Lietuvos Laisvosios Rinkos Institutui paskelbus 2017 m. savivaldybių indeksą, Radviliškio politinis elitas iš karto ėmė šokti kadrilį. Ir net stipriai afišuotis, tarsi norėdami atsigauti po nemalonaus ir šalto dušo, kai grįžo iš savivaldybių asociacijos renginio tuščiomis rankomis neparveždami nei vienos krivūlės . Neva nesame tokioje prastoje padėtyje ir tarp 54 mažųjų savivaldybių rajonas kone patenka į dešimtuką.
Vis tik kai kurie duomenys verčia abejoti galutiniu indekso rezultatu. Užprogramuotas noras manipuliuoti galutiniais rezultatais, kad pasigerintum bendrąjį įvaizdį. Į daugiau kaip trečdalį tyrimų metodologijos sudarančių klausimų atsako pačios … savivaldybės. Vis tik pats LLRI neprisiima jokios atsakomybės ir iš anksto reziumuoja, kad savivaldybės atsakymus pateiks laikantis LR teisės gauti informacijos įstatymo nuostatomis. Kaip žinia, su įstatymų laikymusi Radviliškio rajono politikams ne itin gerai sekasi.
Išasfaltuotas žvyrkelis su ankstyva pabaiga
Dar prieš paskelbiant LLRI indeksą, teko nuvažiuoti į vieną skurdžiausių Radviliškio rajono seniūnijų – Tyrulius. Važiuojant naujai išasfaltuotu žvyrkeliu, vedančiu į Šiaulius, o ne į Radviliškį, jausmas, kad centrinė valdžia rūpinasi regionuose esančiais kaimais stipriai sumažėja, kai po keliolikos kilometrų asfalto pastebi, jog kryžkelėje likusių 150 metrų kelininkai … nebeišasfaltavo. Vilniaus valdininkai kaltės prisiimti net nesiruošia, Tyrulių seniūnas R. Liukumas aiškina, kad tai ne jo jėgoms, o Radviliškio aukščiausi politikai užkulisiuose net piktinasi pretenzijomis: „Tiek metų keliolika kilometrų buvo žvyrkelis, išasfaltuok, tai jiems dar negerai“. Vis tik žmonės turi pagrindą piktintis, ypač kai mato bent keletą metrų išasfaltuotą atkarpą … į krūmus! Tačiau tie 150 metrų neišasfaltuoto kelio atkarpos nėra didžioji problema.
Dievo ar valdžios pamiršti?
Atvykus penktadienio popiete, Tyrulių seniūnijoje pasitiko tik seniūnijos buhalterė ir dvi valytojos. Vietinės valdžios pastate daugiau nieko nebuvo. Buvusio durpyno miestelis neprimena net savo geriausių laikų šešėlio. Valstybinės įstaigos ir įmonės lenktyniauja jau nebe tarpusavyje, su pačiais miestelio gyventojais, kas greičiau pabėgs iš Tyrulių, o tam labai pasitarnauja naujai išasfaltuotas žvyrkelis. Nors tai ne „žiurkių“ lenktynės, o tiesiog groteskiškas nykstančios Lietuvos provincijos mozaikos mažytis gabalėlis. Dalis gyventojų bando kovoti, kad išliktų bent jau ambulatorija. Ir kovoja tikrai atkakliai: važiuoja į Vilnių ieškoti paramos, bet Radviliškio centre įsikūrusiems politikams tolimos negandos ir lieka tolimomis. Vienintelis miestelio gyventojams atspirties taškas buvo likusi šeimos gydytoja. Dėl asmeninių ambicijų ar nesutarimų bei rajono valdančiųjų politikų noro dangstyti „savą“ Radviliškio PSPC laikinai einantį direktoriaus pareigas A. Juodį, belieka tik laiko klausimas, kada Tyruliuose bus uždaryta ambulatorija.
Vieta investicijoms?
LLRI pastebėjo, kad Radviliškio rajonas stipriai atsilieka pagal investuotojams sukuriamas sąlygas bei bendrą investicijų, ne tik užsienio tiesioginių, vertę vienam gyventojui. Tokiame gamtos kampelyje kaip Tyrulių pelkė galima sukurti ramybės vertą vietą. Ir net turistų, gamtos mylėtojų pritraukti sukūrus jiems infrastruktūrą, kurios Tyrulių apylinkėse ne tik su žiburiu, bet ir vidurdienį nerasi. Todėl labai keistai atrodo Radviliškio politikų sprendimas įrengti Radviliškio miesto Eibariškių parke tokią erdvę. Tam, beje, planuojant išleisti virš pusės milijono eurų. Meras A. Čepononis pamiršo nuoskaudas dėl Aušros a., kai nacionalinėse žiniasklaidos priemonėse skundėsi, kad, supraskite, Radviliškis nei tikslinis, nei probleminis. Investicijų ir turto valdymo skyriaus vedėjas G. Pilypas nenorėjo prisiimti „garbės“ ir trumpai drūtai atrėžė, kad tai Tarybos sprendimas. Vis tik žinant, kad tarybos narių akivaizdų polinkį į beformiškumą ir autonominės nuomonės neturėjimą, aiškus šios iniciatyvos „autorius“. Tik ar logiška kurti parką paukščių stebėjimui ir leisti šimtus tūkstančių eurų medžių sodinimui šalia „Radviliškio šilumos“ ir „Gairelitos“ rūkstančių kaminų, kai esamo parko floros seniūnija nesugeba prižiūrėti. Klausimas vertas ne tik opozicijos aršumui paskatinti, bet ir rinkėjų susivokimo į vieno politiko priimamų sprendimų pagrįstumą bei atsiperkamumą investuoti ES šimtus tūkstančių eurų.
Miražo triukas
Tad vis tik kodėl taip gerai įvertintas Radviliškio rajonas atsilieka ne tik pagal investicijas, bet taip pat ir socialinėje, švietimo, verslumo ir kitose srityse. Patyrinėjus indekso duomenis, akivaizdu, jog Radviliškis tikrai pirmauja socialinės išmokos gavėjų procentine išraiška, vidutinis darbo užmokestis taip pat gerokai atsilieka nuo Lietuvos vidutinio, žmonės savarankiškai nesiryžta kurti savo verslo, sveikatos apsauga taip pat nėra pakankamai užtikrinta. Pasirodo, kad Radviliškis savo reitingus pasikėlė per mažą biudžeto skolą. Tai padaryti nesunku, nes iš 4,9 ml. eurų, skirtų socialinei paramai, neišleidžiant apie 3,5 mln. patogu ir balansuoti pačių skurdžiausių ir pažeidžiamiausių visuomenės grupių sąskaita. Antra, viešasis transportas perleistas privačiai UAB koncesijos būdu, o minėti, kad savivaldybės įmonės direktorius ir kontroliuoja tą UAB tampa nereikšminga. Ir apie nuolatines dotacijas paremti privatų verslą nereikia užsiminti. Daugiau nebesiplečiant ir pastebėjus, kad apie 20 savivaldybių reitingas svyruoja 10 balų intervalu, atrodo, kad potiomkiniška Rusijos carų tradicija atgimsta ir po šimto metų kitos „carystės“ teritorijoje. Vis tik kreivų veidrodžių karalystėje vadovaujantys asmenys turėtų nusiimti tuos rožinius akinius ir imtis spręsti rimtas socialines bei švietimo problemas, nustojus verkšlenti Vilniuje dėl Aušros a. finansavimo.
Marius Aleksiūnas
