Praeitą savaitę Radviliškyje lankėsi kultūros ministrė L. Ruokytė – Jonsson. Šio vizito metu ministrė aplankė savivaldybę, Radviliškio miesto kultūros centrą ir liūdnai pagarsėjusį Latvių namelį, skambiai pavadintą centru, miesto parke ir kitus objektus.
Susitikime su ja dalyvavo Seimo narys A. Gaidžiūnas, rajono vadovai meras A. Čepononis ir jo pavaduotojas K. Augulis, kiti politikai iš Kultūros komiteto, Radviliškio rajono savivaldybės administracijos valdininkai, taip pat viešosios bibliotekos ir Radviliškio kultūros namų direktoriai. Laukdamas ministrės pokalbio pabaigos su meru, lūkuriuojantiems vietos politikams ir valdininkams R. Juzukonis iškėlė cenzūros ar net nepalankaus laikraščio uždarymo idėją.
Oficiali ministrės vizito priežastis – įgyvendinti iniciatyvą ministrams tiesiogiai bendrauti su regionais, kad būtų išsiaiškintos aktualios problemos ir bendromis pastangomis ieškoti sprendimų būdų. Didėjanti praraja tarp dviejų skirtingais greičiais žygiuojančių Lietuvų pernelyg pradėjo badyti akis ir Vyriausybės lygmeniu. Tačiau tokiu kultūros ministrės vizitu suskubo pasinaudoti ir Radviliškio kultūros namų direktorius R. Juzukonis. Ar jam buvo mestelėta tokia mintis, ar jis savarankiškai sugalvojo, bet jo nuomone, reikėtų uždaryti savaitraštį „Radviliškio kraštas“ už šmeižtą, garbės ir orumo įžeidimą, už melą ir kitus dalykus. Ypač dėl publikacijų prieš rajono valdžią. Nes bet kuris, kritikuojantis valdžią, iš karto šmeižia ir visą rajoną.
Jis pamiršo, kokį ažiotažą neseniai visuomenėje sukėlė kelių nepatyrusių Seimo narių siūlymas apriboti žiniasklaidos teisę ir nustatyti įstatymu „geras“ – „blogų“ naujienų proporcijas. Todėl aukščiausi valdžios vyrai iš Seimo nebedrįso kėsintis į LR Konstitucijos 44 str. garantuojamą žiniasklaidos teisę, nes LR Konstitucija draudžia masinių informavimo priemonių cenzūrą. Suprantama, ši teisė nėra absoliuti ir skleisti žinias bet kuri informavimo priemonė privalo laikantis ir kitų Konstitucijos garantuojamų teisių. Pažeidus įstatymus, žiniasklaidos priemonės taip pat atsako įstatymų nustatyta tvarka.
Kadangi LR Kultūros ministerija yra įpareigota LR Visuomenės informavimo įstatymu prižiūrėti masines informavimo priemones, jas įregistruoti ir išduoti veiklos licencijas, neatsitiktinai tokia cenzūros mintis buvo pasirinkta šiai ministerijai vadovaujančios L. Ruokytės – Jonsson vizito metu. Toks scenos virtuozo akibrokštas buvo visiškai nesuprastas ir jam nepritarta ministrės laukiančių valdininkų ir politikų tarpe. Bet Radviliškio miesto kultūros centrui vadovaujantis R. Juzukonis mano turintis pagrindą teikti tokius neapgalvotus pasiūlymus.
Pati ministrė L. Ruokytė – Jonsson paklausta, ar gali dirbti kultūros įstaigos vadovu asmuo, kuris prisipažino kaltu klastojęs dokumentus ir piktnaudžiavęs tarnyba įgyvendinant ES struktūrinių fondų lėšas, pasisukusi į Radviliškio rajono merą A. Čepononį atsakė: „tai yra rajono vadovo prerogatyva, nes kultūros centro steigėjas yra savivaldybė.“ Atvykusi susipažinti su regionų problemomis, ministrė tikriausiai net nesitikėjo, kad su jomis susidurs akis į akį. O vienos didžiausių regionų ir net visos Lietuvos problemų dažnai yra įvardijamos neskaidrumas viešuose pirkimuose, valdininkų, įstaigų vadovų nebaudžiamumas „tamsiuose“ Lietuvos regionų vietose, kur valdo „savų vagių“ klanai, valstybinio turto grobstymas ir švaistymas.
Mažai tikėtina, kad Radviliškio rajono meras A. Čepononis pasielgtų taip pat, kaip kultūros ministrė pasielgė su buvusiu Lietuvos Nacionalinio Operos ir Baleto teatro direktoriumi G. Kėvišu. Jis buvo atleistas po to, kai VTEK pripažino jį pažeidus viešuosius ir privačius interesus, ir ministrei to pakako, kad pianistas prarastų politinį pasitikėjimą. Tuo tarpu direktorius R. Juzukonis net samdosi už įstaigos lėšas advokatę, kad nepateiktų atsakymo, kur yra šiai įstaigai priklausantis ar priklausęs turtas, buvęs iki vykdytos kultūros centro modernizacijos.
Be abejonės, dainininkas R. Juzukonis turi ir daugiau priežasčių „užčiaupti“ jam neįtinkančią žiniasklaidą. Pavyzdžiui dėl to, kaip jis buvo pristatytas vėl pradėjęs eiti direktoriaus pareigas po teismo nutarties dėl procesinių prievartos priemonių panaikinimo jo atžvilgiu. Su gražių raudonų rožių puokšte jis tokį sugrąžinimą laikė jo … išteisinimu, nors pats teisme prisipažino kaltu padaręs jam inkriminuojamus nusikaltimus ir prašė teismo pernelyg jo griežtai nebausti. Pažadėjo ir įmoką į nukentėjusiųjų fondą sumokėti, kad tik teismas leistų jam išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. O laiduotų brolis nuo tėvo pusės. Arba paviešinęs, kad po 6 metų priverstinių atostogų kibsiąs į darbus atraitotomis rankovėmis tyliai pasiima vėl … atostogų. Ilgiau kaip mėnesiui. Ir padaro vienos dienos „darbinę“ pertrauką, kad aprodytų kultūros ministrei jį ir jo kolegas teisiamųjų suole sunaikinusį jų reputaciją Latvių kultūros centrą. Be abejo, žiniasklaida neturėtų nei to viešinti, nei tai, kad gal priežastis šioms atostogoms pasiimti yra du prokuratūroje parašyti pareiškimai dėl galimai pradingusio įstaigos turto bei galimo darbo imitavimo Baisogalos seniūnijoje. Kol jis buvo nušalintas nuo direktoriaus pareigų vykdymo, jam buvo suteikta galimybė dirbti puse etatu.
Su pačiu Radviliškio miesto kultūros centro direktoriumi R. Juzukoniu dėl komentaro susisiekti nepavyko. Tačiau keista, kad sugrįžus R.Juzukoniui pajudėjo tęstinis projektas. Kadangi suma įspūdinga, 860 tūkst. eurų, ar tai nebus dar vienos bylos pradžia? Manome, kad šis projektas ir buvo pagrindinis ministrės vizito tikslas. Šį kartą konkursą už 865 tūkstančių eurų įgyvendina UAB „AVONA“, tačiau rasti informaciją apie tai gali tik patys atkakliausieji.
Marius Aleksiūnas
