Sodyboje Šiaulių rajone, Kairių seniūnijoje esančiame Žalgirio kaime, anksčiau buvo įsikūrusi kavinė, o dabar – bendruomenė, pasivadinusi „Saugūs namai“. Taip pavadintame „Facebook“ puslapyje skelbiama: „Teikiame pagalbą priklausomybę turintiems ir socialinę atskirtį patiriantiems asmenims“. Kodėl pasirinko tokią veiklą ir ką veikia išpuoselėtoje sodyboje, paklausėme bendruomenės įkūrėjų Anios bei Nerijaus.
Norėjo, kad pažeidžiami žmonės jaustųsi saugiai
„Saugūs namai“ Žalgirio kaime įsikūrė prieš mažiau nei dvejus metus. Pirmus bendruomenės narius Ania ir Nerijus tvirtino patys susiradę – nuėję į nakvynės namus ir paklausę, kam reikia pagalbos. Kaip pasakojo Nerijus, idėja surinkti į sodybą priklausomybių turinčius ir atskirtį patiriančius žmones kilo iš noro grąžinti skolą Viešpačiui. Mat vyras ir žmona, Ania su Nerijumi, patys yra susidūrę su tomis pačiomis problemomis, kaip ir jų gyventojai. Jiems pakeisti gyvenimo būdą padėjo tikėjimas Dievu, Šventojo Rašto studijavimas. „Jei tai norėtume daryti dėl savęs, mes darytume verslą – tai, kas neštų mums pelną. Padėdami kitiems žmonėms, mes padedame sau ir galime atiduoti šlovę Viešpačiui. Buvo noras sukurti pažeidžiamam žmogui tokią aplinką, kur jis jaustųsi ne oficialioje, šaltoje įstaigoje, kur nustatytu laiku ateina psichologas ir, atlikęs savo darbą, išeina, bet namų atmosferą, kur jis jaustųsi saugiai. Tik tada žmogui atsiveria širdis ir jis gali pradėti gydytis vidines savo žaizdas – dalyvauti savitarpio pagalbos grupėse, studijuoti Šv. Raštą“, – pasakojo Nerijus.
Reabilitacijos centro statuso neturi
Ania sako: „Mes padedame todėl, kad mums anksčiau kažkas padėjo. Aš buvau atsidūrusi gatvėje, kai prieš 14 metų patekau į reabilitacijos centrą. Iš šios patirties atėjo troškimas padėti kitiems. Kai man buvo sunku, niekas nesakė, kad yra viltis, yra tokios įstaigos, kurios gali padėti. Kai pati gavau pagalbą, atsirado supratimas, kad reikia eiti ir padėti, kad kitiems būtų lengviau. Kas tai darys, jeigu ne mes?“ Paklausti, ar gali „Saugūs namai“ vadintis reabilitacijos centru, Ania ir Nerijus papurtė galvas ir pasiūlė juos vadinti krikščioniška bendruomene. Reabilitacijos centrai privalo turėti licencijas, o „Saugūs namai“ teikia pagalbą, teikdami emocinį, dvasinį palaikymą, dalinimąsi išgyvenimais, patirtimi. Kaip minėjo Ania, priklausomybės atsiranda dėl dvasinių problemų, todėl svarbu išmokti atpažinti savo jausmus. Nerijus prideda, kad priklausomybės kyla dėl patirčių ankstyvoje vaikystėje, po to prisideda netinkamos aplinkos įtaka, įvairūs išgyvenimai.
Priima visus, kuriems reikia pagalbos
Kaip sako Nerijus, geriausios rekomendacijos – iš lūpų į lūpas. Taip „Saugiuose namuose“ atsiranda nauji gyventojai. „Būna, kad žmogus dėl priklausomybės praranda viską ir atsiduria gatvėje. Tai nereiškia, kad mes jam nepadėsime. Dabar pas mus nėra nė vieno žmogus, kuris neturėtų priklausomybių. Šiuo metu pas mus gyvena 17 žmonių, visos vietos užpildytos. Priklausomybės gali būti įvairiausios – tiek nuo alkoholio, tiek nuo kitų psichoaktyvių medžiagų. Alkoholis paprastai užima reikšmingesnę tokių bendruomenės gyventojų patirties dalį, tačiau yra ir turėjusių „draugystę“ su sunkiaisiais narkotikais, nors iš tiesų visos priklausomybės viena su kita susiję. Iššūkių, pasak jo, čia užtenka kiekvieną dieną. Būna, kad žmogus susiduria su sunkia abstinencijos būsena, neištveria, pasiima daiktus ir išeina, bet būna, kad keletą dienų pabūna vienumoje ir po truputį integruojasi į bendruomenę
Siekia tęstinumo, gyvenant savarankiškai
Rekomenduojamas bendruomenės narių buvimo laikas „Saugiuose namuose“ – nuo metų iki 18 mėnesių, bet, kaip sako bendruomenės vadovai, šio termino nėra griežtai paisoma. Esą žmonės gali turėti norą likti visam laikui, tarnaudami čia, gali jaustis nepakankamai stiprūs, kad išeitų gyventi savarankiškai. „Gyvendami kad ir licencijuotame reabilitacijos centre, tokie žmonės gyvena šiltnamio sąlygomis. Norėdami išeiti, jie turi žinoti, kaip ir kur gyvens. Jiems reikia tęstinumo, nes iškyla problemų, sprendžiant įvairias gyvenimo problemas. Bendruomenė jau beveik įsigijo namą Pakruojo rajone, Guostagalyje. Liko sumokėti 1900 Eur. „Pradinė suma siekė virš 8 tūkst. eurų, socialiniuose tinkluose paskelbėme prašymą paaukoti, nurodėme sąskaitą ir štai surinkome nemažą sumą. Turime viziją, kad ten gyvens žmonės, kurie neturi kur išeiti iš „Saugių namų“. Jie savarankiškai gyventų ten mažoje bendruomenėje, turėtų savo atsakomybių“, – ateities planais pasidalijo Nerijus.
Stengiasi, kad visi būtų užimti
„Saugių namų“ dienotvarkė: 8.00 val. – kėlimasis; 8.30 val. – mankšta; 9.00 val. – pusryčiai; 9.30 val. – rytinis jausmų ratas, po to – paskaita, gilinimasis į krikščionišką literatūrą ir t.t., tvarkymasis namuose bei lauke, virtuvėje, nes daugeliui reikia atgauti socialinius įgūdžius, tada 14.00 val. – pietūs, po to – laisvas laikas iki 16 val., tada vėl paskaita, 19.30 vakarienė, po jos – vakarinis ratas, kurio metu žmonės dalinasi tuo, kaip jiems praėjo diena, kokios nuotaikos, emocijos, mintys. Ši bendruomenė palaiko ryšį su kitomis panašiomis organizacijomis, kurios teikia pagalbą priklausomiems žmonėms. Ania prisiminė, kad pati gavo licencijuotą moterų reabilitacijos centro pagalbą Kauno rajone, Šlienavoje (VšĮ TC „Laisva valia”). Šio centro pagalbos bendruomenė paprašo ir dabar. Pasak Nerijaus, kviečiami tikintys žmonės, kurie pasidalintų savo patirties paliudijimais, gyvenimo iššūkiais, štai turėtų atvykti kaip misionierius vykęs į Afriką pastorius. „Norisi, kad žmonės pažintų gyvąjį Dievą, galėtų jį šlovinti kad ir pritariant gitaromis“, – papildė Nerijaus pasakojimą apie „Saugių namų“ veiklas Ania.
Dėl priklausomybių atsidūrė gatvėje
Ania ir Nerijus – šeima, auginanti mažametę dukrą. Vis tik šie iš pažiūros tvarkingi ir ramūs žmonės praeityje susidūrė su iššūkiais, kurie ir lėmė, kad jie rūpinasi priklausomybių kamuojamais žmonėmis. „Galbūt mano gyvenimo istorija gali ką nors pastiprinti, duoti vilties“, – prieš pasidalindama praeities išgyvenimais, vylėsi Ania.
– Gimiau Vilniuje, lyg ir normalioje šeimoje. Abu tėvai buvo darbininkai Tik mano tėtukas išgėrinėdavo. Labai mylėjau tėtuką ir jis mane mylėjo. Mano tėvai buvo griežtoki ir aš visada norėjau laisvės. Kai man buvo 16 metų, įstojau į profesinę mokyklą, gavau daugiau laisvės, susidėjau su kompanija, pradėjau savaitgaliais išgėrinėti. Kai mano mylimą draugą uždarė į kalėjimą, aš iš nevilties pradėjau gerti ne tik savaitgaliais, bet ištisai. Būdavo vadinamosios „daugiadienės“. Manau, taip elgiausi, nes nesusitvarkiau su draugo praradimu. Norėjau numalšinti emocinį skausmą. Man davė pirmą kartą pabandyti narkotikų. Vis dar galvodavau, kad dar nesu labai žemai kritusi, nes nevažiuoju narkotikų pirkti į taborą. Šeima manęs atsisakė, nes namuose pridariau negerų dalykų. Gyvenau gatvėje, tapau niekam nereikalinga. Atrodo, ieškojau sau mirties ne vieną kartą, bandžiau žudytis, susileisdama vis didesnę narkotikų dozę. Atrodė, kad jau išeinu iš kūno, bet vėl pabusdavau. Tik paskui sužinojau, kad man yra viltis, o yra daug žmonių, kurie vilties nebeturi, – dalijosi prisiminimais Ania.
Apsisprendė keistis
Moteris toliau pasakojo: „Mano močiutė buvo tikinti. Su ja eidavau į bažnyčią. Ji mane mokė, kad kai bus sunku, reikia melstis. Atsimenu vieną nevilties dieną važiavau autobusu ir pakėliau akis į dangų. Pagalvojau: „Dieve, padėk man, padaryk kažką“. Neužilgo atsirado žmonės, kurie mane atvežė į reabilitacijos centrą Šlienavoje, Kauno rajone. Ten ilgai kovojau su savo vidiniais demonais. Iš karto nepavyko, bet aš labai norėjau keistis. Su kiekvienu kritimu suprasdavau, kad nenoriu grįžti į ten, kur buvau. Po to nusprendžiau: arba aš vartoju ir mirštu, arba aš nustoju vartoti ir padedu žmonėms. Kito kelio nemačiau. Supratau, kad reikia keisti vertybių skalę, charakterį. Aš iki tol melavau, apgaudinėjau – to, ko vaikystėje buvau mokoma, viskas buvo sugriauta. Man keičiantis, atsirado vyras mano gyvenime, nors to nesitikėjau. Mačiau, kaip keitėsi kitų priklausomų žmonių gyvenimai“.
Įveikė vėžį
„Man didelis stebuklas yra mano dukra. Prieš sužinodama apie nėštumą, tikrinausi dėl gimdos kaklelio vėžio. Niekas nepaskambino, nepranešė, kad yra kokie nors pakitimai. Pastojau ir nuėjau pas gydytoją, o jis ir sako: „Tau niekas neskambino? Pas tave yra pakitimai“. Nieko nebebuvo galima daryti, nes laukiausi. Dar buvo neteisingas gydytojų spėjimas, kad mano vaikas gims su Dauno sindromu. Laimei, tai nepasitvirtino. Kai paėmiau ką tik gimusią dukrą ir supratau, kad ji sveika, jaučiausi tarsi laimėjusi milijoną. Gydymas buvo pradėtas tik tada, kai pagimdžiau. Po to sekė operacija, švitinimas. Buvo žmonės, kurie man padėjo, palaikė, buvo Dievas, kuris mane stiprino. Pasveikau. Susitaikiau su savo tėvais. Manau, tai Dievas atsakė į maldas“, – džiaugsmingai pasakojimą pabaigė „Saugių namų“ vadovė Ania.
Iš kriminalinio pasaulio – į pripažinimą
Nerijus – gimęs ir augęs Radviliškyje. Sunku patikėti, bet šis žmogus daug metų yra praleidęs įkalinimo įstaigose. Į nusikaltimus radviliškietis įsitraukė dar paauglystėje. Nerijus prisipažino išbandęs daugelį narkotikų, netgi tokių, kokių tuo metu nebūdavo lengva įsigyti Lietuvoje. Vyras sakė spėjantis, kad link narkotikų jį pastūmėjo kompleksai ir baimės iš vaikystės, nepasitikėjimas savimi. „Tuo metu supratau, kad tarp bendraamžių galiu įsitvirtinti tik fizine jėga arba pinigais. Tokios ir buvo mano vertybės. Prasidėjo vagiliavimai iš namų, brolių, nors kelis metus buvau perspektyvus sportininkas laisvosiose imtynėse. Pirmą kartą narkotikų pabandžiau pataisos namuose, būdamas 18 metų. Manau, ten narkotikų netgi lengviau gauti nei laisvėje. Pradžioje pabandžiau opiatų. Grįžus į laisvę, kurį laiką jų nereikėjo. Po to vartojimas tapo nekontroliuojamas, nes dariau nusikaltimus todėl, kad reikėjo pinigų narkotikams. Apie tai kalbėdamas, dabar galvoju apie savo dukrą, kad šiais prisipažinimais jai nepakenkčiau, nes vaikai šiais laikais gali būti žiaurūs, o nuo jų neatsilieka ir suaugusieji. Vis tik norisi parodyti, kad nė vienas žmogus nėra nurašytas. Pasikeitė ir kitų žmonių požiūris į mane, jaučiuosi pripažintas, gerbiamas, išklausytas. Dėl paramos tenka bendrauti su įvairių įstaigų vadovais, darbuotojais. Pasikeitė manieros – nuo graužtuko pakėlimo išmetimo į šiukšliadėžę iki kultūringo kalbėjimo“, – atviravo Nerijus.
Surado prasmę
Tolesnis šio vyro pasakojimas: „Paprastai į priklausomų žmonių gyvenimus ateina toks momentas, kai nutrūksta visi socialiniai ryšiai, atsiranda beprasmybės jausmas. Paskutinėje įkalinimo įstaigoje apsisprendžiau eiti į reabilitaciją įkalinimo įstaigoje. Patekau į kamerą, kur keturi žmonės jau buvo priėmę Kristų į savo širdį. Aš jų pradžioje paklausydavau, galvą palinguodavau. Su Ania susipažinau, būdamas įkalinimo įstaigoje. Nuėjau pas psichologę, pas kurią lankiausi dėl reabilitacijos, ir paklausiau, gal turi adresą ar telefoną kokios merginos, su kuria galėčiau susipažinti. Gavau krikščionės merginos adresą. Kameroje buvo bendras pažįstamas, susižinojau apie ją. Pirmą laišką rašydamas, pagalvojau, kad reikia parašyti ką nors iš Biblijos, ką ir padariau. Į pirmą laišką negavau atsakymo. Vėliau draugystė gavosi labai rimta, laikėmės ir tebesilaikome krikščioniškų principų, susituokėme. Šiuo metu jaučiame prasmę savo veikloje, lankomės Pakruojo krikščionių bažnyčioje, kuri labiausiai atitinka mūsų tikėjimo principus“.
Anios ir Nerijaus pavardės neminimos, saugant mažamečio vaiko interesus.
Rita GRIGALIENĖ
