda kaimyninis kaimas, o ten šio kaimo ežero pašlaitėje ant kalnelio stovi buvusio „bandito“ gyvenimas su dideliu sodu. Obelų eilės nusitęsusios iki pat paežerės. Sodo šeimininkai irgi į siberijas išvežti. Tame be priežiūros likusiame sode, Ulžis prisirenka obuolių pačių rūgščiausių – svarbu, kad šie būtų ne raudoni. Sumaišęs tuos obuolius su miške prisirinktais karčiais šungrybiais, ištremto ūkininko sūnėnas prisideda puodus nei tai grybienės, nei tai obuolienės – tokios karčios tyrės, kurią paragavus kitam visą giminę į krūvą sutrauktų, nepratęs tokios tyrės valgyti, kąsnio neprarytų. o Benjaminas tą savo karčią nei tai grybienę, nei tai obuolienę pamerkia į šaltinį, paskui žiemomis tą obuolienę išsitraukęs atšildo ant mūriuko, tuo pačiu ugnelės kūrenimu ir bulvikių su mundurais išsiverda. Išvirusias bulvikes, kad šios greičiau pravestų, padeda ant palangės. Ten garuodamos šios Benjaminui užšalusio lango kampelį pratirpdo. Sėdi sau Benis kaip koks ponas prie lango, per apledėjusio lango plyšiuką stebi, kas snieguotose laukuose dedasi, nykšties nagu nuo pravėsusių bulvikių lupenas lupdamas, pilnu mediniu šaukštu tos karčios šungrybienos į burną dedamas, net prisimerkdamas iš to malonumo – ū-tą-ta-taą, koks skanumėlis!
Šuo su katinu po kambarį laksto nosis kaišiodami prie puodų su Bonifaco grybais, bet grybų neliečia – bulvikių laukia. Benius neskuba bulvikėmis švaistytis: šuniui ir lupenos tiks, o katinas – tegul pats mėsytės susigaudo. Antai, kiek tos mėsytės naktimis trobelėje pakampiais šmirinėja, uostinėja, net užmigti neduoda. Ulžio katinas žino, kad mažesnių už save liesti nevalia – griežto nu-nu susilauks, todėl Bengemino pilkis žvirbliukų negaudo, Pilkis žino – ant šilto mūriuko šalia šeimininko sėdėti ir stebėti, kaip šis į pečiaus kampą šinko panižusią nukarą, galima, dar ant suoliuko prie lango pasilipti galima, o ant stalo lipti – tai jau būtų nu- nu! Kai Benjaminas papietavęs lovoje pokaičio susiriečia, jo Pilkis kojūgalyje įsitaiso – irgi susiriečia net nosies galiuką pūkuota uodega prisidengęs. Pilkis namuose turi išskirtinį statusą – mat yra Magdikės paliktas. Katinus Benjaminas myli, tik baisiai nemėgsta uodegomis vizginančių šunų, kaip ir moterų Benis irgi nemėgsta, nes šios tegeba tik uodegomis vizginti, kol prie vyrų prisivizgina, o paskui pasidaro tokios rupūžės, kad oi–ojoi, tik laikykis – piktesnės už pikčiausią kalę. Tokių rupūžių jam nereikia. Be to, vasaromis dviese lovoje per karštą, o žiemomis kaip su vieninteliu užklotu pasidalinsi?
Aną vasarą Bonifacijus vienam sezonui iš turgaus buvo parsivežęs tokią nei tai našlę, nei tai nenašlę – turginę, bet kai rudenį ta turginė Benjaminui iš miškų parvilko pilną skreitą raudonviršių, tai Benofacijus įsiutęs tą nei tai našlę, net tai nenašlę su visais grybais vėl į miestus išpravodijo – tegul drožia iš kur atėjusi, dar kokią bėda boba prišauks su tais raudongalviais miško komunistukais. Nuo to laiko Benjaminas kaime galutinai Ulžiu tapo. Todėl dabar Ulžis žiemą vasarą vienas tūno savo kambarėlyje niūrus kaip koks iš po žiemos neišsprogusio gluosnio stuobrys, kuriam svetimi bet kokie gyvenimiški džiaugsmai. Nei stribai į siberijas jo neišveža, nei brigadyrius į kolūkius varo – kur tokį kvailį padėsi? Ulžis kiek prakusdavo, kai po kaimą pasklisdavo kalbos, neva išvežtuosius iš siberijos greit paleis – labai laukė grįžtančio savo dėdės, kuris prieš karą kaime valdė didžiausią ūkį, turėjo dviejų galų trobesius, arklidę, net kalvę, slapta rėmė mišką, piktybiškai nestojo į kolūkį. Tikrumoje Ulžis labiausiai laikė ne dėdės, o dėdės ūkyje dirbusios samdinės Magdelės, kurią stribai kartu su dėde į siberijas išgrūdo, mat kažkas informavo, kad ši grįždama iš šokių draugų būryje padainavo romansą apie mažą sūnelį, kuris mamos meldė nupirkti jam medinį žirgelį – vaikis jos ginti Lietuvos! Nu juk baisiai negražiai dainavo merga, ar ne? Bet Ulžis iki šiol negali pamiršti, kaip kažkas pasikeitė jo širdyje, kai vieną vakarą į stalą šeimynai padavusi vakarienę, ta merga savo plačiomis melsvomis akimis Benjaminą nužvelgė ir giliai atsiduso. Benjamino širdį tada taip tarsi koks permainingas vėjas nuo galvos iki kojų tik perpūtė. Benjamino tada dar niekas Ulžiu nevadino, bet ir jokia mergina daugiau taip jam į akis nežiūrėjo. O ir kito tokio vakaro daugiau jau nebuvo, nes ankstyvą rytą atbildėję ginkluoti išstrybitieliai, Magdutę išvežė kartu su dėdės šeimyna. Benjamino stribai tada nevežė, mat šis jiems jau tada pasirodė nei šioks, nei toks – plačiosios siberijos darbams netinkamas.
Taip ir gyveno Benjaminas – niekam netinkantis. Žiemomis kaimo žmonės iš ežero metaliniais kabliais traukdavo luitais sukapotas ledo kavalkas, paskui jas į arklines rogės kraudavo ir per pusnynus į geležinkelio stotį prie rampų veždavo. Ten tuos ledus kiti vyrai į vagonus kraudavo. Pilnus ledų vagonus garvežys kažkur į miestus veždavo – pieninėje pienui atšaldyti. Kaimo vyrai už tokį sunkų darbą gaudavo vieną kitą kapeiką, Benjaminas tokiems darbams netiko, nes prie tokių darbų vikrumo reikia, o Benjaminas juk buvo Ulžis – vikrumu nepasižymėjo. Vasaromis dirbti durpyne, su kaimo vyrais rajono elektrinei kasti durpes, Benjaminas irgi netiko – sveikatos tiek neturėjo. Kasti durpes sveikatos gal ir būtų užtekę, bet paskui visą alūžną per savaitgalį pragerti – tai jau ne, nebūtų pajėgęs. Į kolūkius nei šioks, nei toks buvusio ūkininko sūnėnas pats nesiveržė, o brigadyrius ir nevarė – dar arklys įspirs, paskui už kažkokį tai ulžį atsakyk kaip už gerą žmogų – neulžį. Todėl ir gyveno tas Ulžis vienas – po miškus bindzinėjo, riešutus ar neraudonus grybus rinko, iš jų virė neraudoną grybienę su neraudonais obuoliais.
Palaipsniui kaimas Benjaminą tarsi ir pamiršo. Tik vieną dieną, kaip perkūnėlis iš giedro dangaus per kaimą nusirito žinia – Ulžis dviratį nusipirko! Niekas nesistebėjo, iš kur žmogus dviračiui tiek daug pinigo gavo, visi stebėjosi – kam šiam nei šiokiam, nei tokiam sodiečiui to dviračio prireikė, jei žmogus dorai nesugebėtų net kaip tą dviratį apžergti? Tuoj po Žolinės, kaime neliko nei Ulžio, nei jo dviračio. Kaimas sakė matęs, kaip tas nedakepęs žmogus rytą ėjo miestelio link, po pažastimi savo pilką katiną pasikišęs, šalimais dviratį varydamasis – tarsi kokią panelę į šokius už parankės vestųsi. Ant dviračio bagažinės riogsoję didelis uzbonas tos firmines gryboluobulynės, ant vairo neva buvę prikabinėta kažkokių skarmalų. Dar kaimas sakė, kad Ulžis išėjo anksti, saulei dar nepakilus, o kaimo pakraštį sutiktam miestelio zakristijonui prisipažinęs išvažiuojąs Magdelės parsivežti. Zakristijonas iš karto tokio nei šiokio, nei tokio kaimiečio versijos net į galvą neėmęs – negi visokių Ulžių visokius peizalus imsi už gryną pinigą? Tik kai ir rudens šalčiams užėjus Ulžis kaime nepasirodė, kaimas sunerimo – visus miškus aplandžiojo, visokioms milicijoms apskambino, bet niekas niekur to Ulžio taip ir nebeužtiko.
Rimantas Petrikas