Camino Lituano – tai pirmas ir vienintelis savarankiškai keliauti paruoštas šiuolaikinis piligrimų kelias Lietuvoje, besidriekiantis nuo Žagarės iki Seinų Lenkijoje. Kiekviena vakarų Europos šalis turi savo šv. Jokūbo kelius, pavadintus tos šalies kalba (Prancuzai – Chemin de Saint Jacques, vokiečiai – Jakobsweg, anglakalbiai – Saint James ways, belgai ir olandai – Jacobsroute ir t. t.) Pagrindinį Camino Lituano kelią sudaro 500 kilometrų, suskirstytų į 21 etapą, o tai reiškia, kad visą kelią nukeliauti trunka 21 dieną. Etapai yra skirtingi ir sudaryti nuo 19 km iki 30 km, kuriuos piligrimas turi įveikti per vieną dieną. Šiandien piligrimais gali tapti visi norintys, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, religijos ar fizinio pasirengimo. Piligrimystės tai ne tik dvasiniai ar religiniai ieškojimai, bet ir pasaulio, savęs pažinimas, kultūrinių ir gamtos objektų lankymas, bendravimas.
Tik sužinojusi, kad Lietuvoje yra toks kelias, aš svajojau juo eiti. Tiesiog žinojau, kad eisiu ir kad turiu jį įveikti. Kelias manęs laukė, o aš laukiau tik tinkamo momento, kada galėsiu leistis į savo piligriminę kelionę. Prireikė net kelerių metų kol išėjau, kol supratau, kad geresnio laiko nei dabar arba kito šanso gali ir nebūti. Į kelią leidausi viena, visiškai be jokios baimės, tik su begaliniu noru jį visą nueiti. Man buvo įdomu patirti, pamatyti, pajausti ir išbandyti. Manęs negąsdino ir ilgas buvimas su savimi vienumoje. Aš keturias dienas nesutikau nei vieno piligrimo, ir tai man buvo labai didelė nuostaba, tačiau paskui pripratau būti viena ir pasidarė daug lengviau. Vėliau dauguma mano sutiktų žmonių kelyje irgi keliavo vieni ir manau, kad būtent į šią kelionę leistis vienam yra labai naudinga. Kelias tampa tarsi tavo psichoterapeutu, nes eidamas visą dieną, rodos, nesibaigiančiais žvyrkeliais ir laukais, turi pakankamai laiko viską apgalvoti ir susidėlioti. Tokios kelionės metu geriausiai pailsi ir išsivalo galva. Kūnui kasdien tenka fizinis krūvis ir jauti sunkumą, tačiau galva ilsisi. Išbarstai visas nereikalingas mintis, visas sukauptas emocijas, palieki tose pievose viską, ko tau nereikia neštis. Dažnai manęs klausia, kodėl ėjai? Kodėl žmonės eina tiek daug kilometrų? Bet atsakyti į šį klausymą sudėtinga, nes kiekvienas žmogus turi savo motyvus. Mano nuomone, tu tiesiog pajauti, kad turi eiti ir kad kelias tave pakviečia, pats gali to nesuprasti.
Visą Camino Lituano kelią aš įveikiau per 14 dienų. Per dvi savaites savo kojomis perėjau visą Lietuvą, įveikdama 520 km. Keletą dienų aš etapus sujungiau ir ėjau po 50 km atstumus, kelias dienas ėjau po 30–40 km. Didesnis kilometrų skaičius buvo iššūkis mano kūnui, nes norėjau išbandyti ir savo jėgas, pažiūrėti, kiek galiu išverti. Pačią pirmąją kelionės dieną, kaip ir dauguma piligrimų, padariau keletą esminių klaidų, viena iš jų – persunki kuprinė. Nuo per didelio svorio pritrynusi nemažai pūslių, su jomis keliavau dar 5 dienas. 5 dienas tvarsčiau, tepiau jodo tirpalu ir visai kaip bandžiau išgydyti savo pėdas. O jos ir sugijo. Sugijo einant. Turėjau tikrai labai didelių ir skaudžių nuospaudų ir pirmąkart gyvenime patyriau tokį didžiulį padų skausmą. Net neįsivaizdavau, kad padus gali taip smarkiai skaudėti. Buvo momentas, kai galvojau, kad nebegalėsiu eiti, bet pasiduoti irgi negalėjau. Po vienos iš sunkiausių dienų sumažinau kilometrų skaičių, ėjau šiek tiek lėčiau, daugiau ilsėjausi ir etapas po etapo aš keliavau toliau. Bet kokia kaina buvau pasiryžusi įveikti šį kelią ir labai norėjau jį įveikti greičiau nei 21 dieną. Tiesa, po pirmos dienos perkrausčiusi kuprinę dalį daiktų išsiunčiau namo, taip pat savo žygio batus pakeičiau į kitus. Nors esu fiziškai stipri, bet, neslėpsiu, skausmo teko patirti.
Pats kelias yra tikras stebuklas, tu nežinai, kas jame tavęs laukia ir nereikia nieko tikėtis. Gražiausi dalykai nutinka einant. Jame matai tiek daug gamtos ir patiri nuostabių akimirkų, matai kylančią saulę, jauti ryto gaivumą, eidama klausydavau gervių klegesių, o mane lydėjo ir laputės, ir zuikiai, ir stirnos. Namuose, palikus visus patogumus ir visą komfortą, supranti, kiek nedaug žmogui reikia, kad išgyventų. Kelyje kelias dienas teko pabūti ir be elektros, ir be šilto vandens. Pagyvenus be mums įprastų dalykų, visai kitaip pradedi vertinti viską, ką turi ir kas tau yra svarbu. Sakyčiau, kad šis kelias atveria akis, sielas ir širdis. Kartais tenka perlipti per save, mokaisi priimti arba duoti. Vienas įsimintiniausių įvykių, nutikęs Prienuose prie parduotuvės, kai mane užkalbinęs vyras iš savo paskutinių pinigų nupirko man konservų ir sausainių. Nors maisto tą dieną aš turėjau, bet jis nedrąsiai tiesė rankas ir kišo man savo davinį. Mes, visiškai nepažįstami žmonės, stovėjome prie parduotuvės ir kalbėjome, jis susigraudino dėl to, kad aš viena einu tiek kilometrų, o jo noras man padėti ir atiduoti maistą, kurio akivaizdžiai jam reikėjo labiau nei man, suvirpino mano širdį. Kelyje sutikau daug malonių ir gerų žmonių, visi buvo linkę man padėti. Keletą kartą užėjau į sodybas ir prašiau, kad pripildytų mano gertuvę vandens, o kai nebuvo elektros, Sidabravo miestelio parduotuvėje dirbančios nuostabios pardavėjos įkrovė mano telefoną. Visos kelionės metu neikart niekas neatsisakė man padėti, lengvai radau visas nakvynes vietas ir vienai keliauti tikrai nebuvo baisu. Visiems nuotykiams ir įspūdžiams aprašyti neužtektų ir visų laikraščio puslapių, iš tikro kiek daug teko patirti ir kiek daug visko parsinešiau iš šios piligriminės kelionės. Esu labai dėkinga už visus patyrimus, iššūkius ir sutiktus žmones kelyje.
Norintiems eiti, bet kažko bijantiems, labai rekomenduoju išdrįsti. Visos baimės tik mūsų galvoje. Atstumo ir kilometrų irgi neišsigąskite. Geriausias pasiruošimas tai vaikščiojimas. Camino Lituano kelyje viskas sudėliota, išvystyta taip puikiai ir patogiai, jog piligrimai gali lengvai keliauti. Yra sukurta programėlė, kurioje pateikta visa informacija apie etapus, vietoves, lankytinus objektus, nakvynės vietas, paruoštas puikus ir patogus žemėlapis, o visas kelias sužymėtas šv. Jokūbo kriauklėmis ir geltonos spalvos rodyklėmis, kurios rodo kryptį. Ženklų yra daug, tad kiekviename posūkyje ar sankryžoje visada rasite geltoną rodyklę, rodančius kryptį, į kurią pusę veda kelias. Tiesa, dauguma keliauja tik po kelias dienas ar tik savaitgaliais įveikdami po vieną etapą. Nėra nustatyto laiko, per kurį turite pereiti kelią, o į piligriminį pasą visus Camino antspaudus galite surinkti per kiek tik norite laiko. Keliauti galite pagal savo galimybes taip, kaip jums išeina ir kaip susidėliosite jūs patys. Tačiau norint patirti tą tikrąjį piligrimo jausmą, daugiau išgyvenimų ir išbandymų, manau, kad reikia eiti visą kelią nuo pat jo pradžios iki pabaigos.
Šis kelias paruoštas be jokių projektinių lėšų ir tik savanorių dėka, tad kuo didžiausia padėka Camino Lituano bendruomenei, visiems kelio rengėjams ir savanoriams, prisidėjusiems prie rengimo ir organizavimo. Eiti nuostabu! Patirkite tai.
Aistė Balčiūnaitė
