Mano buvusi kursiokė visai dar nepaseno, bet jau dažnai pas daktariukus važiuoja „pasiremontuoti“, šį kartą kažkas su akimis pasidarė. Negalvokite, akies operacija nėra tokia nors ten „zuikio daina“, vien eilėje prie daktariuko mano buvusiai kursiokei teks laukti porą valandų, neturėdama ką veikti, ji paskambino man – tiesiog kad laiką „užmuštų“. Paskambinusi pasakė džiugią naujieną: pas juos ten, tame visų užmirštame kampelyje, jau lyja, vaje, vaikeli, kaip gerai! juk jau kelios savaitės – be menkiausio lietaus. Per tą laiką daržuose viskas išdžiūvo, žolė parkuose antai va kaip taboka pagelto – net spragsi po kojomis. Besikalbėdami apie lietų, prisiminėme „senus gerus“ laikus: kai jauni buvome, kai mūsų seneliai mokėdavo mums visokius baisius pasakojimus pasakoti apie vaikščiojančias liepsneles vidurnakčiais, ar apie velnius, kurie dailiais jaunikaičiais pasivertę, patiklias mergaites pakrūmėse kirkindavo. Seneliai dar ir visokių burtų žinodavo. Vieną kartą tais tolimais laikais, gal tai buvo penkiasdešimtų pradžia, kai ta vasara irgi buvo velnioniška sausra: smėlyje basos kojos net degdavo, kaimo bobos, vakarais laistydamos agurkus, išsėmę ne tik visus šulinius, bet ir artimiausias kūdras, nutarė eiti pas „vėdarų kriaušką“ išeities ieškoti, patarimo sulaukti, mat ta boba viskių eibių bei burtažodžių žinojo. Kaimas jos tais burtais nelabai tikėjo, bet tada, kai nusibodo kibirais vandenį į daržus iš toliausiai tampyti, nutarė „ant durniaus“ pabandyti – avos tie burtai padės. Ir susirinko kaimo moterys bei vyrai pas tą „velnio bobą“, ir susinešė vyrai naminio alaus nemažas atsargas, o moterys – tai džiovinto sūrio, tai dar ko nors prie alaus. Visi žinojo, vakaras bus ilgas, nes reikės iki dvyliktos įvardinti dvylika raišų, dvylika aklų, dvylika kurčių, dvylika plikių ir dar kažko dvylika. Žodžiu, turėjo būti „dvylika ant dvylikos“. Raišų po karo įvardinti nebuvo sunku, su kurčiais sekėsi sunkiau, sunkiausia tada (dabar tai būtų vienas juokas) buvo įvardinti dvylika plikių. Na, mokyklos direktorius, miestelio „aptiekorius“, parapijos klebonėlis senasis ir…ir… ir čia jau stop mašina, nietū benzina – daugiau kaime plikų nima. O gal tiktų aplinkinių kaimų plikiai? Apie tai tos burtininkės knygose nieko neparašyta, bet pabandyti juk galima. Pabandė, įvardijo ir dvylika plikių, visi atsikvėpė ramiau. Vos dvyliktos nakties sulaukę pakilo namo eiti, o lauke kad pradės perkūnėlis trankytis, žaibais skersai išilgai dangaus svaidytis, ant stogo barkšt barkšt dideliais retais lietaus lašais kad prakiuro, tai prakiuro. Tos raganos vyras Adomas nuo alaus labai „prikumpo“, (kaip ir negražu apie tai viešai rašyti, bet juk iš dainos žodžių neišmesi), todėl žmogus lietuje į kiemą skubiai išbėgęs, per plyšį tvoroje patvorinio jurginus „laisto“, o tie reti, bet dideli lietus lašai Adomui per plikę tik barbena, tik barbena – lietaus purslai šalia savojo stovėjusiai Adomienei net akis užtaškė. Pagailo moteriškei savojo Adomo, įlėkusi trobon pasiėmė „parasodninką“, taip žemaičiai skėčių nuo lietaus vadina; dabar Adomas jurginus „laisto“, Adomienė šalia stovi, savajam virš galvos tą skėtį išskėtusi laiko, kaimynai tarpduryje laukia kada Adomas „laistymus“ užbaigs – kad galėtų su kaimynu kaimyniškai atsisveikinti. Adomienė savajam komanduoja; „Adi, tu savo tą „šlangą“ kairiau pasuk, antai ir ant ano jurgino nepagailėk, dar ir nasturtas palaistyk tuo pačiu.“ Adis nuo to alus buvo baisiai „prikumpęs“, todėl tąkart palaistė visus patvorio jurginus, nasturtas, dar ir piliarožėms kliuvo keletą lašelių.
O tas dangaus „laistytuvas“ tik perkūnais pasitrankė, tik kaimo bobas nudžiugino, bet vandens agurkams bei pomidorams pagailėjo. Bet kaimas ilgai dar kalbėjo apie Adomo lietų iš „pusės augumo“. Va, tokie buvo kadaise laikai.
Rimantas Petrikas
