Lygiai prieš 10 metų (2008 gruodžio 13 d.) į Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelį palydėjome Rašytoją Vytautą Petkevičių – žmogų, kuris pasireiškė kaip labai įdomi, prieštaringa ir tiesos ieškanti asmenybė. Vienu metu (iki ir po 1960 metų) V. Petkevičius gyveno ir dirbo Radviliškyje. Manau, yra radviliškiečių, kurie prisimena jo stotą ir garsų balsą, ypač juokaujant. Mūsų kartos vaikai augo rašytojo knygų pasaulyje. O vaikams rašė tikrai daug, savotiškai tęsdamas Jono Biliūno ir Petro Cvirkos tradicijas. Tai labiausiai atsispindi apsakymų knygoje „Visi prieš vieną“. Čia piešiami sudėtingi žmogaus santykiai su gauta, aprašomi dramatiški ir šviesūs gamtos pasaulio vaizdai, siejami su žmogaus rūpesčiais ir užčiuopiama naujovių įtaka net ten, kur, rodos, jau tūkstančius metų gyvuoja susiformavę dėsniai ir santykiai.
O pasaka „Sieksnis, Sprindžio vaikas“ – linksmiausia mūsų vaikų literatūros knyga. Joje nuotykis užleidžia vietą humoristėms situacijoms, linksmam ir vaizdingam pasakojimui. Įvykių nėra per daug, o atskiri siužeto momentai sukasi apie pagrindinį herojų Sieksnį, Sprindžio vaiką (beje, Radviliškio parko prieigoje yra skulptūra šiems veikėjams).
Kita pasaka -apysaka „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“ turėjo tokį pasisekimą, kokio iki jos neturėjo nė viena šio žanro knyga. Tada E. Mieželaitis sakė, kad ši knyga artima geriausiems to žanro pasaulinės literatūros kūriniams. Ne veltui ir mūsų bibliotekos vaikų literatūros skyriuje ji labiausiai „nuskaityta“.
Pačiam rašytojui, ką jis yra prisipažinęs susitikimuose su skaitytojais, jo paties kūryboje vaikams arčiausiai širdies miniatiūrų apysaka „KODELČIUS“. Rašytojas net 17 metų ieškojo tai knygai tikroviškos medžiagos ir šiaip bandė rasti jai tinkančią meninę formą. Stengėsi, kad būtų ne tik įvairiapusiška, bet ir kiek galima artima mažiesiems skaitytojams. Pasisekė parodyti vaiko vidinio pasaulio turtingumą. Ir suaugusius žavi vaiko – to gyvo stebuklo – proto skvarbumas, emocijų išraiška, ieškojimų ir atradimo džiaugsmas.
Beveik tuo pačiu metu pasirodė publicistikos vaikams knyga „Yra šalis“. Rašytojas šią knygą dedikavo savo vaikams – sakė norintis, jog žinios apie savo Tėvynę būtų svarbios ir įsimintinos. Pasirinko pasakojimo formą ir apsistojo prie įdomiausių istorijos įvykių, savitų liaudies papročių, tradicijų, Lietuvos gamtos iš žmonių. Labai įvairios pasakojimo intonacijos, gausybė faktų ir reiškinių interpretacijos padeda išlaikyti skaitytojo dėmesį. Pasakojimas gyvas, pilnos aistros ir romantiškai pakilus, kasdieniškas, visai nepastebimai auklėjamasis. Toje knygoje ypač išryškėjo tautos istorijos ir tradicijų žinojimas. Ypač puiki ir žodinga kalba.
Yra dar daug vaikams skirtos literatūros, pvz.: „Ko klykia gervės“, „Didelis ir mažas“, „Molio Motiejus – žmonių karalius“ ir t.t. Rašytojas rašė ir romanus. Į daugelio tautų kalbas išverstas ir pripažintas romanas „Apie duoną, meilę ir šautuvą“ išėjo 1967 m. Tai tas romanas, į kurį ir tada, ir dabar daug kas šluostosi kojas. Vos knygai pasirodžius, Antanas Sniečkus, kalbėdamas Vilniaus partijos plenume (prezidiume sėdėjo ir V. Petkevičius) net tris kartus pakartojo: „O čia sėdi Rašytojų sąjungos narys ir sekretorius Petkevičius, kuris šia knyga smeigia peilį partijai į nugarą!“
O visai neseniai buvo bandoma įrodinėti, kad tai, neva, odė „stribams“. Pasirodo, ką nori išskaityti tekste, tą ir išskaitai…
Neturiu tikslo aptarti visas jo knygas, bet, manau, kad šį žmogų prisiminti yra padoru. Jis gyvendamas Radviliškyje buvo aktyvus, dalyvaudavo susitikimuose ir renginiuose visur, kur tik buvo pageidaujamas ir kviečiamas. Susitikimuose visada būdavo gyva, o mokiniai jam plodavo už humorą ir šmaikštumą.1961-2 metais ne kartą lankėsi 1961- ųjų metų V. Valsiūnienės vid. mokyklos 18-tos laidos abiturientų brigadoje Černiachovskio vardo kolūkyje. Ko gero, yra prisimenančių, kaip būdavo atstovu Civilinės metrikacijos biure vykstančiose vestuvių apeigoje ir „sumainydavo“ žiedus jauniesiems ir t.t.
Teko klausytis žurnalisto Ferdinando Kauzono prisiminimų apie V. Petkevičių ir įstrigo jo žodžiai, kuriuos išgirdo jaunystėje, tik pradėjęs dirbti: „Vaikeli, žinok. Ne viskas, kas raudona, yra teisinga“… Kaip sakė žurnalistas, tie žodžiai apvertė aukštyn kojom jo „raudonąjį“ pasaulį. Žurnalistas išsireiškė garsiau, nes yra drąsesnis, kad Lietuvoje buvo du žmonės – J.Baltušis ir V.Petkevičius, kurie tarybmečiu drįsdavo garsiai ir viešai sakyti tai, ką pogrindyje šnabždėjo disidentai ir niekas jų negirdėjo. O gal kas nors Sąjūdį įsivaizduoja be Vytauto Petkevičiaus?
Ir dar vienas apgailestavimas. V. Petkevičius išleido istorinio romano „Paskutinis atgailos amžius“ I ir II dalis, bet nesuspėjo išleisti dar dviejų – jos rankraštis liko stalčiuje. Jo dukra Liudmila Petkevičiūtė tęsia tėvo darbą – rašo vaikams ir sakosi ruošianti knygą apie tėvą. O aną romaną išleisti neranda rėmėjų. O gaila…
Mirė Rašytojas tą dieną, kai gavo šaukimą į teismą, neva, knygoje „Durnių laivas“ „kažką“ apkalbėjo…
Ant knygos viršelio „Abrakadabra“ yra dabarčiai labai tinkantys Rašytojo žodžiai: „Tauta – šventa ugnis – Jos negalima nei supleškinti didžiuliame be reikalo sukurtame lauže, nei užpilti tuščiažodžiavimo srutomis.“
O man norisi tikėti, kad Lietuvos žemė Rašytojui nepikta.
Danguolė Dabašinskienė
