Apie tai, kas įvyko Lietuvoje 1941 m. birželio 24–25 d. naktį miške prie Rainių kaimelio, netoli Telšių miesto, mane domino, galima sakyti, nuo vaikystės. Mat kaime, kuriame augau, gyveno ir toks plepys Vincentas, kuris vakarais ateidavo pas mano tėvus papypkiuoti; nu ir prismalindavo jie tada pilną gryčią aitrių tabako dūmų, mat rūkydavo naminį tabaką. Bet atleistina, nes pypkiuodami pripasakodavo ir daug visokių istorijų. Tas Vincentas „prie smetonos“ buvo Telšių kalėjimo prižiūrėtojas, žmonės prisimena, kaip tą Vincentą matydavo prie to kalėjimo bokštelyje stovintį su tokia ilga „strėlba“ ant peties. Pats Vincentas irgi apie tuos laikus pasakodavo ir linksmus dalykus, kaip dvi suaugusios jo sesės „prisiėdusios“ rūkytų dešrų, pirktų už jo uždirbtus pinigus, lovoje iš to geidulio cypdamos stačios šokinėdavo. Gal taip buvo, o gal ir nebuvo, kas dabar teisybę sužinos, bet jis pasakodavo ir žiaurių dalykų, mat rusams traukiantis, tas Vincentas buvo atidaręs to kalėjimo politinių kalinių kamerą, ir pasakęs: „Raudonieji balandžiai išskrido, jau galite ir jūs skristi į savo namus“, bet kaliniai mąstę taip: kur mes be dokumentų dėsimės, juk jei rusai nesušaudė, tai saviškiai (turėta omenyje vokiečius) sušaudys – sulauksime vokiečių, atgausime dokumentus.
Net vokiečių laikų spauda rašė, kad įdomiu ir vertingu radiniu reiktų laikyti vienoje kalėjimo kameroje rastą aliumininį bliūdelį, kurio šonuose ir dugne aštriu daiktu išrėžtas kameroje politkalinių savotiškas testamentas – 1941.VI.23 Telšių kalėjimo dešimtojoje kameroje kalėjusių žmonių pavardės. Bliūdelio pakraščiuose buvo įrašyti ir šie žodžiai: „Šiandieną, 1941 m. birželio mėn. 23 d. nušvito mūsų veidai, širdys ugnimi suliepsnojo, pamačius vokiečių bombonešius, sprogdinant Telšių bolševikų karinius objektus, gražus saulėtas rytas; pro plieno lango grotus matosi spindintis mėlynas Masčio ežeras. Mes pakeltom nuotaikom laukiame bolševikų žlugimo galo“. (Beje, to bliudelio šonuose buvo paminėtas ir „gerojo Vincento“ vardas).
Bet vietoje vokiečių, jie sulaukė rusų, kurie iš Telšių jau buvo pasitraukę, bet sugrįžo „ideologiniu priešų“ likviduoti. Prasidėjus tai kruvinai akcijai, Vincentas metė į šalį visas savo tas „strėlbas“, ir spruko iš kalėjimo net savo paso nepasiėmęs. Taip žmogus ir nugyveno likusią savojo gyvenimo dalį pusiau legaliai – be paso, misdamas iš atsitiktinių uždarbių. Ir pasakodamas apie tai, ką savo akimis matė, savo ausimis girdėjo, ką tuometinėje spaudoje skaitė. Štai būtent jis mūsų kaime pirmas paliudijo, kad tik birželio 28 dieną už trijų kilometrų nuo kalėjimo miškelyje prie Rainių suradus ir atkasus duobes paaiškėjo, kad visi žmonės buvo kuo žiauriausiai nukankinti. Kai kuriems jų nupjautos ausys, išbadytos akys, beveik pusei sužaloti lyties organai. Kankiniams į gerkles kalė kuolus, burnas perverdavo vielomis, nupjaustydavo ausis, nosis. Dauguma galutinai nužudyta sutriuškinus galvas arba subadžius durtuvais, ir tik dešimt kalinių buvo „žmoniškai“ sušaudyti. Dėl sužalojimų kai kurie lavonai taip ir nebuvo atpažinti. Rainių miškelyje rasti viso septyniasdešimt trijų kalinių palaikai, dar trys mėginę bėgti kaliniai buvo nušauti ir užkasti ties tokiu Džiuginėnų kaimu. Net kalėjimo vyriausiąjį prižiūrėtoją Žalimą, kaliniai buvo praminę pravarde „Erkė“, iš viso Telšių kalėjime bolševikai kalindavo apie 80–90 politinių kalinių. Jau trečią karo dieną, antradienį, birželio 24 dieną kalėjimo rajone buvo uždraustas judėjimas, kalėjimas buvo apstatytas tankais ir kulkosvaidžiais, iš kamerų politiniai kaliniai buvo vedami į tardymo kambarį, čia jiems budeliai įsakydavo ramiai stovėti ir tarti raidę „a“, tuo pat metu viršum ramiai stovinčio galvos buvo laikoma ilga medžiagos juostelė, kuri, tariant tą raidę, staiga buvo įpjaunama į išžiotą burną. Po to budeliai apatinę burnos žiauną pritraukdavo prie kaklo, ir taip pažaboti ir užpakalyje surištomis rankomis kankinamieji, lyg kokie maišai, buvo metami pagal komandą „raz,dva“ į sunkvežimius, ir pasmerktieji, to Vincento pasakojimu, buvo vežami į Rainių miškelį, kur ir suversti į keturias duobes. Prie duobių rastas traktorius, elektros dinama ir tam tikras stalas, ant kurio nelaimingos aukos buvo deginamos elektros srove. Geležinė plytelė vandeniui virinti, elektros dinamo skirstomoji lenta ir motoras triukšmui kelti. Jie savo kankinamas aukas svilino ant laužo, degino ugnimi ir elektra, plikė jų rankas ir kojas verdančiu vandeniu, pjaustė peiliais, badė durtuvais nugaras, krūtines, pilvus, įvairiose kūno vietose gyviems lupo odą, beveik kone visiems kankiniams žiauriai sužaloti lyties organai, o kai kuriems net į burnas sukišti.
Atkasus duobes, kai kuriuos kankinius atsiėmė giminės, kiti liepos 1 dieną buvo palaidoti Telšių kapinėse bendroj duobėje. Vincentas vaizdžiai pasakodavo, kaip iš Rainių miško į Telšius vieškeliu slinko ilga vežimų virtinė, kiekvienas vežimas išpuoštas žalumynais, kiekviename guli karstas – taip Telšių apylinkių žemaičiai palydėjo į amžino poilsio vietą savo kankinius. Ta liepos pirmoji buvo antradienis, eilinė darbo diena, tačiau Telšių miestas, Vincento teigimu, atrodė ir jautėsi labai nepaprastai: jau nuo išsivadavimo valandos (vokiečių atėjimą į miestą Vincentas vadino išvadavimu) kabančios tautinės trispalvės vėliavos perrištos juodais kaspinais, Telšių Katedros šventoriuje įrengtas altorius, ruošiamasi gedulingoms pamaldoms – toks skaičius karstų ir tokia daugybė palydinčių žmonių Katedros viduje juk jokiu būdu netilptų. Prie Katedros šventoriaus vartų vienas paskui kitą privažiuoja vežimai, iš kurių išimami kankinių karstai ir sustatomi šventoriuje, iškilmingas gedulo pamaldas atlaiko prelatas Kuodis, įspūdingą pamokslą pasako kunigas Olšauskas, kankinių pagerbti atvyksta ir ką tik iš kelionės grįžęs Telšių Vyskupijos ganytojas J. E. vyskupas Staugaitis. Po gedulo pamaldų vėl karstai ir minia sujuda. Priekyje eina keletas kunigų, įvairių organizacijų atstovai, mokyklų mokiniai, o aplinkui gatvėse – žmonių minios. Choras ir orkestras pakaitomis traukia gedulingas „meliodijas“, Telšių katalikų kapuose prie pat įėjimo iškasta didelė duobė, atneštieji karstai vienas prie kito sudedami į duobę.
Budelių teroro kančias Rainiuose iškentėjo ūkininkai, tarnautojai, darbininkai, smulkūs prekybininkai, buvęs policininkas, pradinių mokyklų mokytojas, amatininkai, vienas buvo studentas, po vieną – advokatas, notaras, žurnalistas, dvarininkas, ir net dvylika moksleivių. Bet tai jau pasakojo ne tas Vincentas, o aš surankiojau iš visokių leidinių, pasak tų leidinių tuoj po įvykio, birželio 28 dieną 17 valandą į Rainių miškelį atvyko Telšių apskrities prokuroras, apskrities viršininkas, gydytojas ir kiti pareigūnai bei kviestiniai, ir pradėjo tirti kalinių atpažinimą. Rainių miškelis nėra labai didelis, vargu ar didesnis negu dešimt hektarų, tai spygliuočių miškas, tarp jų šiek tiek lapuočių, taip pat kiek kalvotas, šalia vieškelio, vedančio į krašto gilumą. Telšių kalėjimas buvo įkurdintas dviejų aukštų privačiame name miesto centre, šis namas buvo aptvertas aukšta medine tvora su keliomis spygliuotos vielos eilėmis, tvoros kampuose buvo sargybos bokštai. Čekistų šis pastatas buvo vadinamas kalėjimu Nr. 11, kalėjimo viršininkas buvo rusas Vasilijus Reinikovas, jo pavaduotojas – buvęs batsiuvys Antanas Vaitkus, kaip rašoma spaudoje, abu pasižymėjo dideliu žiaurumu, ypač politinių kalinių atžvilgiu. Asmenys buvo suimti įvairiu metu. Paskutiniai funkcionieriai pabėgo iš Telšių 1941 m. birželio 25 dieną į rytus drauge su rusų kariuomenės likučiais.
Kaip rašė vokiečių okupacijos metų leisti laikraščiai, žudynes paruošė ir vykdė Telšių kalėjimo viršininko pavaduotojas, kažkoks Heimanas, Telšių apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas Rocius, komunistų partijos sekretorius Telšiuose Raslanas, čekistas Dušanstkis, čekistas Galkinas, policijos politrukas Karietka, nežinomas Raudonosios Armijos majoras, pasivadinęs įgulos viršininku. Kalinių kankinimas ir žudymas miške prasidėjo tuoj po vidurnakčio, iki saulei patekant jis buvo jau baigtas.
Vokietijos–SSSR karas, kaip žinia, prasidėjo sekmadienį, 1941 m. birželio 22 dieną, o pirmasis žvalgybinis lėktuvas į Telšius atskrido tos pat dienos pavakaryje, kiti vokiečių lėktuvai pasirodė pirmadienio rytą apie ketvirtą valandą. Tai pasakojo jau ne tas mano kaimo Vincentas, o kiti tą laikmetį dar prisimenantys šio krašto iškilūs žmonės, anot jų, tą pačią dieną apie dešimtą valandą atskrido pirmieji bombonešiai, kurių tikslas buvo sunaikinti gabenamą iš Šiaulių naftos transportą, kuris jau buvo pasiekęs Telšių priemiestį. Transportas čia buvo sunaikintas, ir kaip tų laikų spaudoje teigiama, ilgą laiką degė, o iki vakaro miestas buvo tuščias: visos įstaigos buvo išsikrausčiusios, štabai išdulkėję, paliko tik tušti buvę valdiški pastatai – patalpose netvarka, nebeliko milicijos, pagaliau pasišalino ir pati kompartija bei ten visokie komitetai… Pirmadienio naktį pro Telšius pravažiavo Plungės kompartijos ir komiteto nariai autobusu, taip pat autobusu išvyko ir Telšių kompartija ir apskrities komitetas, tai buvo tarp dvyliktos ir pirmos valandų nakties. Taigi iki šio laiko visi, kas galėjo, suskubo išbėgti, tačiau liko viena įstaiga – kalėjimas. Skaičiau, tačiau detaliai neužsirašiau, kaip rytą prie šio kalėjimo sustojo kažkiek kariškų mašinų su rusų kareiviais, šie kalėjime pradėjo daryti tvarką: išstatė sargybas, patikrino kalėjimo ginklus, atrinko politinių kalinių bylas ir padarė jų sąrašus, kartu buvo prie šio sąrašo prirašyti dar ir du raudonarmiečiai, nusižengę drausmei ir režimui. Baigus pakrauti į mašinas visus kalinius, mašinos išvyko į Rainius, tai buvo 1941 metų birželio mėnesio 25 dieną pusę dviejų, ką aš turiu pasižymėjęs savo užrašuose.
Toliau dar turiu užrašuose iš tuometinės spaudos persirašęs, kad 1941 metų birželio 28 dieną vietinis ugniagesių instruktorius, kažkoks Peckus vyko su šoferiu į Rainių dvare esančią traktorių stotį automobiliui dalių, Rainių miške pastebėjo sukastas žemes, pamanė, kad yra paslėptos brangios automobilių dalys arba ginklai, tačiau atkasus vieną duobę, pasirodė esą lavonai, patikrinus buvo nustatyta, kad tai yra kalėjime kalintų politkalinių lavonai. Lavonų sužalojimai esą buvę nepaprasti, nes motinos neatpažino savo vaikų, seserys – brolių, neva žmonos palaidojo kažkokius lavonus už savo vyrus. Jos nežinojo, kad jų vyrai yra išvežti į kitus kalėjimus ir vėliau laisvi grįžo namo. Tiesa ar melas, kad po laidotuvių jie tikrai sugrįžo namo nežinau, gal tai tik plepalai. O štai, kad tas Domas Rocus rašė pasiaiškinimą Lietuvos komunistų partijos CK sekretoriui A. Sniečkui, yra gryna tiesa. Štai ką jis rašė: „Birželio 22 dienos vakare jau turėjome sugadintas linijas Žarėnai–Alsėdžiai–Luokė, Žarėnų valsčių taip pat buvo užvaldę fašistai, bet nuvažiavus iš apskrities milicijai, jie išbėgiojo, bet vis tiek sugebėjo užmušti vykdomojo komiteto pirmininką Briedį Bronių Tą patį jie padarė su Alsėdžiais, bet Alsėdžiuose mes atstatėme tvarką. Jie visi išbėgiojo“. Man pasisekė internete surasti ir 1942 metų spalio 7 dieną P. Raslano rašytą paaiškinimą tam pačiam Sniečkui Maskvoje: „Vokiečiai užėmė Plungę ir artinosi prie Telšių miesto, 23-VI-41 išvežimas kalinių apsisunkino keleriopai, nes gelžkelis nebeveikė. Laikas bėgo. Kaliniai, ypatingai su kontrrevoliucinio nusikaltimo baudž. straipsniais, pradėjo kelti galvas. Visas Telšių saugumo skyrius sykiu su kariuomene apleidžia miestą ir sustojam už Tryškių miške. Miške prieita išvados, kad palikti Telšių kalėjime virš 70 kontrrevoliucionierių savaime jau sudaro organizuotą gaują prieš Raudonąją armiją, ir juos ten palikti yra nusikaltimas. Tada man davė dalinį kariuomenės, keturis sunkvežimius ir du tankus, ir pasiūlė grįžti į Telšius. Aš sutikau ir pasiėmęs keletą darbuotojų ir Telšių Vykdomojo komiteto, pirmininką drg. D. Rocių, 24-VI-41 m. į pavakarį išvykau. Telšius pasiekėm vakare. Pas mus turimomis žiniomis tuo sykiu vokiečiai buvo 7 km atstume nuo Telšių. Visi 75 pasiųstieji į aną pasaulį turėjo kontrrevoliucinio pobūdžio nusikaltimus, dėl ko ir buvo kvočiami arba kvotos užbaigtos ir perduotos teismui. Aš esu įsitikinęs, kad ten nebuvo nė vieno nekalto. Dėl tų, kuriems buvo abejonių, toks sprendimas nepalietė. Baigiant komisijai peržiūrėti bylas, buvo gauta žinių, kad vokiečiai pralaužė prie Telšių gynimo liniją. Tada paskubomis išvažiavom su nusmerktaisiais ir, vengdami pavojaus toliau su jais važiuoti, nuo Telšių apie 2–3 kilometrus miškelyje, kelyje į Luokę. Ten jie buvo ir užkasti. Galutinai iš Telšių mes pasitraukėme 25-VI-41 m. apie 10 val. ryto“.
O štai to paties aktyvisto paaiškinimas Lietuvos TSR Prokurorui 1988 m. lapkričio 18 d (kalba netaisyta): „1941 m. birželio mėnesį Didžiajam Tėvynės Karui prasidėjus aš gyvenau Telšiuose, dirbau Valstybės saugumo komisariato apskrities skyriaus viršininku. 1941 m. birželio 24 d. iš ryto buvo gautas iš garnizono viršininko įsakymas visiem partinio, tarybinio bei kitų įstaigų darbuotojams apleisti miestą. Rinktis prie Tryškių miške. Esant prie Tryškių miške, aukšto rango kariškiai vedė pokalbius su minėtais sekretoriais Bauža, Mironovu, vykdomojo komiteto viršininku D. Rocium. Kartais ir mane pakviesdavo į pokalbius. Kalba ėjo apie paliktus Telšių kalėjime politinius kalinius. Ką su jais daryti? Nes jeigu taip palikti, tai jie gali organizuotis į ginkluotą bandą ir kovoti prieš tarybinius žmones bei juos naikinti. Todėl reikėjo skubėti, kad to nedaleisti. Kažkas iš kariškių prasitarė, kad gali prisieiti juos likviduoti. Bet šios minties niekas nepalaikė. Gavę keletą automašinų ir karinį padalinį apsaugai tą pačią dieną, t. y. 1941 m. birželio 24 d. į pavakarę pasiekėm Telšius.“
Dar viena ištrauka iš P., Raslano kaip liudytojo tardymo protokolo 1988 m. lapkričio 23 d.: „Viskam vadovavo karininkas Kompanec. Klausimas: Kaip šį įvykį įvertino bei jūsų paaiškinimą vertino drg. Sniečkus? Atsakymas: Drg. Sniečkus šį reikalą tyrė skrupulingai. Kritikavo ir priekaištavo man dėl įvykio. Po pasiaiškinimo raštu daugiau priekaištų nebuvo. Klausimas: Kaip grįžę iš Tryškių miško patekote į Telšių kalėjimo teritoriją? Atsakymas: Į kalėjimą mus įleido Kompanec, Klausimas: Prašau patikslinti, kokioje vis tik sudėtyje kalinių bylas ir sąrašus peržiūrėjo komisija? Atsakymas: Komisijos sudėtis: Kompanec, Ždanovas, Galkinas, Rocius ir Jermolajevas. Be to, buvo Kompanec pavaldžių kariškių. Kokie jų laipsniai ir pavardės – nežinau.“
Rimantas Petrikas
autoriaus nuotrauka
