Jei tvarkingai dirbsi, niekada tau netrūks
Iš ciklo „Vaitiekūnų žmonės“ (4)
Kiekvienas kaimas turi savo poetą. Pastaraisiais dešimtmečiais Vaitiekūnų poetas berods yra Eugenijus Varkalevičius, gal ir dar kas, o mano vaikystės ir jaunystės laikais visi Vaitiekūnuose žinojo, jog šio kaimo poetas – Povilas Zakarevičius. Visada jį gerbiau, net paauglystėje. Tik keista buvo, kad jis, poetas, buvo Vaitiekūnų kuro bazės vedėjas; jei norėdavau benzino savo mopedui Ryga, vėliau motocikliukui Minsk, tekdavo pirma sumokėti kolūkio kontoroje kažkiek pinigų (iš pradžių berods 4 kapeikas už litrą, vėliau pabrango iki 20 kapeikų) ir su kvitu keliauti pas Povilą Zakarevičių. O tada šis atverdavo „kuro bazės“ – keleto cisternų, aptvertų vieline tvora – vartus. Leisdavo įsipilti šiek tiek viršaus.
Kolūkyje didelio darbų pasirinkimo nėra, tai ir sukiojo poetas cisternų čiaupus.
Vėliau, kai dirbau Radviliškio rajono laikraščio redakcijoje, Povilą Zakarevičių kartais matydavau užsukant pas mus. Atnešdavo straipsnelių apie „Spindulio“ kolūkį. Rajono literatų būrelio veikloje jis lyg ir nedalyvavo; gal drovėjosi, kad jau nebejaunas? Tačiau tarp Radviliškio literatų tada buvo ir vyresnių, pavyzdžiui, eiles rašęs ir smuiku griežęs agronomas Vladas Žaromskis iš Kubiliūnų.
Norėdavau Povilą pakalbinti, apie jį parašyti, juolab kad žinojau, jog jis dalyvavęs Antrajame pasauliniame kare. Vienas iš keleto tuometinio „Spindulio“ kolūkio frontininkų, kaip tada juos vadino. Tačiau pats jis į draugystes nepuolė, nes buvau jam per jaunas, o po keleto metų iš Radviliškio rajono išvažiavau. Taip ir liko šis kūrėjas mano nepažintas. Manau, ne tik mano.
Tad bent dabar, praėjus keliasdešimčiai metų, pakalbinsiu jo žmoną, irgi įdomią moterį – Janiną Zakarevičienę. Nors jai šiemet, 2024 metais, sukaks jau 96 metai, Janina Zakarevičienė tebėra aštraus proto ir puikios atminties, gyvena puikiai prižiūrimoje sodyboje Vaitiekūnų viduryje, tik vaikšto jau sunkiai. Jos namas, kambariai, kiemas švaručiai, žolė nupjauta, karšto valgio padaryta – visu tuo ir dar daug kuo pasirūpina Janinos Zakarevičienės vaikai, ypač dukra Rasa Čepienė su savo vyru Virmantu.
Ponia Janina tuoj mane atpažįsta ir kviečiasi į savo kambarėlį. Šnekamės kaip du seni bičiuliai, tačiau greit mus čia aptinka jos Rasa ir iškrausto į didesnį kambarį, kur ji, klausydamasi mamos pasakojimų, kepa sausainius ir pakvimpa visas namas. Paklausykite Janinos Zakarevičienės ir jūs.
Pasakoja Janina Zakarevičienė iš Radviliškio rajono Vaitiekūnų kaimo, gimusi 1928 m. Kalba pateikiama pažodinė ir netaisyta, vaitiekūnietiška. Skliausteliuose – nepasakyti, bet nuspėjami žodžiai arba užrašytojo pastabos.
– Aš gimiau Grinkiškio apylinkės Strazdynės kaime (netoli Skėmių. – F.Ž.). Tai buvo mažas kaimas. Jame gyveno Burkauskai, Sokolovai, mes, Jankūnai ir dar buvo Maumeniškis ir Papertai – visi pamiškėje. Prieš karą (Antrąjį pasaulinį) tai buvo.
Mano mergautinė pavardė – Savičiūtė Janina. Augau prie patėvio Zakšausko, buvo Zakšausko ūkis. O žemė buvo Savičiaus – mano tėtės. Tėtė Stasys Savičius mirė, kai dar visai maža buvau, lopšelyje gulėjau. Jis mirė 1930 metais. Išėjo gyvulių šerti ir negrįžo – infarktas ar kas.
Mes buvom trys Savičiūtės, jo dukros. O mama mūsų buvo Monika. Ji buvo kilusi iš Dvarelių kaimo. Dvareliai yra už Kubiliūnų, kur kelias sukasi į pamiškę. Malūnas stovėjo Kubiliūnuose, Urbos sodyba ten ir pro ją eidavom į Dvarelius. Ten rusų laikais buvo pradinė mokykla. Dėdę Jučą išvežė (į tremtį) ir tada (jo name) buvo pradinė mokykla. Jučas (mamos brolis, to namo savininkas) buvo seniūnas.
Aš gimiau 1928 metų pabaigoj, gruodžio 10 dieną. Buvau jauniausia. Abi vyresnės seserys jau mirę – Vanda ir Tarutė (Teresė). Brolių neturėjau.
Mama mirė prieš karą – 1940 metais. Apie 40 metų jai tada buvo. Nuo plaučių ligos mirė. Likom maži vaikai, užaugom prie svetimų, prie patėvio. Bet kai mama mirė, patėvis apsivedė kitą žmoną, turėjo sūnų (su ja).
Paskui buvo trėmimas; tai patėvis, bijodamas, kad jo neišvežtų, nes (mano tėvų) buvo 25 ha žemės – tiek turinčius priskaitydavo prie buožių – tai patėvis sako „Mane išveš, o ne man ta žemė priklauso“– susikrovė daiktus ir išvažiavo, paliko mane vieną namie.
Vyresnioji sesuo Vanda pateko į kalėjimą už ryšius su banditais (partizanais?). Tai sudėtinga, nei papasakot negaliu. Nes mes prie miško gyvenom. O antroji sesuo ištekėjo, jos vyras dirbo miškų ūkyje, Baisogalos girininkijoje.
Na, o aš baigiau Grinkiškio gimnazijos 9 klases. Vokiečių laikais atėjau į Grinkiškio gimnazijos pirmą klasę, o prieš tai Šašeliuose baigiau 4 klases, tai iš viso 9. Karinio parengimo mokytojas buvo Radavičius, jis tada dar gyveno vienas.
Grinkiškio mokyklą baigiau 1948 metais. Ir išėjau gyventi į pasaulį.
– Kur ir kaip?
– Jei viską papasakočiau, sakytum – meluoji. Dirbau visokiuose darbuose. Cukrinių runkelių punkte Dotnuvos Akademijoje, Gudžiūnų punkte. Na ir atvažiuodavau pas tetą, mano mamos seserį Daunorienę Bronę. Ji čia, šioje gryčioje (Vaitiekūnuose) gyveno, kur dabar aš gyvenu. Jos vyras Kazimieras Daunora buvo mokytojas, mokytojavo Kairėnuose.
Įsiterpia J. Zakarevičienės duktė Rasa Čepienė:
– Bronislava ir Kazimieras Daunoros buvo bevaikiai, todėl užaugino Kazimiero brolio vaiką Mykolą. Mykolas Daunora buvo jų įsūnis.
– O Elena Daunorienė buvo jūsų giminė?
– Taip. Elena buvo mano mamos pusseserė. Daunorienė Elena gyveno ilgai, 100 metų sulaukė. Kai šventėm jos šimtmetį, ji dar šviesios galvos buvo, tik jau menkai matė, nevaikščiojo, nelabai prigirdėjo. Bet per savo šimtmetį atsisėdo prie stalo, išgėrė stikliuką, užtraukė dainą. Savičių giminėj ilgamečiai ir negirdėjau, kad būtų Alzhaimeris, demencija – su šviesiom galvom visi buvo.
J. Zakarevičienė:
– Tai aš čia ir laikiausi. Ir kai atvažiavau į „Spindulį“ dirbti sandėlyje, tai dukrą vyriausią atsivežiau jau penkių metų.
Iš pradžių nuolatinį darbą pradėjau dirbti Dotnuvos Akademijoje, parduotuvėje. Ten (Dotnuvos Akademijoje) ištekėjau (už Povilo Zakarevičiaus). Pagyvenome ten ir mano vyras sugalvojo dirbti Kairėnų malūno vedėju. Ten (name šalia malūno) viršuje gyveno Čepai, Žiupsniai, Bikeliai.
– O kaip susipažinote su Povilu?
– Jis dirbo instituto malūne (Lietuvos žemdirbystės institutas, Dotnuvos Akademija). Jis 1924 metų gimimo. Ir paskui atsikėlėme į Kairėnų malūną. Bet Povilas buvo buvęs kare (Antrajame pasauliniame) ir ten buvo pašautas. Jam atsinaujino žaizda ir (gydytojai) uždraudė malūne dirbti.
Tada teta pasiūlė – važiuokit pas mus (į Vaitiekūnus), kol susitvarkysit. Ir atsikėlėm pas ją gyventi, paskui pasistatėm (netoliese) namą. Dirbau čia Vaitiekūnų parduotuvėje 5 metus. Joje dirbau ir dar kai (prie) Kairėnų malūno gyvenom. Iš pradžių svirne (Daukšų) ta parduotuvė buvo. Per lieptą (Šušvės) ateidavau čia dirbti. Paskui pasitarėm su Povilu ir nusprendėm ateiti čia į „Spindulio“ kolūkį.
Čia dirbo daug pirmininkų – Macinavičius, Kazakevičius, po to Bružas iš Dotnuvos važinėdavo, paskui Milašius, Smalskas, Labanauskas, Šniauka.
– Kokį mokslą buvo baigęs Povilas?
– Jis Kėdainių gimnazijoje mokėsi. Mano sesuo Vanda irgi mokėsi ten. 25 metus išdirbau „Spindulio“ sandėliuose. Visame ūkyje dirbau – sandėlių buvo keliose vietose.
– Ar pasikeitė per tą laiką Vaitiekūnai?
– Labai pasikeitė. Kai pradėjau čia dirbti, (Vaitiekūnuose) gyveno tik Daukša, Levickis, Mėžinys Jasius, Šlinkšės. Visas kaimas susikėlė vėliau. Mes namą pasistatėm 1965–1966 metais, o ligi tol gyvenom pas tetą, kitame namo gale.
– Išsikraustė iš „Spindulio“ daug kas?
– Senieji išmirė. O išsikraustė mažai kas.
– Na, pavyzdžiui, Liutkai iš Pyplių?
– Jie ir atėję čia buvo iš kitur. Gyveno Pypliuose Urbaus name. O gal Švėgždos Anupro. Atsikėlę buvo ar ne iš Baisogalos. Abu jau mirę.
– Liutkus berods buvo frontininkas?
– Taip. Mūsų frontininkai – Noreika, Jurevičius, Kažukauskas, Liutkus, Žemulis, Dzikas – ateidavo pas mus, nes Povilas irgi buvo kariavęs. Kai važiuodavo jie į Pergalės minėjimus, šventes, tai Povilas man sakydavo – padaryk užkandos, mes po minėjimo čia susirinksim. Tai sueidavo ir būdavo įdomu paklausyti, ką jie pasakodavo, kaip kariavo – kiekvienas pasakojo savo nuotykius.
Daug kas į gyvenvietę (Vaitiekūnų) susikėlė iš vienkiemių. Bet ir išmirė jau, liko gryčios tuščios.
– Pavyzdžiui, Šulskiai – atsikėlė nuo Miegoto.
– Taip. Dabar čia gyvena tik Elena ir su ja jos sesuo Ona Petrėtytė (neseniai mirė. – F. Ž.). Jų brolis buvo Jonas, jis buvo vedęs Švėgždaitę Adelę, užaugino sūnų Dalių. Jonas jau miręs.
– Petrėčiai juk gyveno mažoje trobelėje prie grūdų svarstyklių?
– Taip. Kai grįžo (iš tremties). Nes savo namuose neleido jiems gyventi – ten buvo mokykla, kultūros namai. O kai jau leido ten gyventi, jau nebebuvo kam gyventi. Kai daug senųjų išmirė, tai jų vaikai negrįžta, ir vaikų vaikai taip pat. Tik mano Rasa liko mane saugoti.
Rasa Čepienė:
– Mes šiaip gyvenam Kėdainiuose, ten dirbam, o čia atvažiuojam tik laisvom dienom.
– Kas buvo įdomiausia per gyvenimą Vaitiekūnuose?
J. Zakarevičienė:
– Nepasakysiu nei skųsiuos, kad buvo blogai. Dirbau labai daug.
– Jūsų vyras Povilas juk rašė eilėraščius?
– Taip. Pas Rasą yra išsaugoti. Eilėraščius, apsakymus rašė.
– Nuo ko jis mirė?
– Jis sirgo tuberkulioze. Ne atvira forma – juk 4 vaikus užaugino, nei vienas nesusirgo, taigi neužkrečiama. Mirė 1992 metais, 68 metų. Matyt, jam trūko galvoj gysla. Dabar paminėjom 30 metų, kai jis mirė, buvo visi vaikai suvažiavę. Jis nukrito – (užsi)kosėjo, ant sofos nukrito. Į Grinkiškį (ambulatoriją) vežė, bet mirė mašinoje.
Jis irgi dirbo sandėlininku, jam priklausė (saugoti) trąšos, kuras. Kai išėjo į pensiją, dirbo dujininku. O man (priklausė saugoti) visas kitas ūkio turtas. Bet daugiausia grūdai.
– Ar sunku dirbti sandėlininku? Ką reikėjo daryti?
– Kai atėjau dirbti į Vaitiekūnus, perėmiau 145 tonas pašarų ir grūdų.
– Būdavo, kad pavogdavo, išplėšdavo?
– Oi būdavo. Bet nedažnai. Aš ir pasakydavau: jūs nevokit, o jei neturit – sakykit man.
– Turėjot teisę duoti žmonėms kažkiek?
– Sandėlininku dirbant jei tvarkingai dirbsi, niekada tau netrūks. Bet reikia labai gerai dirbti, tvarkytis. Imti analizus išdžiūvimo, valymo ir t. t. Darbas atsakingas. O kai pavasariais sėdavom, tai tekdavo apvažiuoti daug laukų, sodybų, tai visus kaimus pažinojau – Vaitiekūnus, Ridikius, Juodelius ir kitus.
„Spinduly“ dirbau nuo 1965 metų maždaug. Iš pradžių mokėdavo už darbadienius grūdais. Daugiausia žmonės prašydavo rugių, kviečių ir miežių, kas laikydavo gyvulius. Gale metų tik duodavo. Bet būdavo, kai ir už ačiū dirbdavo žmonės.
– Povilas sulaukė Nepriklausomybės – ar patiko jam nauja valdžia?
– Taip, jau buvo tie sukilimai. Jo tėviškė – Linkaičiai. Bet mums apsivedant jo tėvai gyveno Margininkų kaime prie Gudžiūnų. Ten jis užaugo, nes tėvai persikėlė ten iš Linkaičių. Jie žemės turėjo Margininkuose. Didelė šeima buvo – 6 sūnūs ir dukra. Nebėra nieko iš jų.
– O kas iš Jūsų vaikų į tėtį – gabūs literatūrai?
Rasa:
– Dangira kūrė eilėraščius. O prie meno tai mūsų Toma.
Mūsų tėtis turėjo daug gabumų: visokius rankdarbius mėgo daryti, restauruoti ir kt. Jis buvo keistas. Grįžti, būdavo, iš Vilniaus, sutinki jį – labas, tete, – o jis praeina paniręs į savo mintis, tik paskui – a, grįžai, – kelis metrus paėjęs. Tai mano dukra Toma irgi panašiai mėgsta išeiti į savo pasaulius kitus. Dabar ji į muziką pasinešus. Na, gal ji ir iš tėvo, Čepo Virmanto, nes jis grojo jaunystėje visokiuose ansambliuose, o ir dabar brazgina gitara.
J. Zakarevičienė:
– Tokioj pat troboj aš užaugau (kaip šita). Lygiai tokia pat buvo seklyčia, virtuvė, miegamasis. Seniai nebėra jos – nugriovė.
Daug metų buvau „Spindulio“ kolūkio valdybos narė. Ten daug žmonių keitėsi, o aš ir Mikšiūnaitė Zosė išbuvom ilgiausiai. Posėdžiaudavom.
– Kuris pirmininkas buvo geriausias?
– Kazakevičius buvo geras, Milašius irgi dirbo gerai, ir Rocius, ir Šniauka. Bet iš pirmųjų geriausias – Kazakevičius. Jis jaunas čia atėjo, 25 metų. Jis net rajono laikraštį visiems buvo užsakęs nemokamai. Labai geras buvo pirmininkas. Bet man geri buvo visi, nes darbą padarydavau. Buvo daug revizijų, bet trūkumų neturėjau. Persveriama buvo viskas – pavasariui atėjus, prieš derliaus nuėmimą taip pat. Viską žinodavau, ką ir kiek turiu.
– Teko sulaikyti, nubausti vagių?
– Ne, nieko nenubaudžiau. Pabarti tai gavo. Net ir mušti gavo vienas.
– Papasakokit?
– Sykį man Teklė Dzikiukė sako – į vamzdžius ventiliacijos kiša, slepia maišus per beicavimą. Jis (tas vagis) elektriku dirbo. Ištraukiau iš vamzdžių maišus ir dėjau tam… Nes – kiek tau reikia? – sakyk.
– Vasaros karštos dabar. Ar anksčiau buvo tokios?
– Ozono sluoksnis retėja. Girdėjau per radiją – mėgstu jo paklausyti, kai neužmiegu – pasakojo, kad Italijoje virš 40 laipsnių, medžių lapai nudžiūvo, gaisrai tūkstančius hektarų nudegino. Anksčiau buvo šaltesnės žiemos, daugiau sniego.
– Ar bus karas?
– Žinai, kad turbūt bus. Bus dar daug (visko). Daug valstybėlių pasauly pešasi. Taip nepaliks – vis tiek kažkas bus. Na, tikėkim, Dievas (mūsų) neapleis.
Vaitiekūnai, 2022 metų rugpjūtis. Užrašė Feliksas Žemulis
* * *
Šia proga verta priminti, jog apie Janiną Zakarevičienę kaip vaistažolių žinovę rašoma solidžioje monografijoje „Grinkiškio kraštas“. Pacituosiu:
„Pateikėja iš Vaitiekūnų kaimo, kuri papasakojo apie vaistažoles – Janina Savičiūtė-Zakarevičienė, apie liaudies mediciną sužinojusi iš tetos Bronislavos Daunorienės, iš knygų. Ji augina ramunėles, tinkančias nuo visų ligų. J. Zakarevičienė geria ir ramunėlių arbatą, ir akis vilgo, ir burną skalauja, ir naudoja nuo pilvo skausmų ar temperatūros.
Pateikėja renka jonažolę – vaistažolę nuo devyniasdešimt devynių ligų. Bet kas turi aukštą kraujospūdį, jos nepatartina vartoti, nes ji turi savybę jį didinti. Dar darželyje augina raudonėlį, nors kaip gėlė jai nėra graži, bet labai tinka nuo visokių ligų: nuo temperatūros, nuo visokių uždegimų. Tačiau, kaip ir jonažolė, jis didina kraujospūdį.
J. Zakarevičienės darželyje gali rasti ir mėtų (nuo visų ligų), melisų (nuo širdies, nemigos), vaistinių medetkų. Renka ji ir čiobrelius, kuriais taip pat galima gydyti daug ligų. Čiobrelius galima maišyti su kitomis žolelėmis, pavyzdžiui, su liepų žiedais, ir gerti arbatą, kai aukšta temperatūra.
Moteris labai daug vartoja krapų. Juos deda į maistą, bet nuo aukšto kraujospūdžio geria krapų arbatą. O kompresams nuo sąnarių skausmo naudoja kaštonų žiedus, užpiltus spiritu. Dar sąnariams trinti vartoja pienių žiedus, taip pat užpiltus degtine ar spiritu. Užpylus juos reikia laikyti tamsoje apie mėnesį, po to perkošti ir trinti esant visokiems diegliams.
Iš daržovių J. Zakarevičienė vertina juodąjį ridiką. Jį vartoja nuo dusulio, plaučių uždegimo. Akims stiprinti vartoja morkas. Pateikėja pataria dirbantiems prie kompiuterio kasdien išgerti morkų sulčių stiklinę. Taip pat akims tinka valgyti mėlynes ir viską, kas yra geltonos spalvos, pavyzdžiui, geltonus vaisius – citrinas, kurios padeda akių regai.“ Vilma Merkytė. Liaudies medicina Vaitiekūnų kaime. – Grinkiškio kraštas, 2011 m., Radviliškis.
Feliksas Žemulis
nuotraukos autoriaus
