Iš ciklo „Tėviškė. Vaitiekūnų žmonės“
Žvakelė išėjusiam globotiniui
Per Vėlines daug žmonių kapinėse lankė išėjusius artimuosius. Tarp jų ir vaitiekūniškiai Viliūnė ir Vytautas Kundrotai. Jų tėvai ilsisi Vosiliškio (Raseinių r.) kapinėse, tačiau Viliūnė aplanko ir daugiau kapų. „Uždegu žvakelę ir tiems, kuriuos globojau“, – sako moteris. Mat nemažai metų ji buvo vadinamoji socialinė darbuotoja, paprastai tariant, padėdavo garbaus amžiaus sulaukusiems Radviliškio rajono Vaitiekūnų ir aplinkinių kaimų žmonėms.
„Pas mane dabar ateina Viliūnė. Nu žinai – globėja. Duonos atneša, pensiją. Nes jau devintam dešimty esu“, – dėstė man prieš dešimtį metų mano dėdė vaitiekūniškis Liudas Poška. „Mano globėja Viliūnė Kundrotienė vandens man iš šulinio prineša, o malkų aš pati po vieną kitą“, – džiaugėsi kita senolė vaitiekūniškė – Janina Levanaitė.
Tie pašnekovai jau Amžinybėje, bet jau anuomet pagalvojau, būtų įdomu susitikti su ta įdomaus vardo globėja.
„Pasimokiau iš jų gerų dalykų“
Ir štai beldžiu į Viliūnės ir Vytauto Kundrotų baltų plytų mūrinuko Vaitiekūnuose duris. Sekmadienis, tad šeimininkė namie. Įsitaisome virtuvėje prie stalo. Pirmasis mano klausimas, ar nesunku ir ar neįkyru tūpčioti apie senukus? Daug kas, ypač jauni, kratosi tokios veiklos.
„Visai nesunku ir neįkyru, – tikina Viliūnė. – Man daug kas sakydavo, kaip tu turi kantrybės su tais senukais? O man smagu su jais bendrauti. Be to, daug ko iš jų ir pasimokiau. Antai Zakarevičienė Janina daug patarimų davė kaip gyventi, kad nesirgtum, kaip gydytis susirgus. „Svarbiausia, – sakė ji, – judėk. Nejudėsi, tai mirsi“. Ji turi tokią seną knygą, kur surašyta, kaip nuo kokių ligų gydytis. Buvau parsinešusi tą knygą, perskaičiau. Ir Levanaitė Janė daug ko yra mane pamokiusi. Nu, vienu žodžiu, pasimokiau aš iš jų gerų dalykų.
Senus žmones aš prižiūrėjau dešimtį metų, ligi savo pensijos. Ir tik tuos, kurie gyvena mūsų krašte – Vaitiekūnų, Pyplių kaimuose, nes gerai juos pažinojau ir jie mane taip pat. Tada man dirbti lengviau ir jiems smagiau, kai ateina savas žmogus. Vaitiekūnuose prižiūrėjau Pošką Liudviką, Šlinkšienę Zofiją, Šlinkšytę Aleksandrą, Zakarevičienę Janiną, Baukuvienę Aušrytę, Daukšienę Genę, Stankų Vytuką ir Aldoną, Levanaitę Janę. Pypliuose važinėdavau pas Daukšienę Bronę.
Zakarevičienę lankau ir dabar, nors esu jau pensijoje . Ir Janytę Levanaitę lankiau, kai oficialiai jau nebedirbau. Nes kaip dabar yra – dabartinės socialinės darbuotojos atvažiuoja pas klientus porą kartų per savaitę ir niekada šeštadieniais, sekmadieniais. Tomis dienomis jos net į jų telefono skambučius neatsiliepia, nes išeiginė. O mano telefonas visada veikė, aš nežiūrėdavau, išeiginė ar ne – jei reikia, jei paprašė padėti, tai ir važiuodavau. Nes priepuolis ar kitas koks negerumas gali būt ir išeiginę dieną.
– Pasitaikydavo tokių atvejų?
– Dar ir kiek! Zakarevičienė paskambino – „Viliūne, ar tu namie, atvažiuok, man kraujas bėga”. Nulekiu, įeinu – ogi tikrai krauju apsipylusi. Mat prieš tai sesutė (medicinos slaugytoja) buvo atvažiavusi, kraujo iš venos paėmė ir greitai išlėkė, neturi jos laiko ilgiau su klientais pabūt, o paskui kraujas prasiveržė. Aš jo bijau, bet apvaliau Janiną, perrengiau.
O kitą kartą su ja buvo rimčiau. Tada buvo žiema, aš stipriai slogavau. Paskambino man Zakarevičienės dukra Dangira iš Plungės ir sako: „Kalbėjausi ką tik su mama telefonu ir staiga ryšys nutrūko, gal galėtumėt pažiūrėt, kas ten jai?“ Nueinu, sėdi Janina tokia apstingusi. „Su Dangira šnekėjomės, o toliau nieko neatsimenu“.
Apsidairiau, šilta, pečius užkurtas. Ir kaip buvo, kadangi aš slogavau ir bijojau kaimynę užkrėsti, tai įeidama palikau visas duris atlapotas. Matyt, pateko oro ir Janina atsigavo, o buvo jau truputį nugaravus. Pamatavau kraujo spaudimą, sakau – kviečiu greitąją. Janina – „Nekviesk, praeis“. Bet matau, kad nepraeina, kad dar apstingusi, tai paskambinau jos sūnui Arūnui, jis atlėkė, iškvietėm greitąją, nieko blogo nerado. Paaiškėjo, jog dūmtraukis užsikišęs ir turbūt pateko į kambarį smalkių, o aš išvėdinau. Tai gal ir gyvybę išgelbėjau.
Telefono sekmadieniais neišjungdavo
– Mirčių teko matyti?
– Nu taip. Nueinu lankyti Švėgždienę Bronę Pypliuose, o ji turėjo neįgalią dukrą. Atrakino toji man duris, klausiu: „Na, Vilma, kaip gyvenat, kur mama?“. „Myg“ (miega). Įeinu į Bronės kambariuką – ant lovos sėdi keistai pasvirus. „Bronyte!“ – pašaukiau, o ji neatsakė. Aš čiupt už rankos, šalta… Jėzau, tuoj iš to šoko net neprisimenu, ką dariau pirma, pas kaimynę Gracienę nulėkiau ar iškart policiją ir greitąją kviečiau. Musėt, policijai paskambinau, paskui Švėgždienės vaikams. Atėjo Gracienė, uždegėm žvakelę; paskui paskambinau Daukšienei Elenai, ji Bronytės sesuo; atvažiavo policija, užrakino spintas. Ir kunigui paskui pranešiau, ir šeimos gydytojai, kad išrašytų mirties liudijimą ir taip toliau – mano telefonas tada kaito.
O pačią pirmą mano praktikoje mirusią tai radau Daukšienę Genę. Ją tada prižiūrėjo vyro brolio sūnus Jonas. Pablogėjo jos sveikata, o Jonui reikėjo išvažiuoti pas dukrą į Daniją, tad jis išvežė Daukšienę į Baisogalos slaugos namus, o jos pasą matyt netyčia su savimi išsivežė. Aš ją ten aplankiau ir pasibaisėjau, turbūt prieš tai blaškėsi, nes toks šlagbaumas ant jos uždėtas, koja kruvina, nes ten buvo žaizda. Paprašiau slaugytojų – perriškite, bet jos – „Ką čia mums nurodinėjat“. Matyt, galvojo, kad niekas neatvažiuos, nes artimieji užsienyje.
Tai aš nuvariau pas tos ligoninės valdžią, pakėliau vėją, tada subintavo, sutvarkė. Aš Genę vėliau ir maitindavau, slaugytojos jos nemaitino. Genė dar kalbėjo, klausė – „Ar mašina su Vytautu atvažiavai?“ „Ne, – sakau, – autobusu“. Matyt, ji būtų prašiusi parvežti namo, jei būčiau buvusi su savo vyru.
Kai mirė, ją čia Vaitiekūnuose ir pašarvojome, viską sutvarkėme. Jonas grįžo, pasą parvežė, skolas sumokėjo.
Kai lankom giminių kapus per Visus Šventuosius, uždegu ir prie savo globotų senų žmonių kapelių žvakeles. Ypač prie Levanaitės, nes gal nebėra kam. Grinkiškyje ji palaidota, savo tėvų kape.
Su televizoriumi nepasikalbėsi
– O džiaugsmo ar pasitaiko tame darbe?
– Kai padarai gerą darbą, kai matai, kad džiaugiasi. Liudvikui Poškai buvo atsitikę – nugriuvo vargšas namie ir guli. Aš atėjau, durys iš vidaus užkabintos, beldžiu į langą, matau Liudviką ir matau, kad negali atsikelti. Tai staigiai pranešiau policijai, greitajai ir ugniagesiams, sulėkė ir atidarė. Po to jis man davė raktą nuo atsarginių durų ir parodė, kaip įeiti, jei kas nors atsitiktų. Panašiai buvo ir su Mėžiniu Bolesu, užsikabina ir kaip įeisi? Tai pasakiau jo vaikams, padarykit spyną tokią, kad galėčiau įeiti. Vaikai taip ir padarė. Bet sutapimas, Bolesui antroj dienoj po to suprastėjo sveikata…
– Ko labiausiai reikia seniems žmonėms?
– Pasikalbėti, išsikalbėti. To reikdavo ir Liudvikui, ir Bolesui, ir Janei Levanaitei, ir kitiems. Vaikai užauginti ir gyvena atskirai (J. Levanaitė jų neturėjo), tai su kuo pasikalbėti, negi su televizorium? Užtat ir kalbindavo mane, kas kaime naujo, kas kur atsitiko. Ir dar kas: pas juos nuėjus reikia ne apie save pasakoti, o jų klausytis. Būdavo, nueinu pas Gracienę į Pyplius paimti mokestį mūsų bendruomenei, mažiukė ta mūsų bendruomenė, bet išlaikyti reikia. Tai Gracienė: „Kodėl, Viliūne, tu retai ateini?“
O paskui ir Elena Mackevičienė iš Pyplių: „Oi, seniai pas mane buvai, oi, ateik“. Nueini, paimi tuos pinigėlius už bendruomenę ir nori bėgti pas kitą žmogų, o jos prašo – nebėk, sėsk, pasikalbėkim…
Liudvikas Poška, būdavo, prašydavo išdėstyti visas Vaitiekūnų naujienas kas, kur, kaip, ką. Papasakoju ir sakau, kad jau eisiu pas jo kaimynę Vepštienę, o jis šposija: „Kam tu eini pas ją, geriau pas mane pabūk, čierką padarysim“.
– Na ir?
– Atsisakydavau. Mano tėvelių Žalnorų visa giminė buvo negerianti, taip ir aš buvau išmokyta, taip ir pasakydavau: „Negeriu“.
– Kai buvau labai jaunas, manydavau: kai žmogus pasensta, jis jau nebenori alkoholio ir negeria. O dar galvodavau, kad seniems nebūna depresijų, nes ko gi liūdėt? Dirbti jau nebereikia, gauni pensiją, gyvenk ir džiaukis.
– O, kad taip ir būtų… Vyrai (vardų nerašysime – F.Ž.) kaulydavo: na nupirk, nupirk alaus… Atsakydavau: „Man nepriklauso“. Tiesa, iš pradžių vieną kitą kartą buvau nupirkusi, paskui nebe.
Vienas mano globotas vaitiekūniškis (vardo nerašysim. – F.Ž.), kai pas jį nueidavau, dėdavos kepurę ant galvos: „Viliūne, jei tu neatnešei man bent fleškutę baltos, tai pats nueisiu į Vaitiekūnų parduotuvę“. Nors šiaip tai nebepaeina. „Mačiau, šiandien ji uždaryta“, – pameluodavau.
Tačiau moteriškių – ką čia slėpti – labiau gailėdavau. Nueini, būdavo, pas Levanaitę, atsisėdi po ruošos pasikalbėt ir ji prašo: „Nu būk žmogus, padėk man išgerti lašelį. Tik vieną“. Tai ką daryt? Ir su kai kuriom kitom retkarčiais taip pasitaikydavo (vardų nerašysim. – F.Ž.).
O dar būdavo, pavyzdžiui, paskambina Levanaitė: „Dukrele, neturiu elektros, gal gali Šmitui (elektrikui) pasakyt? (Po audros taip buvo.) Paskambinau Šmitui, nuėjo jis, pasikvietė ir daugiau vyrų Levanaitės gryčios stogą sulopyt. Na tai Janė prašo mane jiems alaus parnešt. Keletą bambalių alaus ir dar cigarečių nutempiau. Aišku, pirkau pigiausias, tai kai kurie vyrai nepėsti: „Pati tokius cigariukus rūkyk!“ Man kas – aš nerūkanti.
Visi pasensim, visiems reiks padėti
– O ką privaloma buvo daryti?
– Jeigu globotiniui reikia, malkų atnešti, vandens, vaistų, maisto nupirkti, mokesčius sumokėti, gydytoją prireikus iškviesti ir t. t.
Levanaitė Janė prašydavo, kad kasmet prieš Jonines jai kunigą pakviesčiau išpažinties atlikt. Iš pradžių, kol buvo stipresnė, ją su Vytautu mūsų mašina į bažnyčią nuveždavom, o paskui jau kunigui skambindavau, kad jis atvažiuotų. Atvykdavo jis iki mūsų namo, tada sėsdavau į jo mašiną ir pas Janę.
Aš, būdavo, važiuojant tyliu, tai kunigas klausia: „Kodėl tyli?“ „Kadaise man močiutė prisakė, kad negalima kunigą kalbinti, kai jis tikinčiojo išpažinties važiuoja“. „Dabar jau kiti laikai, galima kalbėti“, – atsakė.
Bet kai jiedu su Jane jau kambaryje, tai aš visada išeidavau į lauką. Tiek laiko, kiek reikia.
Jeigu senam žmogui sunku, tai kodėl jam nepadėti? Visi pasensim, visiems bus sunku. Ir gal džiaugsimės, jog kažkas padeda.
– Ką sunkiau buvo globoti, vyrus ar moteris?
– Nu kad ir su vyrais aš sutardavau. Jie daugiau pašposydavo negu moterys, ypač Liudvikas Poška, Bolesas Mėžinys. Bolesas, būdavo, sako: „Dukrele, surask man kokią moterytę, nors prisiglausčiau prie jos“.
– Juokavo?
– Aišku, kad taip. Šiaipjau jis pasakodavo daug apie senovę, visokių istorijų prisiklausiau. O depresuotų žmonių lyg ir nepasitaikė, na, tik su Ole Šlinkšyte išėjo keistai. Sako ji man sykį: „Dingo pinigai – tu išnešei“. „Kaip, Olyte, aš galėjau taip padaryti, juk pati sakei, kad jie užrakinti?“ „Tai tu turi visraktį!“ Sirgo ji tada jau, vargšė. Vienintelė tokia buvo mano klientė.
Aš piniginių, finansinių reikalų stengdavaus su globotiniais neturėti, nebent išimtiniais atvejais. Pavyzdžiui, buvom su Liudviku Poška ir jo dukterimis susitarę, kad paimu pensiją ir dukterims perduodu, nes Liudvikas sakydavo: „nenoriu pinigų laikyt“. O dar jis gudriai buvo sugalvojęs, kai kas nors ateidavo pas jį skolintis pinigų, Liudvikas pasakydavo: „Neturiu, visi mano pinigai pas Viliūnę“.
Sykį jį bandė apvogti. Kaip tik tą dieną, kai atsiėmė už žemę pinigus. Jis laikydavo pinigus po pagalve, bet tą dieną ten padėti pamiršo, liko jie švarko kišenėje. Ir kai įsiveržė vagys, tai jie jį nustūmė ir puolė prie pagalvės, o po ja nieko nėra. Anie beieškodami televizorių numetė, dar ką ten, bet pinigų nerado.
Vadovauti išgeriantiems – ne moteriai
– Kaip pradėjote tą darbą?
– Pagal profesiją aš agronomė, baigiau studijas Lietuvos žemės ūkio akademijoje Kaune. Mėgau tėviškės laukus, todėl ir pasirinkau būti agronome. Bet į dieninį skyrių neįstojau, tai įsidarbinau vietinio „Spindulio“ kolūkio kontoroje sekretore. Dirbau ir neakivaizdiniame skyriuje studijavau. Baigiau ir tuoj gimė pirmasis mūsų sūnus Ramūnas, reikėjo jį auginti. Po keturių metų antrasis – Dalius. Kai jis paaugo, išleidome į darželį ir tada jau pradėjau agronomauti. Buvo berods 1985 metai.
– Ar sunku dirbti agronome?
– Ne moteriai šis darbas… Nes tenka vadovauti vyrams, o kai kurie jų pasigeria darbo metu ir miega. Ypač toks… (pavardės nerašysim. – F.Ž.). Liepdavau, kelkis, dirbk, ark, bet argi klausys mergaitės? Ogi girti traktoriuose baisu, kad neatsitiktų nelaimė, buvo tokių atvejų.
– O juk ir atsakomybė dėl pasėlių?
– Na taip, reikia nustatyti, kiek ko sėti ar sodinti ir t.t. Dirbome dviese – vyr. agronomas ir aš, jo pagalbininkė. O dar reikdavo paskirstyti žmonėms cukrinių runkelių sklypus ravėti (sakydavom – normas). Aišku, padėdavo brigadininkai, ypač Petras Volskis, bet vis tiek sunku moteriai, nes būna daug nepatenkintų.
Po 8 metų nuo Daliaus gimė trečias vaikelis, duktė Raimonda. Ir tada Rocius, berods jis tuomet buvo mūsų kolūkio pirmininkas, man pasakė: „Ką tu vargsi toj agronomystėj, juk augini mažus vaikus, – eik į dispečeres, bus lengviau“. Mechanizacijos dirbtuvėse išrašydavau mechanizatoriams kelialapius ir taip toliau. Kalbino dirbti ir sandėlininke, bet pabijojau.
O dar vėliau pasiūlė dirbti sausainių kepykloje. Buvo čia tokia įsteigta kurį laiką Vaitiekūnų centre. Dirbau joje gal tris metus, bet užsidarė, nes buvo nelengva parduoti produkciją, čia gi kaimas.
Ir tada Vaitiekūnų laiškanešė, mes sakydavom, paštininkė Irena Urbštienė (gal Urbštanavičienė, bet vaitiekūniškiai pavardes trumpina) išėjo į pensiją. Pašto viršininkė Sirtautienė Danguolė manęs paklausė: „Liko laisva vieta, gal nori?“ „Noriu“, – sakau. Taip tapau paštininke. Dviračiu važinėjau į Grinkiškio paštą ir parveždavau žmonėms laiškus, spaudą. Na, bet tada dar ir mano sveikata buvo gera, be to, patalkindavo vyras.
Dirbau paštininke gal 5 metus ir vėl padidino laiškanešių teritorijas, man pridėjo dar ir Kairėnų kaimą. Sakė nieko tokio, duosim automobilius. Bet aš vairuoti nemoku. Tai ir atsisakiau.
Bet kadangi jau buvau pripratusi būdama paštininke bendrauti su senais žmonėmis, apmokėti jų mokesčius ir panašiai, tai pagalvojau, kad jau turiu tokią laimę su senjorais, tai kodėl negalėčiau būti socialine darbuotoja? Įsidarbinau Radviliškio parapijos socialinių paslaugų centre ir pradėjau globoti mūsų senukus. Gal 2009 metais pradėjau ir dirbau 10 metų.
O paskui atsitiko tas pats kaip su paštais, padidino aptarnavimo teritorijas. Pridėjo Beinoriškį ir taip toliau. Mat sumažėjo senukų, išmirė daug jų. Ir padidino teritorijas, paskyrė mašinas. O aš gi nevairuoju. Tai ir to darbo atsisakiau. Juo labiau, kad ir man pačiai atėjo laikas į pensiją (Viliūnė gimusi 1955 metų balandžio 7 dieną. – F.Ž.).
– Kas dabar Vaitiekūnų ir aplinkinių kaimų senukus globoja?
– Atvažiuodavo tokia moteris iš Minaičių kaimo, bet susirgo, dabar jau kita lanko.
Ištuštėjusi Žalnorynė
– Kur jūsų tėviškė, kas tėveliai?
– Žalnorynė Budų kaime, prie ribos, kur baigiasi Vaitiekūnai. Dabar toje vietoje miškas ir namelis jame… Aš Žalnoraitė.
Pirmasis Žalnorynėje apsigyveno Antanas Žalnora – mano senelis. Ligi karo jis turėjo 80 hektarų žemės, bet prieš Lietuvos okupaciją išdalino ją savo 9 vaikams ir taip išvengė tremties. Per karą Žalnorynės sodyba sudegė, bet vėliau mano tėtis Bolesas Žalnora ją atstatė.
Mūsų šeimoje buvo 5 vaikai. Dabar likau tik aš… Vyriausias brolis buvo Romualdas. Jau metai kaip jo nėra. Išgyveno 85 metus, ilgiausiai iš mūsų giminės. Buvo inžinierius, dirbo susivienijimo ,,Lietuvos žemės ūkio technika“ Jurbarko, vėliau Prienų skyriaus valdytoju. Atkūrus Nepriklausomybę, keletą metų buvo Materialinių išteklių ministerijos ministro pavaduotojas.
Po to – Jonas. Irgi buvo inžinierius, daug metų dirbo susivienijimo ,,Lietuvos žemės ūkio technika“ Šakių rajono skyriaus valdytoju. Jis nugyveno 76 metus. Kai dar daugelis mūsų, Žalnorų, šeimoje buvo gyvi, kas penkeri metai švęsdavome gimtojoje sodyboje gimtadienius. Ir kai ten buvo 75-asis Jono gimtadienis, Jonas pasakė: „Dabar jau galiu mirti – sulaukiau tėčio amžiaus“ (o mūsų tėtis numirė būdamas 75). Ir už metų Jono neliko…
Toliau seserys Genė ir Elena. Genutė gyveno Jurbarko rajono Žindaičių kaime, buvo apylinkės felčerė. O Elytė dirbo Raseinių rajono Betygalos kolūkio ekonomiste.
Mūsų tėveliai norėjo ir negailėjo lėšų, kad visi baigtume aukštuosius mokslus, tai taip ir atsitiko. Išskyrus Genutę, visi baigėme juos Lietuvos žemės ūkio akademijoje.
Norėjo būti netoli tėvų
– Šeima buvo nemaža, tai vargo matėt.
– Buvau mažiausia, bet vis tiek tekdavo dirbti: šerti gyvulius, nešti jiems vandenį, o šulinys toli. O kokios būdavo anksčiau žiemos, aš kasu sniege taką, mama praeina su kibirais vandens ir netrukus vėl tenka kasti, nes vėl užpustyta.
Pradinę mokyklą lankiau Dirgaičiuose, maždaug toje vietoje, kur dabar geležinis kryžius to kaimo atminimui stovi. Nuo 5 klasės eidavau į Vosiliškio aštuonmetę ir baisiausia būdavo pereiti mišką – vilkų bijojau. Prie tos mokyklos buvo bendrabutis ar internatas, tai mama sykį ten mane paliko: „Būk, jeigu bijai miško“. Aš tik vieną naktį ten pabuvau ir taip baisu pasidarė, kad kitą dieną grįžusi namo mamai pasakiau: „Daugiau miško nebijosiu, tik nepalik manęs internate“.
O paskui Grinkiškio vidurinėje mokykloje mokiausi ir tada jau tam miestelyje tėvai man kambarį nuomodavo.
– Nesigailėjote, kad įsikūrėte Vaitiekūnų kaime, o ne kokiame nors mieste ar bent Grinkiškio, Baisogalos miesteliuose?
– Ne. Tėvams reikėjo padėti, juos prižiūrėti, tai norėjome gyventi netoliese. Be to, ir nenorėjome kitur nei aš, nei vyras. O dabar tuo labiau. Mano Vytautas net miegoti kitur negali, tik savo namuose ir tik savo lovoje. Kai reikia pas dukrą Raimondą nuvažiuot, tai jam didžiulis vargas ir stresas. Aš jam sakau: „Na ir kas čia tokio pasukiot tą baronką?“ (automobilio vairą), o jis: „Tai sėsk ir pavairuok, pamatysi, kokia atsakomybė“. Pavargsta jis labai kelionėse, o aš tai galiu keliauti, man nieko.
Reikia ir dėl savęs pagyventi
– Ką dabar veikia jūsų vaikai?
– Vyriausias Ramūnas dirba Plungėje, žuvų fabrike. Irgi kaip aš baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, tik dabar ji vadinasi A. Stulginskio žemės ūkio universitetas. Vidurinis Dalius gyvena Norvegijoje. Jauniausia Raimonda baigė Romerio universitetą Vilniuje, paskui studijavo arbitražo aukštuosius mokslus Švedijoje, dar po to – energetikos teisę Jungtinėse Amerikos Valstijose. Darbšti, sako: „Paveldėjau, mama, iš tavęs ir iš močiutės užsispyrimą, ko užsimanau – turiu padaryt“.
Tiesa, iš pradžių ir mudu su Vytautu pasistengėme, vežiojome ją į Baisogalą ir kitur papildomoms matematikos, anglų kalbos pamokoms. Tas vėliau labai pravertė.
– Nes visur praverčia loginis mąstymas.
– Taip. Baigusi studijas, Raimonda grįžo į Lietuvą ir dabar dirba tarptautinėje įmonėje vyriausiąja teisininke. Tik dar netekėjusi… Pykstu, sakau: „Paskubėk, taigi aš jau anūko nebepakelsiu“. O ji atkerta: „Dar ne laikas, dar suspėsiu“. Matyt, ji atsigimė į Žalnorus – jie visi siekė mokslų.
Turime jau 4 anūkus. Tik iš Raimondos dar anūkų nėra. O dar turim bičių, matėt avilius?
– Turbūt Vytautas jas prižiūri?
– Ne, jis jų bijo. Aš prižiūriu. Vytauto brolis Algis padovanojo kadaise avilį su bitėmis mūsų Raimondai, kai ji mokėsi dvyliktoje klasėje, o vėliau atiteko tos bitutės man. Po metų atlėkė dar vienas spiečius, užpernai jau buvo 3 aviliai, o šiemet jau 4, nes atskrido ketvirtas spiečius. Maitinu, prižiūriu ir medaus pilna. Truputį pardaviau, truputį giminėms, truputį vaikams, truputį mūsų, Vaitiekūnų, bendruomenei padovanojau.
Nebe jaunystė, paskausta ir nugarą, ir koją, bet darau jogos pratimus ir nugaros skausmai praeina. Tiktai koją vis dar skauda, daktarai liepia operuoti, bet neleisiu. Kaip sakė Zakarevičienė, jei nejudėsi, nieko gero nebus. Tai vaikštau su įtvaru, darau tempimo pratimus, masažus. Nu vienu žodžiu – užsiėmus aš. Vaikai užauginti, tai ką? Reikia ir dėl savęs pagyvent.
Dideli ir kvapnūs antaniniai
Kol mudu su ponia Viliūne taip šnekučiuojamės, gretimame kambaryje pasigirsta kosulys. „Ten mano vyras, – paaiškina Viliūnė, – miegojo po žvejybos. Vaje, aš gi valgyti jam nepadariau!“
Bet Vytautas jau praveria duris, „sušalau“ – pasiguodžia ir, šio to užkandęs, rodo savo žūklės laimikius. Aš lėtas, tai nesuspėju nuotraukos padaryti ar bent iš žvejo telefono jų atsisiųsti; jau ilgai užsibuvau, laikas atsisveikinti. Viliūnė įdeda man du didelius Vytauto sugautus lynus ir stiklainį medaus. Išeiname į kiemą, ten šokinėja du šuniukai, galvoju, tokių mielų neriščiau prie grandinės. Bet patyliu, geriau nufotografuosiu ponią Kundrotienę prie jos namų ir gėlių.
Aha, o dar kieme žvilga daili „Audi“, kažkoks naujesnis modelis. „Raimonda nupirko, – pastebėjusi mano žvilgsnį paaiškina Viliūnė, – ji dažniausiai iš mūsų vaikų parvažiuoja. Pavažiavo ji su tėvu ankstesne mūsų mašina ir pasakė: „Tėti, jau labai sena ta tavo mašina. Nupirksiu jums geresnę. Ir nupirko“.
Tai gerai, kad dar pasitaiko tokių dukrų, o aš jau riedu savąja škoduke Vosiliškio link. Pusiaukelėje sustoju, štai čia netoliese buvo ir dar turėtų būti Žalnorynė, prisimenu ją iš savo vaikystės, ne kartą pro čia eidavau ir važiuodavau. O ir prieš keletą metų čia buvau, fotografavau, bet vėliau tos nuotraukos prašapo, reikia iš naujo nufotografuoti.
Buvusio keliuko nebėra – suartas. Įsispiriu į guminius batus, prasiskverbiu pro brūzgynus, praskiriu medžių šakas ir – tebėra sodyba. Tebestūkso gyvenamasis namas užkaltais langais, boluoja vasarinė plytų virtuvėlė greta jo; namo durys pravertos, matyt, koks nekviestas svečias pabuvojo.
Beržai ir klevai sodyboje jau tikrai labai ištįso. O antaninės obelys sode prie namo priešingai – nuo metų naštos palinko. Tačiau kiek po jomis obuolių ir kokie jie dideli bei gražūs…
Feliksas Žemulis
2024 metų spalis
