Iš ciklo „Senieji Grinkiškio mokytojai” (6)
Žemės vaikas
„Norėjau, kad vaikai išmoktų matyti širdimi, nes kas svarbiausia – akimis nematoma“. Taip sako buvusi Grinkiškio vidurinės mokyklos mokytoja Aldona Šakėnienė, kuriai neseniai (2024-11-24) sukako 90 metų.
„Žemės vaikas esu – dabar man svarbiausia liko gėlės darželyje už lango“, – kai pasveikinau mokytoją telefonu, sakė ji. Jos darželis prie Šakėnų namo pačiame Grinkiškio centre būdavo vienas gražiausių šiame miestelyje. Dažnai galėjai matyti A. Šakėnienę triūsiant jame. Įsispyrusi į kaliošus, apsivilkusi paprastute bliuzele – iš tiesų kaip kaimo vaikas.
Pamiršau per tą mūsų telefoninį pokalbį paklausti, ar mokytoja tebežiūri sporto laidas kaip anksčiau, kai susėsdavo su savo vyru Romu prie televizoriaus. Sporto laidos buvo abiejų aistra.
Jos Romas buvo pašušvietis, mokėsi Pašušvio bei Grinkiškio mokyklose. Po studijų Veterinarijos akademijoje grįžo į Grinkiškio kraštą ir dirbo čia veterinarijos gydytoju, paskui daug metų vadovavo Kairėnų kolūkiui. Deja, 2022 metų rugpjūtį Romas Šakėnas išėjo anapilin.
Aldona ir Romas labai sutardavo, tad nenuostabu, jog po vyro mirties ji pasiligojo. Sumanęs praėjusį pavasarį ją aplankyti, mokytoją radau Kėdainių ligoninėje… Nudžiugau, jog vaikšto, nepasiduoda. Atrodo, tokia ji yra ir dabar, vėlų 2024 metų rudenį.
– O eilėraščius ar teberašote? – paklausiau.
Mat baigus mokytojavimą, A. Šakėnienei jie pasipylė, kaip pati sakėsi, „nei iš šio, nei iš toׅ“ – vos spėjo storus sąsiuvinius pirkti ir pildyti. Kai gal prieš dešimtį metų lankiausi jos namuose, parodė visą jų krūvą. „Kokie tie mano eilėraščiai – kokia mintis į galvą šauna, tokią ir užrašau. O kas daugiau lieka pensininkui: politika, sportas ir poezija. Na, ir daržas“, – juokavo tada ji.
– Neberašau, – šįsyk jau prisipažino mokytoja. – Kai Romo neliko, man eilėraščius kažkas tarsi užsiuvo.
Šiuo metu ji leidžia dienas savo butuke Kėdainiuose – jo šildymu rūpintis nereikia ir kitokių patogumų daugiau. O pavasariais Šakėnai vėl grįždavo į Grinkiškį.
Palinkėjau mokytojai, jog greičiau ateitų tas pavasaris ir ji vėl išvystų mielą vietą, kurioje prabėgo didžioji dalis jos ir Romo gyvenimo.
52 rugsėjai
52 metai. Tiek Grinkiškio vidurinėje mokykloje dirbo Aldona Šakėnienė. 1960 metų pavasarį baigusi Šiaulių pedagoginiame institute rusų kalbos studijas, tų pačių metų rugsėjo pirmąją tuomet dar jauna ir netekėjusi Aldona Pečeliūnaitė stojo prieš klasę: čia, Grinkiškyje, prasidėjo pirmoji jos pamoka. O paskutinįkart šio miestelio vidurinės mokyklos duris mokytoja A. Šakėnienė užvėrė 2012 metų birželį – po 52 metų.
Pirmoji ir vienintelė darbovietė. Retas žmogus sugeba tiek laiko išdirbti vienoje vietoje.
Ateidami į mokyklą, daugelis mūsų, buvusių šios mokyklos mokinių, jau radome mokytoją A. Pečeliūnaitę-Šakėnienę, ji mus mokė rusų kalbos ir literatūros. Prisimename, kaip įkvėptai, susijaudinusi ji pasakodavo apie rusų literatūros milžinus – Levą Tolstojų, Aleksandrą Puškiną, Fiodorą Dostojevskį, Sergejų Jeseniną ir daug kitų. Mokė užčiuopti literatūros talentus. Rusų kalbos pats to meto gyvenimas daugelį mūsų, anos kartos žmonių, išmokė, tačiau suvokti, kokia galinga ir talentinga šios tautos literatūra, mums padėjo mokytoja A. Šakėnienė.
Baigę mokyklą išsibarstėme kas kur, o A. Šakėnienė liko mokyti tuos, kurie atėjo po mūsų – beje, ir kai kurių mūsų vaikus bei net anūkus. Vėl ir vėl, rugsėjis po rugsėjo. Kiek tokių rugsėjų jau būta? Ak taip, 52… Kiek vandens Šušvė nuplukdė pro Grinkiškį per tą daugiau kaip pusę amžiaus? Vargu ar tai pasakytų net mokantys apskaičiuoti vandens debitus hidrologai.
Per tiek laiko mokytoja A. Šakėnienė įaugo į Grinkiškį, tapo šio miestelio bendruomenės savastimi ir autoritetu.
Nežinau, ar kas nors Grinkiškyje fiksuoja tokius rekordus, kaip pusė amžiaus darbo vienoje darbovietėje. Ir (ar) kaip čia pagerbiami tokie rekordininkai, nežinome. Galbūt miestelio Garbės piliečio titulą jiems suteikia? Ir ar (bei – kaip) jais pasirūpina, kai juos prislegia metų našta?
Tiek Grinkiškyje, tiek kitur domimasi žymiais kraštiečiais – daug sporte, mene, moksle, politikoje ir kitose srityse pasiekusiais žmonėmis, kurie kadaise gimė, augo ir mokėsi tame krašte, o vėliau išvažiavo į miestus ir ten pasiekė nemažų laimėjimų. Jie minimi mokyklų muziejuose, jais didžiuojamasi, kad kadaise čia mokėsi ar dirbo.
Žinoma, visa tai gražu ir reikalinga. Tačiau ar lygiai taip pat mokame pastebėti ir pagerbti kantrų žmogų, kuris niekur nevažiavo, o liko ištikimas savo kraštui, savo pirmajai darbo vietai, savo profesijai? Argi šis jo stebėtinas pastovumas ir atsidavimas nėra tokia pat – o gal net didesnė – vertybė už didmiesčiuose pasiektas aukštas pareigas, mokslo laipsnius ir kitus garbingus titulus?
Mokytoja A. Šakėnienė apie tai nekalba ir vargu ar kada kalbės – jos būdas kitoks. Nežiūrint garbingo mokytojos amžiaus ir net nežiūrint to, kad jos dėstytai disciplinai pastaraisiais permainų metais būdavo teikiama jau mažiau reikšmės, negu kadaise, todėl ir pamokų bei algos skirdavo mažiau, mokytoja A. Šakėnienė niekada nesiskųsdavo ir nesiskundžia gyvenimu. Ji buvo ir liko, kaip dabar mėgstama sakyti, pozityvi.
– Aldona visada smagi, visada nuotaikinga. Mėgsta krepšinį ir apskritai apie sportą pakalbėti mėgsta, – taip apie A. Šakėnienę pasakojo ilgametė jos kolegė, matematikos mokytoja Alina Tičkienė.
Laikas pažvelgti atgal
„Gimiau ir užaugau Jonavos rajono Naujasodžių kaime, ūkininkų šeimoje. Tėvai buvo paprasti kaimo žmonės. Šeimoje augome 5 vaikai. Tėtis daug metų dirbo seniūnu, – prieš dešimtmetį paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą, rinko žodžius A. Šakėnienė. – Lankiau kaimo pradinę mokyklą, kurią baigiau per dvejus metus. Pirmasis mokytojas buvo Povilas Medalinskas. Jis daug dėmesio skyrė matematikai.
Baigusi pradinę mokyklą, įstojau į Jonavos I vidurinę mokyklą, o vėliau – į Šiaulių pedagoginį institutą, Rusų kalbos ir literatūros fakultetą. Institutą baigiau 1960 metais ir gavau paskyrimą į Grinkiškio mokyklą.
Tad Grinkiškio vidurinėje mokykloje ir pradėjau dirbti 1960 metais. Patekau į gerą, draugišką mokytojų kolektyvą. Su pagarba prisimenu mokyklos direktorių Vaclovą Kalnelį, mokytojus Aleksandrą Glibauskienę, Reginą Sacevičiūtę. Jie padėdavo jauniems pedagogams. Tas jų darbštumas, nuoširdumas, pareigingumas, meilė savo profesijai įkvėpė mane. Šie mokytojai buvo man pavyzdžiu.
Dirbdama Grinkiškyje sutikau Romą Šakėną, kuris tuo metu dirbo veterinarijos gydytoju. 1969 metais sukūrėme šeimą. Užauginome du vaikus: sūnų Ramutį (g. 1970 m.) ir dukrą Ramunę (g. 1972 m.). Ramutis baigė Kauno kūno kultūros institutą, o Ramunė – Kauno technologijos universitetą, vėliau – dar ir Mykolo Romerio universitetą. Vaikai nepasirinko mamos kelio, nes matė mano naktinį darbą prie sąsiuvinių ir įvairiausių planų rašymo.
Visą laiką dėsčiau rusų kalbą ir literatūrą, nes nuo pat vaikystės mėgau skaityti rusų rašytojų kūrinius. Skaudu, kad dabartiniu metu, po įvairiausių reformų, ši disciplina mokyklose tapo beveik nereikalinga.
Mane džiugindavo tie mokiniai, kurie darbštūs, nori mokytis, siekia tikslo. O skaudindavo abejingumas, kai matai, kad jaunas žmogus negalvoja apie ateitį, o į mokyklą ateina tik laiką praleisti.
Dabartiniai mokiniai nuo ankstesniųjų labai skiriasi. Ankstesnieji daugiau mokėsi, gerbė mokytojus. Dabar daug vaikų ne mokytis nori, o tik skuba gyventi.
Ilgą laiką žmogui atrodo, kad viskas, kas svarbiausia, dar įvyks, kad gražiausia ir reikšmingiausia dar toli. Bet ateina diena, kada kažkas tarsi paliepia sustoti, pažvelgti atgal. Ir tu, tarsi palieptas to vidinio balso, atsigręži. Ir supranti, kad esi viduryje – tarp to, kas buvo, ir to, kas bus. Supranti, kad kaskart to „bus“ lieka vis mažiau, o to, kas „buvo“ – daugiau ir daugiau…
Dažnai pagalvoju: jeigu galima būtų atsukti atgal gyvenimo metus – net nedvejodama rinkčiausi tą pačią profesiją. Nes tik mokykloje žmogus lieki visada jaunas, negali senti, nes esi tarp jaunų žmonių.
O dėl darbo tai turiu abejonių – galbūt dirbčiau jau kiek kitaip. Darbas, mokykla man buvo pirmoje vietoje. Per 52 darbo metus nei karto neturėjau nedarbingumo lapelio. Man atrodė, kad praleisti pamoką – nusikaltimas. Ėjau į darbą net tada, kai buvau nusilaužiusi dešinę ranką – išmokau rašyti kairiąja ranka.
Dabar, kai jau seniai išėjau iš mokyklos, kartais susimąstau – ar teisingai elgiausi? Man dabar prisimena gydytojo pasakyti žodžiai, kad žmogus pirmiausia turi mylėti save, o tik antroje vietoje darbą. Dabar šitaip nesielgčiau, nes niekas to neįvertina.
Visada svajojau ir norėjau, kad mano mokiniai mokėtų jausti šalia savęs žmogų, mokėtų pažvelgti į jo sielą, matyti žmogaus akyse džiaugsmą ir skausmą, nelaimę ir negandą. Norėjau, kad jie sugebėtų matyti širdimi, nes kas svarbiausia – akimis nematoma.
Gaila, kad viskas ateina ir praeina, o sulaikyti neįmanoma nieko – net ir pačių nuostabiausių gyvenimo akimirkų“.
Feliksas Žemulis,
2012–2024 metai
