Lietuvoje, praėjus 26 metams po Nepriklausomybės atgavimo, vis dar yra vietų, kur žmonės 20 ir daugiau metų gyvena ūkiniame pastate. Kaimuose tokie pastatai vadinami tiesiog tvartu. Nesudėtingas inžinierinės konstrukcijos pastatas, kuriame laikomi naminiai gyvuliai. Ar tai skirtingais greičiais važiuojančios dviejų lietuvų rezultatas?
Kodėl savivaldybės, „sutaupydamos“ milijonines sumas iš socialinei paramai skirtų lėšų, finansuodamos įvairius projektus ne pagal paskirtį, leidžia egzistuoti skurdo oazėms tolėliau nuo rajono centrų nutolusiuose kaimuose, gali atsakyti tik politikai ir valdininkai, nusprendę tenkinti savo asmenines ambicijas.
Viena tokių skurdo oazių yra Radviliškio rajone, Sidabravo seniūnijoje esantis Ožaičių kaimas. Negalima tiesiogiai teigti, kad visi kaimo gyventojai – absoliutūs vargšai, tačiau pats kaimas atvykėlį pasitinka niūrumu, tuštumu. Kai kurie namai apleisti, išdaužytais langais – akivaizdu, kad jie nebeturi šeimininkų, kurie suteiktų gyvybės. Akivaizdu, kad kaimų tuštėjimo vajuje ir šitame kaime nesimato tiesioginio valdžios rodomo dėmesio. Kol neįvyksta panašios į didelio atgarsio visuomenėje sulaukusios vaikų žūties tragedijos, ten net ir vietos seniūnai lankosi palyginus retai.
Ožaičių kaime gyvenantys A. Vaičys ir L. Petraitienė, kai sudegė jų namas, įsikūrė šalia esančiame tvarte daugiau kaip prieš 20 metų. Buvusį namą primena tik medžiais apaugę pamatai. Suprantama, kad pas šiuos žmones protestantiškos darbo etikos suvokimo nerastum nei su žiburiu. Šių žmonių nuolatinis girtavimas prilygtų stachanoviškam anglies kasimo tempui, o ir smurtas artimoje aplinkoje – nėra retas reiškinys. Girtaudami sugyventiniai nesirūpino savo buitimi ir mirus kaimynui jie liko be elektros. Bent jau porai mėnesių.
Ši istorija tapo plačiai žinoma tada, kai socialinės medijos paskyroje G. Lipnevičius buvo kritikuojamas už neva šiai šeimai padovanotą netinkamą daiktą – televizorių. Juk kam šeimai, kuri net neturi elektros, reikalingas televizorius? Interneto troliai, pasislėpę po anonimiškumo skraiste, pasalūniškai juokėsi iš tokios „paramos“. Straipsnio autorius taip pat juokėsi iš G. Lipnevičiaus ir tiesiai jo klausė, kaip jis taip „neapdairiai“ pasielgė? Tačiau buvo atsakyta, kad žmonės patys prašė jiems padovanoti televizorių. Tad tai buvo juokas per ašaras. Beliko išsiaiškinti, kodėl jie neturi elektros ne tik televizoriui žiūrėti, bet net vienai lemputei įsižiebti.
Prieš kurį laiką moteris patyrė insultą ir buvo paguldyta į ligoninę. Po ligoninės reabilitacijos iš Šiaulių ji turėtų sugrįžti į maždaug 2 metrų pločio ir 5 metrų ilgio tvarte esantį sandėliuką. Pasak Sidabravo seniūno V. Blužo, jis ši patalpa pritaikyta gyventi. Žinant, kokiomis sąlygomis dabar gyvena imigrantai Serbijoje, pasakytum, kad iš ligoninės turinti sugrįžti moteris gyvens idealiomis sąlygomis – juk ten yra ir stalas su lova, ir šaldytuvas su televizoriumi bei malkomis kūrenama krosnis. Paklausus seniūno, kodėl šeima neturi elektros, atsakymas buvo labai komplikuotas. Apibendrinant seniūno V. Blužo nuomonę, taip atsitiko dėl jų tingumo ir asocialumo, sėdėjimo kalėjime. Žodžiu, jie patys nei piršto nepajudina. Tačiau vis tik jau nuo praeito šeštadienio, padedamas seniūnijos elektriko ir paties „tinginio“, kuris turėjo pats išsikasti griovį kabeliui, seniūnas „įvedė“ elektrą nuo gatvės stulpo. Su atskiru skaitikliu. Netgi garantavo, kad sutvarkė ir socialinę išmoką, ir kitus dalykus. Kurių gal pats savo iniciatyva nebūtų sutvarkęs…
Ar imtis aktyvių veiksmų, nurodytų seniūno pareiginiuose nuostatuose, privertė viešumas, ar kreipimasis į Seimo narius ir Radviliškio rajono savivaldybei atėjęs paklausimas iš Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto dėl nepanaudotų lėšų, belieka tik spėti.
Pokalbis su seniūnu V. Blužu įvyko jo darbo kabinete, vėliau persikėlė į salę, kur prisijungė ir kitos seniūnijoje dirbančios moterys. Į klausimą, kodėl negalima padėti tai šeimai, seniūnas atsakė, kad padarė viską, ką galėjo, daugiau padėti sunku, kadangi pati šeima turi problemų, kurios trukdo efektyviai padėti. O ir seniūnas ne visagalis. Ar jauna socialinė darbuotoja, kurią lydintis nemenko stoto seniūnas atlieka apsauginio pareigas, tikrai gali pasiekti efektyvių rezultatų, kai šitaip stengiamasi „taupyti“ paties skurdžiausių sąskaita, klausimas lieka atviras. Neseniai naujoji Vyriausybė skyrė Radviliškio rajono savivaldybei papildomus 100 tūkstančių eurų per metus, kad būtų įsteigta 10 naujų etatų socialiniams darbuotojams. Rajono meras A. Čepononis su vicemeru K. Auguliu bei administracija sugalvoja „lėšų įsisavinimo planą“, jog reikėtų atsisakyti seniūnijose dirbančių socialinio darbo organizatorių dalies etatų, kad atsilaisvinusiu laiku tie patys darbuotojai dirbtų antram darbdaviui. Kam reikalingas toks lėšų „taupymas“, meras A. Čepononis pateikė atsakymą: „Pirksime batus“.
Toks lėšų „perskirstymas“ rajonuose galbūt prives prie to, kad iš savivaldybių šita funkcija gali būti atimta, nes labai akivaizdus politikų noras „sutaupytas“ lėšas naudoti asmeninių ambicijų tenkinimui. Neseniai televizijos laidoje Seimo narys P. Urbšys įvardijo šios problemos priežastį – tam tikrų asmenų giminės ar grupuotės „užgrobė“ atskirus regionus, kuriuose Lietuvos Respublikos įstatymai negalioja, o konkurencija negalima dėl savųjų protegavimo. Pasak P.Urbšio, tuose regionuose piliečiai jau yra susitaikę, kad rajoną valdo „žinomas vagis“, kadangi atėjęs nežinomas gali „numauti kelnes“.
Nenoriu plėtoti sąsajų tarp 20 metų gyvenimo tvarte ir Sidabravo seniūno V. Blužo dukros, dirbančios Sidabravo gimnazijoje socialine darbuotoja, bei tam tikrų Lietuvos regionų visuomenės tolerancijos „žinomiems vagiams“, kurie perrenkami merais, tačiau Sidabrave pastatytas nemažas naujas namas kai kuriems miestelio gyventojams kelia prieštaringų minčių. Ar tai tiesiog sovietinio mentaliteto užprogramuotas pavydas, kad kitam sekasi geriau, todėl reikia įskųsti valdžiai, ar tai savigrauža, kad seniūno dukra ištekėjo už turtingo žemvaldžio, ar dėl kokių kitų priežasčių, priklauso nuo kiekvieno asmeninės susiformavusios pasaulėžiūros. Tačiau seniūnas V. Blužas, ranką dėdamas prie širdies, prisiekinėja, kad nei centu negalėjo prisidėti prie šito namo statybos, o ir pirtelę, stovinčią sklypo gale, jauna šeima gavo dovanų. Iš Vilniaus.
Kaip pagauti aitvarą, nešantį tokius turtus? O pasinaudoti patarimais, skirtais A. Vaičiui, seniūnui V. Blužui gali tekti ir pačiam. Vis dar vyksta tarnybinis patikrinimas dėl lapkričio mėnesį seniūno buvimo neblaiviu darbe. Pasak Valstybės Tarnybos departamento direktoriaus, tokiu elgesiu jis pažemino valstybės tarnautojo vardą, o už tai gresia ir galimas atleidimas iš tarnybos. Gal po tiek metų pats seniūnas, nuoširdžiai bijantis pačios griežčiausios nuobaudos, nes, anot jo, niekas nenorės įdarbinti 60 metų amžiaus vyrą tokiame užkampyje, susidurtų su rajono valdžios „taupymo“ vajumi ir jo pasekmėmis?
Marius Aleksiūnas
