Nuostabiai gražią, saulėtą spalio dieną galiausiai susiruošiau aplankyti iš mano gimto Liaudiškių (Baisogalos apyl.) kilusią Minoliją Peledienę – Lubickaitę.
Jau dvidešimt metų, nusipirkusi namelį Baisogalos priemiestyje, ji gyvena viena. Ši devintą dešimtį įpusėjusi senolė gerbiama Imantą bendruomenėje bei Baisogalos parapijoje. Žinojau, kad ji rašo eilėraščius, renka ir turi įrengusi senienų muziejų, kad yra savo krašto patriotė, dvasingas ir labai geras žmogus. Ir seniai buvau prižadėjusi aplankyti. Pasitiko ji mane gerai nusiteikusi, ant galvos bedėvinti šiltą kepurę. Sakėsi, auseles skauda, sveikata pakrypusi. Pakvietė apžiūrėti kambario kampe įrengtą kryžių kalnelį. Ir kokių tik ten kryželių nėra: ir senoviškų, padovanotų, mažyčių naujesnių. Centre kalnelio – Marijos statulėlė ir laipteliai jos link. Tikras miniatiūrinis kryžių kalnas maloniai nustebino. Paskui apžiūrėjome kelyje įrengtą senienų muziejų. Čia matėsi įvairūs senoviniai laikrodžiai, čemodanai, kilimėliai, lempos, knygos rankdarbiai, įrankiai. O iš spalvingo šilko bei atlaso, jos pačios pasiūti, kabėjo Trijų karalių rūbai. Panašius sakė pasiuvusi ir padovanojusi bažnyčiai Trijų karalių apeigoms pasipuošti.
Apžiūrėjome ir senus albumus, kur išlikę nuotraukos su gimto kaimo žmonėmis, kurie, deja, jau seniai išėję anapilin. Iš senųjų Liaudiškių kaimo gyventojų likusi ji viena. Kai paklausiau, ar dar rašanti eilėraščius, nusišypsojusi padavė į kietus viršelius įrištą pluoštelį savo eilėraščių. Sakė, sesuo Anelė, diplomuota bibliotekininkė, viską sutvarkė. Paskaičiau garsiai keletą, aišku, stengiausi gražiau, su intonacija. Patiko jie man, tokie paprasti, bet iš širdies parašyti. Apie gimtinę, partizanus, gamtos vaizdelius ir, aišku, meilę. Įsiminė mano vienos eilėraščio tokios patetiškos eilutės: „Ko mėnulis apsiblausęs, gal veidelio nesiprausęs…“ Pagyriau ją iš visos širdies, šypsojosi laiminga. Sako, aš tik keturis skyrius baigiau, tokia iš manęs ir poetė, nebuvo kada mokytis. Įdomiai Minolija papasakojo apie savo šeimą. Iš savo mamos pasakojimų žinojau, kad Lubickų šeimyna buvo gausi, labai darbštūs ūkininkai. Šeimoje augo aštuoni broliai ir viena sesuo Agota. Keturi broliai buvo sukūrę savo kapeliją, buvo garsūs muzikantai visoje apylinkėje. Augustinas, Minolijos tėvas, grojo klarnetu, Jonas – smuiku, Petras – kontrabosu, o Adomas-armonika. Grodavo vestuvėse, baliuose ir vakaruškose ant Rapokalnio kalnelio, kur net lietuviška vėliava iškelta būdavo. Smagu jaunimui tuomet buvo. Kabo ant sienos išdidinta, graži brolių muzikantų nuotrauka. Visi su savo instrumentais rankose, tokie šaunūs, gražūs vyrai. Šalia – senovinė tėvelių nuotrauka. Su meile ir pasididžiavimu senolė kalbėjo apie juos visus.
Prisiminė ir apie miško brolius, partizanus, kuriuos gerai pažinojo. Šalia kaimo, Liaudiškių miške, jie laikėsi, ten turėjo įsirengę žeminę. Ateidavo jie į kaimą pas patikimus žmones pasilsėti, sušilti, gaudavo maisto. Žinok, sako ji man,- aš irgi būčiau išėjusi į mišką, bet dar per jauna buvau. Aš nuo mažens už Lietuvą buvau, patriote buvau.
Atsisveikindama prižadėjau dažniau ją aplankyti. O važiuodama namo galvojau, kiek nedaug mūsuose belikę tokių dvasingų, charizmatiškų, paprastų senolių, kurie dar gali pasidalinti savo išmintimi, prisiminimais, savo širdies šiluma. Ir jiems taip reikia tokio paprasto žmogiško bendravimo, kad juos išklausytų, paguostų ar palaikytų bent už rankos.
B.d. Marytė Bakovienė (buvusi) Damanskytė
Pavadinimų nėra
Nebėra jau per sodą takelio,
Nėra kūdros žalių ajerų.
Skaidrus sidabrinis upelis
Virto iškastu grioviu giliu.
Tik berželis palinkęs svyruoja
Lyg paminklas prie kaimo kapų.
Jis vis dar tebelaukia artojų–
Grįžtant mieste augintų vaikų.
Indai kriauklėj seniaineplauti,
Baldai dulkėm storai apnešti,
Stalas trupinių pilnas antai,
O tu tik rašai ir rašai…
Iš to rašto jokios man naudos,
Net skatiko už tai nieksneduos.
Tiktai laiką praleidžiu dykai–
Kiek maldų sukalbėčiau už tai.
Nežinau, kokia veikia jėga.
Gal tai kipšo suktybė pikta?
Kada sėdu rašyti nakčia,
Šitą jausmą jaučiu aš malda.