Telšių rajono rytiniame pakraštyje, prie srauniosios Virvytės (žemaitiškai – Virvyčios), plyti gražus, vietomis kalvotas, upelių išvagotas Tryškių kraštas. Senas žemaičių miestelis Tryškiai ir jo apylinkės turtingi ne tik istorijos, bet ir technikos bei gamtos paminklais. Tereikia tik pasidomėti jais, kad prieš mūsų akis atsiskleistų įdomus praeities kartų ir dabarties gyvenimas su jo vargais, rūpesčiais, džiaugsmais, laimėjimais ir dramomis.
Krašto centras – Tryškiai – turi urbanistinį paveldą, kuriuo gali pasigirti nedaug Lietuvos miestelių. Prieš pat Abiejų Tautų Respublikos žlugimą, 1792 m., Tryškiai net buvo gavę miesto teises. Dabar rekonstruojama Šv. Trejybės bažnyčia, pastatyta dar XVIII a. Tai vienas vertingiausių medinės sakralinės liaudies architektūros statinių šalyje, su puikiu barokiniu interjeru. Originalios formos bažnyčios varpinei jau per 200 metų. Daugiau nei šimtmetį nuo gaisrų miestelį saugo Šv. Florijonas, įsikūręs buvusios Turgaus aikštės pakraštyje, prie kelio į bažnyčią.
Virvytės ir Tryškio santakoje vis dar galima pamatyti kelis kažkada didelio ir turtingo dvaro statinius. Beje, paskutiniai jo savininkai buvo bajorai Romeriai, kurių dauguma XX a. pradžioje pasuko su lenkais. Tačiau tas, kuris nuėjo su lietuviais – Mykolas Romeris – tapo ne tik vienu žymiausių Lietuvos teisininkų, bet ir VDU rektoriumi. Save jis laikė lenkų kultūros lietuviu.
Už poros kilometrų į vakarus nuo Tryškių esantis Pavirvyčio dvaras mena gražią dviejų jaunuolių – Napoleono armijos karininko Pjero Druvės ir žymių Žemaitijos bajorų Šemetų vienturtės dukters Mortos – meilės bei sėkmės istoriją. Morta, slaugydama susirgusį karininką, jį įsimylėjo ir sulaukė tokio pat atsako. Dabar jų palikuonys valdo restauruotą dvaro sodybą. Dvaro teritorijoje auga du galingi ąžuolai, menantys dar LDK laikus.
Į šiaurės rytus nuo Tryškių, netoli kelio Tryškiai–Papilė, išlikę keli buvusio Ivanauskų dvaro pastatai. Dabar tai – Akmenės krašto muziejaus filialas, skirtas Lazdynų Pelėdai pagerbti. Šiame dvarelyje XIX a. antroje pusėje – XX a. pirmoje pusėje (su pertraukomis) gyveno trys menininkai, kurių gyvenime buvo daug skausmo ir dramatizmo: dailininkas Nikodemas Erazmas Ivanauskas, studijavęs dailę Miuncheno karališkojoje akademijoje Antikos klasėje, ir jo dukterys Sofija bei Marija.
Nikodemas Erazmas – atkreipkime dėmesį į jo vardus, abu graikiški. Pirmasis reiškia „Žmonių pergalė“, antrasis – „Mylimas (Dievo)“. Dvaro savininkas, pagal kultūrinę orientaciją tikras europietis, kilęs iš sulenkėjusių lietuvių, buvo geraširdis idealistas, romantikas, gabus menininkas, tačiau dvarui valdyti reikėjo kitokio žmogaus. Jo meniška, jautri siela susidūrė su grubia gyvenimo tikrove – dvaro skolos ir smukimas sukėlė didžiulius prieštaravimus. Jis sunkiai dirbo, tapė daugiausia kunigų užsakytus paveikslus, gaudamas menką atlyginimą.
Nikodemo Ivanausko šeimoje užaugusios dukterys Sofija (vėl graikiškas vardas – „Išmintis“) ir Marija tapo rašytojomis, žinomomis bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, tačiau susidūrė su skurdu. Nepasisekė ir jų asmeninis gyvenimas. Sofija ištekėjo už kaimyninio dvarelio savininko Rapolo Pšibiliausko – beveik jos tėvo amžiaus ir dar nerimto žmogaus. Marija ištekėjo už vieno žymiausių baltarusių tautinio sąjūdžio veikėjų, formalaus nepriklausomos Baltarusijos ministro pirmininko (1919–1923 m.), taip pat Lietuvos Valstybės Tarybos nario (1919 m.) Vaclovo Lastauskio (Lastouskio).
Suprantama, kad tuo politinių sukrėtimų laikotarpiu V. Lastauskis, kilęs taip pat iš bajorų, savo šeima rūpintis galėjo labai mažai. Ne šeima buvo jo pagrindinis rūpestis, o baltarusių tauta ir valstybė. Apie 1905 m. V. Lastauskis gyveno Paragiuose. 1938 m. stalininių represijų metu buvo sušaudytas.
Abi šios šeimos suiro, atnešdamos daugiau skausmo ir vargų tiek tėvams, tiek jų vaikams.
Nikodemas Ivanauskas gyveno ilgai. Jam teko palaidoti ir žmoną Karoliną, ir dukterį Sofiją, ir anūkę (Sofijos dukrą). Kai senatvėje pradėjo drebėti rankos, prie molberto prisitaisęs rankos laikiklį, vis tiek tapė – kurti jis negalėjo nustoti. Menininko darbų turi M. K. Čiurlionio ir Šiaulių „Aušros“ muziejai, o Šiaudinės bažnyčioje yra jo nutapytas Švč. Marijos paveikslas centriniame altoriuje.
Lietingu oru Nikodemas mėgdavo parūkyti. Tam reikalui buvo pasigaminęs beveik metro ilgio pypkę.
Paragių dvaro paveldą muziejininkai rūpestingai prižiūri, o apie jį ir buvusius dvaro šeimininkus gražiai pasakoja muziejininkė ir gidė Sandra Sakalauskienė.
Jonas Sireika
autoriaus nuotraukos
