Tas ruduo buvo lietingas, todėl žiemkenčių sėjai pūdymą ariant ir visą dieną paskui plūgą vaikštant Bočius visas sužliurgo: ne tik žingsniai apsunko, rankos įskaudo, sprandas pasidarė tarsi svetimas, bet ir net ant nugaros sauso siūlo nebesirado. Tada Bočius neskubėdamas savo Keršiuką iškinkė ir, įsikibęs arkliukui į karčius, jam į ausį tyliai pasakė; „Štai, brolau, šiandienos darbus mudu jau ir užbaigėva“. Keršiuko šeimininkas gerai žinojo – jam pačiam šiandienos darbai dar nesibaigė, juk reiks ne tik arklį pagirdyti ir pašerti, bet ir tvarte iš gardo karvių mėšlą išmesti, kiaules šiaudais pakreikti, neblogai būtų nors mažą glėbiuką rytdienai malkų paskaldžius. Bet prieš tai reiktų kirviui jei ne naują kotą uždėti, tai nors esamą sutvirtinti, mat kad tave kur šėpetonas, perdžiūvo antrą savaitę malkinėje be darbo ant kaladės kirmėlėdamas. Bočius nepamirš ir Kudliaus: visada nakčiai jį paleidžia patvartėje pabėgioti, paleis ir šiandien, prieš tai jį pakalbindamas, paglostydamas. Dažnai iš kur nors sugrįžus ir ilgiau namų sargo nemačius, Bočius savo Kudlių glamonėdavo veidu į kailį įsikniaubdamas: buvimas šalia Keršio ar Kudliaus, Bočiui savotiška atgaja būna. Glostomas šuo glaustosi apie šeimininko kojas, vizgina kudluotą uodegą ir visaip kitaip rodo savo šunišką dėkingumą. Gi kalbinamas Keršiukas padeda Bočiui ant peties savo arklišką snukį ir kažką dėkingo šnibžda šeimininkui į ausį.
Namuose apžiūrėjęs visus gyvuliukus ir priskaldęs ne vieną glėbiuką beržinių malkų, tą pavakarę Bočius dar ir į Majekus išlėkė. O Majekai yra tokia laukymė tarp miškų, kuri kažkada dvarui priklausė, tą dvarą valdė lenkas, todėl savo žemes lenkiškai ir vadino – Majekais, o ką tai reiškia, paprastam žmogui tas lenkas nepaaiškino, bet žmonės tas žemes po šiai dienai būtent taip ir tebevadina. „Iš kur per tokį lietų grįžti, bene Jėvikė bus iš namų išvijusi?“ – teiraujasi sutiktas kaimynas Kontautas, pats taip pat it šuva sulijęs – šlapi kaliošai net šlepsi. „Pasėlius apėjau, prie Didžiosios daubos karvutėms atolo užtikau“, – teisinasi Bočius, nesulaukęs daugiau klausimų, nusispjauna per kairį petį ir šlapių miško taku nušlepsi link Eivikės savo.
Pro tvoros plyšius pasimato jau užaugę daržai, pradėta kasti vėlyvųjų bulbikių ežia, pašiūrėje – nesuskaldytos beržinės kaladės, šalia malkų stovi sena, perdžiūvusiais stipinais kopūstų statinė, sulūžusio vežimo „pasturgalis“. Ant virvių plevėsuoja Eivikės skalbiniai – irgi lietuje permirkę, Bočius iš savojo švarko išorinės kišenės išsitraukia languotą nosinę šlapiai nosiai nuvalyti, bet niekaip negalėdamas permirkusios nosinės ištiesinti, ją vėl sukiša į tą pačią kišenę. Iš pakalnės su sklidinais kibirais, namų link lėtai pėdina Eivikė – irgi visa šlapia it višta. Bočius su pasitikėjimu žvilgia į žmonikės veidą, lyg norėdamas kažką raminančio jai pasakyti, bet nesuradęs tinkamo žodžio, paslaugiai praveria kamarikės girgždančias durikės: vandenį namų reikėms Eivikė visada laiko kamarikėje, nes taip jos nuo seno užvesta. Šiltoje virtuvėje atsisėdęs prie šoninio lango, Bočius ilgai žiūri į savo purvinus batus, o akys neramios, nuo nosies dar vis kapsi lietaus lašai, pražilę plaukai – tarsi dar labiau žilesni.
Į bažnyčias Bočius dažnai nelaksto, bet kai nueina, atsistoja priešais didųjį altorių – ilgai stovi ramus, aukštas, per pečius gerokai gunktelėjęs, žilą galvą žemai palenkęs, rankas ant krūtinės pamaldžiai sudėjęs. O už nugaros bažnyčios tyloje, girdisi kosėjimai, nosių šnypštimai, atodūsiai. Po mišių Bočius visada neskubėdamas eina į vienintelę miestelio parduotuvę. Nuo seno kromeliu vadinamą, po karo buvusioje špitolėje įkurdintą. Ant jos sienos kabo didelis medinis kryžius, su didelėmis vinimis prikaltu Jėzumi, o šis ant šono nulenkęs galvą, blausiomis akimis žvelgia į gatve praeinančius aplinkinių kaimų žmones. Parduotuvėje Bočius paprašo kepaliuko forminės duonos, poros didesnių silkių bei šimtą gramų „cukerkų“ be popieriukų – „poduškikėmis“ vadinamų. Parėjęs iš bažnyčios, atsisėda „bakavojoje“, kur virš lovos kabo šventas paveikslas – Ganytojas su savo mokiniais, einantis per javų lauką. Bočius sėdi ir tyli, tarp dvigubų langų įkyriai zyzia vėlyva musė, priėjęs prie lango Bočius krumpliais pabarbena į stiklą ir žemaičiuodamas prašo: „Mose a mose, a tamsta girdi, aš tamstos kap žmuogus žmuogaus prašau, nustok pagaliau tu ten zyzusi, negi dabar aš pradėsiu žiemai įstatyta dvigubą langą ardyti, a? Turėk gi nors šeik teik to sveiko protelio, juk priekyje šalčiai laukia, geriau jau tu lįstum į plyšį kur patogiau, ir ramiai iki pavasario kiurksotum. Oh-ooo, jei mon daba kas leisto ramiai iki pavasario prakiurksoti, aš tam rankas ir kojas išbučiuočiau. Jėvike a Jėvike, a girdi mone, o tu ar prakiurksotum visą mielą žiemužę akių man nedraskydama, a ?“. Tuo metu su raudonųjų burokėlių sriuba per kambarį ėjusi žmonikė iš tos nuostabos vos molinio „bliūdo“ iš rankų neišmeta, susitvardžiusi vyro pasiteirauja: „Bene, tėvai, jau tiek nukvakai, kad su muse pradėjai kalbėtis?“ Bočius savajai: „Ech, tu tamsuole tamsuole, antai ir mosė už lango ir ta blaškosi – į laisvę nori, nors o kas jos toje laisvėje laukia, net pati taip ir nežino…“
Lietūs kasdieniai patvory ir Jėvikės jurginus jau su visam apsėmė, Jėvikė pyksta, ką čia tas Bočius dėl kažkokios laisvės jai protą suka: padėta po nosim barščių – imk šaukštą ir srėbk į sveikatą. „Gal mėsos atnešti? Tik tu, tėvai, visos nesuėsk – šuniui nors kaulą palik“. Bočius irgi juokais: „ Kur čia nepaliksi, jei kur žiūri – ten mėsa, kur kandi – vien kaulas. Negi doros mėsos nebey?“. Jėvikė atkerta; „Iš kur aš tau tos doros mėsos pajamsiu, jei viskas per darbymetį suvalgyta. O kas didžiosioms šventėms buvo likę, juk patc žinai, miškiniai išnešė“. Bočiui gi ne tiek tie miškiniai, kiek lietuje permirkę žieminiai rugeliai vis ramybės neduoda. „Motin, ar šiandien jau sakiau anekdotą apie rugius?“ – bando save anekdotu raminti, Jėvikė dar labiau užpyksta: „Šiandien gal dar ir nesakei, bet man jau nuo tų tavo beprasmių šnektų galva skauda, kad nors kokia nauda iš tų anekdotų būtų“. O Bočius savo: „Oho-hoo, tu taip, motin, nesakyk, oi nesakyk, nes gerą anekdotą dešimt kartų galima pasakoti. Tai ar papasakoti dar kartą?“ Jėvikė pasiūlo Bočiui tuos savo anekdotus pats juk žinai kur susikišti, arba, antai, tai musei papasakoti. Bočius kerta barščius ir pasakoja musei anekdotą, kaip kartą pavasarį, kai buvo pats rugių augimas… Bet įsitikinęs, kad niekas jo nebeklauso, dvilinkas pasilenkia prie stalo ir įninka visu smarkumu srėbti barščius, pražilintus namuose pagaminta „pastijolka“ – grietinėle, kad net pasimiršo ir už lango vis dar tebezyziančią musę.
Užsrėbęs iki sočiai barščių, Bočius nueina gulti, Bočiaus miegamojo langai išeina į vidinį mažą kiemelį, šis – medinių lentelių tvorele aptvertas. Tame kiemelyje auga viena saldinė obelis ir dvi geltonosios trešnės, šių viena jau didelė, o kita – vos pernai derėti pradėjusi, mat iš atžalų, o gal iš kokios sėklikės pati išaugusi. Vasaromis Bočiaus kambaryje po langais žydi vienokios ar kitokios Jėvikės sodintos gėlės. Čia – ramu, bet štai kieme amteli Kudlius, kuris be reikalo neloja, jei amtelėjo, vadinasi, kažką velnias atnešė. Ir iš tikrųjų, prie vartelių vežimas sustojo – kaimynystėje su sese davatka gyvenantis Apolinaras atvažiavęs vagotuvo bulvikėms vagoti. Šiemet gal užtektų dviejų vagojimų, nes bulbikes jau greit kasti bus laikas, Bočius savo „amerikanskas“ bulvikes jau seniai kasa, o ir vėlyvųjų ketvirtą kartą nebevagos, nors, bėsai jas žino, gal ir reiktų, mat kasmet ketvertą kartų vagodavo. Praeina porą savaitikių, piktžolė daigelį pasirodo – ir vagoja. Dar praeina savaitikė kita – vėl už vagotuvo, ir vėl prie bulvių lauko. Juk smetoniniai agronomai laikraščiuose, antai, rašo: dažniau vagojamos bulvikės, daugiau pridėtinių daigų išleidžia, daugiau bulbikių užsimezga, o ir šiaip, dažniau purenant, oro į dirvą daugiau įleidžiant, bulbikės didesnės užauga… Bet Bočius šiemet savo bulvių ketvirtą kartą nebevagos, tik pasiųs Jėvikę, kad ši vagomis raita praeitų, virš bulvienojų išlindusias piktžoles išrautų – kad žolės bulvių kasėjams netrukdytų. Kaip ūkiškai prie vartelių pasišnekėję, du kaimynai išsiskirsto, Bočiui juk rytoj reikės anksti važiuoti į Kuodžių malūną, malūnas dundės, girnos suksis, skleisdamos salsvą sumaltų miltų skonį, šis net nosies šnervėse jausis, Bočius vakarop grįš iš malūno truputį apgirtęs, miltų dulkės nusėdusios ne tik ant milinio švarko, bet ir ant ausų, ant blakstienų. Tik ant plaukų tų dulkių nesimato, nes Bočiaus plaukai jau senokai už balčiausius miltus baltesni.
Rimantas Petrikas
autoriaus nuotrauka
