Vienas jaunas pažįstamas, išgirdęs, kad eisiu į klasės susitikimą po 62 metų pasakė, kad dabar mažai kas išgyvena tiek metų. Ką darysi, likimas lėmė mums ilgai gyventi ir dar ilgiau draugauti.
Prisiminiau Motinos Teresės žodžius:
Gyvenimas trapus – gyvenkim
Pyktis yra blogis – paleiskim
Meilė reta – gaudykim ją.
Prisiminimai yra nuostabūs – laikykime juos savo širdyje.
Tai dėl tų brangių prisiminimų, gal ir primirštų, mes ir norime rinktis.
Tai buvo labai seniai, 1960 metais, mūsų Radviliškio V. Valsiūnienės mokyklos 17-oji laida gavo mokyklos baigimo atestatus ir dauguma palikome savo gimtąjį miestą. Mokykloje nebuvau nei seniūnė, nei pirmūnė ir nežinau, kodėl klasiokai mane paskyrė rūpintis klasės susitikimais. Drauge su ,,B“ klasės seniūne Irena P. tas pareigas sąžiningai atliekame ir dabar. Retas atvejis, kai ,,A“ ir ,,B“ klasės susitinka drauge. Šiais metais susitikome 13-ąjį kartą. Baigėme mokyklą – 46 mokiniai, o šiandien mūsų likę tik 28. Iš mano ,,A“ klasės 23-jų baigusiųjų, liko tik 10. Trylika iškeliavo anapilin, į kitą krantą. Gyvenimas ne visiems susiklostė laimingai. Papasakosiu apie klasiokės Irenos M. labai sunkų gyvenimą.
Liūdna istorija
Tylenė Irena M. mokykloje it pelytė gyveno ramiai ir tyliai. Nesilankė nei mokyklos renginiuose, nebuvo ir išleistuvėse. Nedalyvavo nei viename klasės susitikime. Po daugelio metų paaiškėjo, kad mieloji Irena augino didelę negalią turinčią dukrelę. Kai kviesdavau ją į klasės susitikimus, sakydavo, kad negali palikti vienos dukrelės Taniušos. Klausti, kodėl – nepatogu buvo, o ji nesakė. Kai šį kartą paskambinau, atsiliepė vyras ir pasakė, kad Irenos jau nebėra. Pasirodo, Irena Covid metu, susirgo insultu. Sunkiai, bet pasveiko. Netrukus mirė jų Taniuša, net 42 metus auginta, globota, mylėta. Jautri Irena neatlaikė šio smūgio, vėl insultas… ir iškeliavo anapilin. Taip ir nepavyko nei karto susitikti su Irena. Matyt, tokia likimo dalia.
Susitikome 13-ąjį kartą. Kai susirinkdavome aštuoniolika, dvidešimt klasiokų, be antrų pusių, būdavo didžiulis šurmulys, triukšmas, vienas už kitą kalbėdavome garsiau, nieko nesuprasdami ir nieko negirdėdami. Didžiulis privalumas – mažuma, ramybė, susiklausymas.
Mūsų ,,A“ klasės Petras B. buvo geras šokėjas, skaitovas, ,,makaronų kabintojas“ ir silpnokas mokinys. Į klasės merginas nekreipė dėmesio, buvome per prastos. Žinoma, kad pykome. Petro didžioji meilė buvo ,,B“ klasės gražuolė Jūra.
Petro B. gyvenimo istorija
Baigęs mokyklą, Petras paklausė a.a aktoriaus Vytauto Tomkaus patarimo (buvo šaunus skaitovas) ir nuvežė dokumentus į Vilniaus Konservatoriją. Bet jo meilė Jūra mokėsi geriau ir dokumentus nuvežė į KPI. Iš paskos ir Petras. Su aktoryste -baigta. Pirmąjį egzaminą porelė išlaikė. Antrasis – matematikos. Abu susitarė sėstis vienas šalia kito. Jūra matematikoje buvo stipresnė. Egzamino metu studentus susodino abėcėlės tvarka. Petras buvo pradžioje, o Jūra gale. Petrui pavyko nusirašyti ir jis egzaminą išlaikė, o Jūra – ne. Draugė labai supyko ir meilė baigėsi. Daugiau porelė nesusitiko. Jūra greitai ištekėjo. Ji nebendravo nei su vienu klasioku, nebuvo nei viename klasės susitikime. Jos tolimesnės gyvenimo istorijos, deja, nežinome. Petras toliau studijavo. Kartą šokiuose pašokdino Pedagoginio instituto studentę Genutę, kuri netrukus tapo jo žmona. Petras iškeliavo į plėšinius. Grįžęs stojo į teisės studijas. Žmona Genutė panoro studijuoti kartu. Petras padėjo. Abu šeimos nariai po ilgų ir atkaklių studijų metų tapo prokurorais. Šį darbą dirbo per 30 metų. Petro pasakojimo klausėme ausis ištempę. Kalba ryški, raiški, ramus veidas. Prokuroras ir lieka prokuroru. Ačiū Petrui už nuoširdų gyvenimo istorijos pasakojimą.
Algis N. Iš Kauno
Liūdniausias buvo Algis N. iš Kauno. Sužinojęs, kad mirė jo suolo draugas Vytautas B., negalėjo atleisti visam pasauliui, kad nepranešėme jam. Bet, atsitikus nelaimei nelauktai, netikėtai, visi pasimetame, kartai pamiršdami net suolo draugus… Ilgai turėjau įkalbinėti Algį atvykti į klasės susitikimą. Ačiū žmonai Irenai, ji padėjo man. Į susitikimą juos atvežė dukra Aneri. Algis aktyviai sportuoja ir yra puikus dainininkas. Su šeimininku Kazimieru padainavo daugybę lietuviškų dainų. Išdainavome beveik visas mėgstamas buvusio auklėtojo Teodoro Jagmino dainas. Buvo fizikas, o kaip mėgo poeziją, muziką. Puikus organizatorius, nuostabus klasės auklėtojas. Iš mus mokiusių mokytojų gyva yra tik ,,B“ klasės auklėtoja Danguolė Paliliūnaitė. Prisimenu ja, kaip visada ramią, tylią, elegantišką, gražiai apsirengusią mokytoją. Ji mums dėstė namų ruošos darbus. Paprašėme pedagogės Virginijos S., kad auklėtoja nuo mūsų parašytų padėką ir nusiųstų jai nuotraukų. Ji gyvena Alytuje, dėl tolimos kelionės ir silpnos sveikatos, nesiryžo atvykti.
Ačiū klasiokėms Sofijai B. ir Onutei U. už tai, kad ir neturėdamos sveikatos, nors trumpam, atėjo pasimatyti ir šiek tiek papasakoti apie save.
Ačiū ,,B“ klasės seniūnei Irenai už kaskart paruoštas staigmenas-dovanėles. Irenos profesija – inžinierė. Todėl ji prigalvoja įvairių išmonių, o kur dar rankų miklumas. Šį kartą moteriškes apdovanojo pačios pagamintais papuošalais, o vyriją – šlepetėmis. Juk pranašaujama šalta žiema, o vyrai, kaip gėlės, jei neprižiūrėsi, neglobosi – jų neliks. Geros sveikatos ir begalinės fantazijos kūryboje linkiu tau, Irena. Būk sveika!
Kelintą kartą iš eilės į savo sodybą Aukštelkuose mus priima svetingieji Elytė ir Kazimieras Ivanauskai. Sodyba didelė, erdvės ir gėlių labai daug. Kazimiero sūnus Raimondas mielai sutiko net su maršu, vaišino skania, ant laužo kepta mėsa. Draugė Olė nuostabiai dekoravo vaišių stalą. Stebėjomės jos išmone, to dar neteko matyti. Moteriškėms iš įvairių servetėlių išlankstytos modernios suknelės, o vyrams – gražūs mėlyni švarkai. Nuostabus grožis! Niekas nesiryžo sunaikinti šį rankų darbo grožį, pasiėmėme, kaip didžiulį suvenyrą parodyti kitiems. Ačiū, Ole, Jums!
Elytė, kaip visada, prikepė įvairių pyragų, saldumynų. Mes atsivežėme ,,skruzdėlyną“, o Petras B. Palangoje pagavo didžiulį ungurį, skaniai jį ragavome.
Buvo labai smagu, šilta ir jauku. Tik per greitai viskas pasibaigė. Kaip visada, viskas, kas gera, greitai baigiasi. Ačiū visiems Ivanauskų sodybos gyventojams už nuoširdų priėmimą, vaišingumą, rūpestingumą ir dėmesį mums žilagalviams, bet dar ne seniems! Tebūnie, kaip dainoj: -mes jauni, tai kartojam jau daugelį metų, nes daina kitokių mūsų niekad nematė.
Tikiu, kad dar susitiksime!
Rimantė Radavičienė