Visuomet vertink šią dieną
Kiekviena diena, net kiekviena
akimirka yra neįkainojama,
nes iš jų sudaryta amžinybė.
Getė
Pastaruoju metu jaučiu, tarsi kas būtų laiko tėkmę pagreitinęs – tik atsibundi, vos kažkiek pasikrapštai, o jau vakaras. Neįtikėtinas jausmas. Savaip gąsdinantis. Juk tiek nenuveiktų ir suplanuotų, įpusėtų ar bent nepradėtų darbų darbelių…
Nejučiomis paliečiu savo prarastą praeitį. Ji augina mane. Kasdien turtėju iš senų praradimų. Tik kartu su praeitimi galėsiu keliauti toliau. Surenku visą praeitį po truputį iš draugystės, iš ligos, iš laimės, iš kančios, iš gėlių nuoskaudų – viską po lašą.
Keista, bet šiandien prisimenu ne draugus, ne artimuosius, ne bendražygius, šiandien rašau apie medikus.
Basakojoje vaikystėje, rodos, nėra jokių problemų. Tačiau aš buvau smalsuolė, tad kai ką nugirsdavau iš tėvų O įdomiausia žinia – Radviliškyje dirba labai geras daktaras Simonavičius. Jis moka ir dantį ištraukti, ir ne vieną ligonį išgydyti. Gyvena jis kažkur Didžiojoje gatvėje, ten ir ligonius priiminėja (prieš dabartinę „Sodrą“). Mano suvokimu, tai buvo storas dėdulė, pas kurį visi eina, kai ką nors skauda… Aš, žinoma, ten nenoriu eiti. Tad mano pirmoji pažintis su daktarais įvyko Gražinos gatvėje. Ten, gatvės pradžioje (nuo Maironio gatvės pusės), gražiame nedideliame mediniame namuke, buvo vaikų konsultacija. Dirbo ten smulkaus sudėjimo labai gera, švelni daktarytė Saukaitė, o su ja tamsiaplaukė seselė. Mums, vaikams, buvo baisoka eiti į tą konsultaciją. Tiesa, ne daktarytės mes bijojome (ji buvo švelni, graži, maloni). Mus baugino balti chalatai ir šaltas fonendoskopas.
Nerūpestinga jaunystė atskubėjo ne tik su džiaugsmais ir vilionėm, bet ir įvairiomis nesėkmėmis tėvų namuose. Sunkūs pokario metas, brolio tragiška žūtis sovietinėje armijoje padarė savo. Pasiligojo mama, tėvukui amputavo koją. Tai buvo šešto dešimtmečio pabaiga, septintas ir aštuntas XX amžiaus dešimtmečiai. Tada ir išgirdau daug naujų pavardžių. Į Radviliškį atvažiavo dirbti jauni daktarai: chirurgai Čiuprova ir Jočys su dantiste žmona, vidaus ligų gydytojos Bronevičiūtė, R. Vileikienė su vyru rentgenologu, L Šlamašauskaitė – Verbuvienė, V. Obakevičiūtė – Petravičienė, nervų gydytoja V. Grigaliūnaitė-Buivienė, moterų gydytojos J. Tiškevičiūtė, Lukoševičiūtė, akušerės G. Dulkinienė, Vaicekauskienė, kiek vėliau – ausų – nosies-gerklės (LOR) specialistas V. Plaušinaitis, akių gydytoja Gudonienė. Kardiologas Jurgis Brėdikis knygoje „Ne dievai“ rašė: „Į mus tarsi į kokią kloaką suplaukė neigiamos emocijos, skausmas, kančios, nusiskundimai ir išgyvenimai… O dar išgyvenimai dėl darbe patirtų nesėkmių, pervargimas, stresinės situacijos, mirtys… Suprantu, turime būti stipresni už savo ligonius, jie neturi žinoti gydytojo bėdų ir nuotaikų“.
Jauni ir energingi, davę Hipokrato priesaiką, mūsų daktarai dirbo pasiraitoję rankoves. Per gyvenimą (septyni dešimtmečiai) teko kreiptis ne į vieną gydytoją – jei ne dėl savo problemų, tai dėl tėvų, brolių, sesers, savo namiškių.
Pamenu, kaip pravirkau išgirdusi, kad marti neišsaugojo naujagimio vaisiaus. Tuomet gydytoja Tiškevičiūtė tepasakė: „Dievo valia…ar geriau būtų, jei kūdikis gimtų su gausybe apsigimimų?… Jauni, dar susilauks vaikelio…“
Ne kartą teko man pačiai gulti ant operacinio stalo: trūkis, pūlingas apendicitas, skrandis, ginekologinė operacija, angina… Kokie skirtingi mes esame su savo negandom, bėdom. Niekas nesitęsia amžinybę: nei skausmai, nei džiaugsmas, nei gyvenimas. Viskas, ką turim, tirpsta lyg sniegas pavasarį. Bet kai kas įsirėžia atmintin visam. Pamenu, kai po vienos operacijos sumaniau laiptais nusileisti į pirmą aukštą spaudos leidinių. Mane sustabdė operavęs chirurgas Jočys ir liepė tučtuojau sugrįžti į palatą. Netrukus jis grįžo su laikraščiais ir žurnalais… Pūlingas apendicitas ištiko Spalio švenčių išvakarėse. Buvau pasižadėjusi svočiauti auklėtiniui L. Tad, kai chirurgė O Krikščiūnienė -Galentaitė įėjo į palatą, išlemenavau: „Per šventes aš turiu svočiauti, ar išleisite?“ Gydytoja nusišypsojo ir pasiūlė: „Pabandykim atsistoti…“ Kur gi ne?! Skausmas surietė krūvon, pravirkau dėl bejėgiškumo. Gydytoja prisėdo šalia, kad nusiraminčiau. Šiandien kaip niekad man suprantami poetės Egmilės žodžiai: „Žmogaus širdį liečiančios mintys, akys, rankos – turi būti nepaprastos ir ištverti baltosios operacinių tylos džiaugsmą ir skausmą“. Tokie užjaučiantys, gelbstintys, pasiruošę padėti buvo ir chirurgai Milašius, A. Pauliukas. Jie paprasčiausiai mokėjo įsiklausyti ir išgirsti.
Mano sūnų gydytojos buvo Antanaitytė ir M. Jankauskaitė – Švagždienė. Jos ne kartą mus lankė namuose, negailėjo patarimų, padrąsinimų. Dėl įvairiausių ausytės problemų su vyresniuoju sūnumi ne kartą kreipėmės į ausų-nosies-gerklės (LOR) specialistą V. Plaušinaitį. Jis mokėjo nuraminti verkiantį ligoniuką, laiku neabejodamas pasiuntė pas konsultantą į Kauno klinikas. Man operavo anginą.
Šiandien, prisimindama ligoninėje praleistas valandas ir paras, negaliu neprisiminti anesteziologo Klug, sesučių, sanitarų. Žinoma, ne visų vardus ir pavardes atsimenu, bet jų gerumas iš atminties neišsitrynė. Pažvelgus atgal, matau jų, gydytojų ir aptarnaujančio personalo, begalinį pasiaukojimą. „Kai supranti, jog nebėra laiko savęs gailėtis, viskas tampa daug paprasčiau: eini į budėjimą ir pabandai sugrąžinti nors vieną šiltą, kenčiantį, mąstantį kūną iš nebūties. Ir parodai likimui nosį…“
Būčiau nesuprasta, jei nė žodžio netarčiau apie tuos gydytojus, į kuriuos tenka kreiptis dabar, kai peržengiau senatvės slenkstį. Dabar problemų žymiai daugiau. Jas visas puikiai žino mūsų šeimos gydytoja M. Paulauskienė ir jos seselė D. Kavaliauskienė. Prieš du dešimtmečius buvau operuota Vilniaus onkologijos ligoninėje. Ypatingą padėką iki šiol jaučiu gydytojai R. Vaičiulienei, kurios užsispyrimo ir patirties dėka laiku kreipiausi į onkologus. Gal dabar santūriau, ramiau priimama diagnozė „vėžys“, o tada tokia diagnozė varė į neviltį ir depresiją. Bet man šią diagnozę pranešė gydytoja Keršulienė taip ramiai ir subtiliai, kad iš karto suvokiau: nepasiduosiu. Tai nebuvo lengva. Bet tuomet susipažinau su onkologe M. Paulauskiene. Ji ir tuomet, ir dabar buvo patarėja, ramintoja, psichologe. Ačiū Jums, gydytoja! Liga, netektys, darbas turėjo įtakos mano sveikatai. Tad teko bendrauti su įvairiais specialistais: I. Palioniene, R. Bracaite, psichoterapeutėmis D. Jankauskiene, Jukniene, neurologėmis Buiviene, Sadauskiene, Norvaišiene, pulmonologe V. Klugiene. Mane gydžiusiųjų sąraše gydytojai Jodienė, A. Stančikas, E. Petraitienė, Tubienė, L. Digrienė, V. Janulaitienė, K. Dainius, R. Aganauskas, G. Skirmantas, R. Vaicekauskas. „Gal ir aš-ne-aš, o ta daugybė sutiktų žmonių. Man savęs po truputį palikę pakeitė mane žmogum kitu“. Remiuosi poetės Egmilės žodžiais: „Manyje daug žmonių gyvena – didelių, mažų, jaunų, senų, ėjusių ir einančių greta“. Negaliu nebranginti jų, sutiktų savo gyvenimo kelyje ir dalinusių savo širdies turtus. Tai kas gi jie? Tai pirmosios gydytojų pagalbininkės – slaugytojos. Niekaip nesuprantu, kodėl medicinos seserys pavadintos slaugytojomis. Mūsų jaunystėje slaugydavo slaugės. Slaugyti – tai prižiūrėti ligonį. Seselė – medicinos sesuo. Tai kodėl panaikintas toks gražus pavadinimas: sesuo, seselė, sesutė? Kaip puikiai skamba rusų kalboje „siestrička“!
Kiek puikių, pasišventusių, pasiaukojančių medicinos seserų dirba mūsų poliklinikose ir ligoninėje. Šviesios atminties seselė, dirbusi fizioterapiniame skyriuje, Mosteikienė sugebėdavo gražiai pajuokauti, o kartą „savo ligoniukes“ pavadino „sopulių katrytėmis“. O slaugutė Vaičiurgienė (gimdymo skyrius) ne vienai jaunai mamai ašarą nušluostė ar „auklėjo“ paėmusį „ant drąsos“ tėvelį.
Mes pažįstame jus, registratūrų šaunuoles, lenkiamės jūsų rankoms, masažuotojos B. Duchavičiene, A. Auguliene, B. Minkevičiūte, Beconiene. Mes stebimės fizioterapinio ir procedūrinio skyrių moterų vikrumu ir dėmesingumu ligoniams. Džiaugiamės slaugos skyriaus darbštuolėmis, tyliosioms reanimacijos skyriaus bitutėmis. Tikimės, kad visuose ligonines skyriuose dirba atsakingos slaugytojos. Ką mes darytume be Dienos stacionaro sesutės L. Virbukienės, be greitosios pagalbos felčerės Dianos Chomskienes ir kitų, kurios atskuba ištikus nelaimei. Be abejo, nuoširdžiai dėkojame GP vairuotojams. Mes laukiame greitosios pagalbos skyriuje budinčių būsimųjų gydytojų. Asmeniškai aš dėkinga budėjusiam sausio 4 dieną gydytojui S. Žilinskui, savo auklėtinei – slaugytojai V. Jasmontienei, kuri visada atskuba į pagalbą, kai blogai jaučiuosi.
Mieli radviliškiečiai, plačiau atverkime akis ir branginkime tuos, ką sutinkame savo gyvenimo kelyje, įvertinkime pastangas medikų, neabejingų mūsų negaliai. Pragyventi metai – kaip praversti knygos lapai, o kiek ten jausmų, minčių, darbų įrašyta!
Janina K.
