Iš ciklo „Senieji Grinkiškio mokytojai“ (5)
Daugiau kaip 60 metų kartu nugyveno Grinkiškio mokytojai Aldona ir Alfredas Dučinskai. Nuo 1961 metų kovo 12 dienos, kai susituokė, iki 2022 metų kovo 7-osios, kai Alfredas Dučinskas išėjo nebūtin. Ir dauguma to Dučinskų gyvenimo prabėgo dirbant Grinkiškio vidurinėje mokykloje. Alfredas dėstė joje fizinį lavinimą, geografiją, anglų kalbą, o Aldona mokė istorijos, lietuvių kalbos, organizavo užklasinę veiklą, vėliau buvo pradinukų mokytoja.
Abu sportiški, liekni, vienminčiai ir gerbiantys vienas kitą bei aplinkinius – Dučinskai Grinkiškio žmonių buvo laikomi viena gražiausių miestelio porų.
Aš spėjau šiuos savo buvusius mokytojus aplankyti, kai Alfredas buvo dar gana žvitrus. Tai buvo 2012 metų vasarą. A. Dučinskui tada buvo 74 metai, jo žmonai Aldonai trejais metais mažiau. Pateikiu tuometinį mūsų pokalbį.
Sugrįžo į tėvų kraštą
Išėję, kaip sakoma, „į užtarnautą poilsį“, Aldona ir Alfredas Dučinskai išsikėlė iš Grinkiškio į Baisogalą – gretimą didesnę to paties rajono gyvenvietę. Čia šiltesnis butas, arčiau medicina, be to, čia gyveno A. Dučinsko tėvai. Tačiau kaip ir anksčiau jiedu abu, ypač A. Dučinskas, labai domėjosi sportu, nepraleisdavo nei vienų televizijos rodomų futbolo ar krepšinio rungtynių.
Kai pravėriau Dučinskų buto Baisogaloje duris, televizorius kaip tik baigė rodyti Europos futbolo čempionato varžybas. Prisėdom prie stalo ir matau: Aldona ir Alfredas Dučinskai vis dar nenuleidžia akių vienas nuo kito – tarsi jaunystėje. „Aldute“, – vis kreipiasi A. Dučinskas. „Ali“, – atitaria jo žmona.
Būtume mes, buvę jų mokiniai, drąsesni, – paprašytume bent dabar pamokyti, kaip išsaugoti pagarbą ir meilę vienas kitam šitaip ilgai? Sako, tai ne tik gražiausias, bet ir pats sunkiausias menas pasaulyje.
Aldona: Gimiau 1941 metų liepos 4 dieną, o Alfredas – 1938 metų vasario 24-ąją. Pagal Zodiaką aš Vėžys, jis – Žuvis ir kai kas sako, jog pagal horoskopą neturėtume sutarti. Vienas žmogus stebėjosi – jūs jau tiek metų kartu gyvenat? Betgi kas čia keisto. Juk abu tie gyvūnai – vandens.
Be to, žmogaus charakteris svarbiau negu horoskopai. Aš smarkesnė, Alfredas lėtesnis. Bet kai supyksta, tai jau tada nutylu ir tyliu.
Mano tėviškė – Raseiniai. Juose 1959 metais baigiau vidurinę mokyklą. Mūsų laida pasodino prie mokyklos kaštonų alėją. Dabar ji užaugusi, graži.
Alfredas: O mano tėvai gyveno Šeduvoje. Tėtis dirbo agronomu. Tačiau ten augau neilgai – tėvai iš Šeduvos išsikėlė į Biržus. Nes tada buvo tokie neramūs laikai, kad tekdavo ilgai neužsisėdėti vienoje vietoje, nes grėsė trėmimai. Prisimenu, gyvenome susidėję lagaminus – pasiruošę ištrėmimui.
Biržuose ir prabėgo mano vaikystė. Ten baigiau pradinę mokyklą ir įstojau į vidurinę. Baigiant penktąją klasę, kai trėmimai aprimo, tėvai parvažiavo arčiau savo tėviškės – į Baisogalą. Tėtis čia dirbo Gyvulininkystės mokslinio tyrimo instituto moksliniu darbuotoju.
Taigi mudu su Aldona dabar iš Grinkiškio grįžome į mano tėvų kraštą – Baisogalą.
Aldona: Už dabartinio mūsų buto sienos – buvęs Aliaus tėvų butas.
Alfredas: Baigęs Baisogalos vidurinę mokyklą studijavau Vilniaus universitete geografiją, o baigęs studijas atvažiavau į Raseinių rajoną, nes girdėjau, kad ten gražios moterys (šypsosi žvelgdamas į savo žmoną). Susiradau vieną tokią, atvažiavome į Grinkiškį ir jame ilgai gražiai gyvenome.
Aldona: Raseinių vidurinėje mokykloje buvau aktyvistė. Žaidėme krepšinį, šokau tautinius šokius. Buvau labai užimtas žmogus. Svajojau būti advokate, bet galvojau – ne tau, Martynai, mėlynas dangus… Nebuvo tam sąlygų.
Alfredas: Tikrai, ko gero, su tokia sklandžia šneka būtumei buvusi gera advokatė.
Aldona: Baigus mokyklą, nuvežė mane motociklu krepšinio treneris Stanislovaitis į Lyduvėnus – gražų Raseinių rajono miestuką. Ten vidurinės mokyklos direktoriumi dirbo Baužys. Jis sako: „Priimsime jus kūno kultūros mokytoja ir pionierių vadove“. Mat treneris rekomendavo mane kaip gerą sportininkę.
Bet man tas Baužys kažkodėl nepatiko ir grįžtant Stanislovaičiui pasakiau: „Aš ten nebegrįšiu“.
Vėliau su juo nuvažiavome į Vadžgirio vidurinę mokyklą ir ten man patiko. Dirbau toje mokykloje pionierių vadove ir dėsčiau mergaitėms kūno kultūrą. Kai kurios mergaitės buvo už mane vyresnės. Tad dirbau nuo 1959 metų, pedagoginio darbo stažas – 50 metų.
Neakivaizdiniu būdu baigiau Šiaulių pedagoginį institutą, įgijau pradinių klasių mokytojos specialybę.
Kai stojau į institutą, bijojau muzikos egzamino, o pradinių klasių mokytojams ji privaloma – jie juk turi mokinių muzikinę klausą tikrinti ir t. t. Reikėjo per stojamąjį egzaminą padainuoti. Tai po vienos dainos komisija paklausė: „O dar ką nors mokat?“ Galiu, kodėl gi ne. Ir dar padainavau nesuprasdama, gerai ar blogai. Jie šypsojosi ir pasakė: „Priimame“.
Meilė pirma ir paskutinė
– Daug kam Grinkiškyje jūs buvote gražiausia to miestelio pora. Kada ir kaip susitikote?
Aldona: Kai dirbau Vadžgiryje, į Raseinius atvažiavo Dučinskas, nes gavo paskyrimą dirbti tame rajone. O tada ten buvo graži tradicija – vietiniai pedagogai pasveikindavo naujus atvykusius specialistus. Ir kaip tik Vadžgirio mokykloje buvo mokytojų konferencija. Manęs mokyklos direktorius paprašė ar negalėčiau pasveikinti naują specialistą, kuris čia dalyvauja? Sutikau. Susirinkusiems pristatė Dučinską, kad jis paskirtas į Raseinių rajoną, ir aš įteikiau jam knygą.
Alfredas: Kokią?
Aldona: Galėtumei prisiminti… O paskui Dučinskas pakvietė mane šokti – na, padėkoti už tą knygą. Paklausė: „Kur jūs dirbate?“ „Vadžgiryje, – atsakiau, – o kur jūs apsistosite?“ Jis papasakojo, kad jam siūlo Viduklę arba Šiluvą. „Aš rinkčiausi Viduklę, nes labai geras susisiekimas – ji greta Raseinių, – patariau. – Bet gerai ir Šiluva – gražus miestelis“.
Alfredas: Ir Viduklės koldūnai buvo garsūs.
Aldona: Jie vėliau išgarsėjo, o tada apie juos nieko nežinojai. Taigi sakiau jam tada – „Arba Viduklė, arba Šiluva. O į Vadžgirį blogas susisiekimas, pėsčiomis į darbą toli, be to, lyguma, pelkės…“ Nuoširdžiai patariau. Taip tada ir išsiskyrėme.
Po keleto dienų kolegės (buvome Vadžgiryje septynios jaunos mokytojos, aš tarp jų jauniausia) mokytojų kambaryje mane pakvietė: „Eikš greičiau prie lango – koks gražus vyras į mūsų mokyklą ateina!“ Žiūriu – ogi tas pats, kuriam aš knygą įteikiau.
Alfredas: Ko gero, neatsitiktinai ten atsidūriau.
Aldona: Paaiškėjo, kad jis pasirinko dirbti būtent Vadžgirio mokykloje. Nujaučiau, kodėl…
Man iškart labai patiko žiūrėti, kaip naujasis mūsų kolega žaidė tenisą. Vadžgirio mokykloje ką tik buvo pastatytas teniso stalas ir Dučinskas stojo prie jo su kolega Teišersku. Gėrėjausi, kaip Alfredas grakščiai kamuoliuką valdė, kokie gražūs buvo rankų mostai, – jis tuo metu jau turėjo pirmąjį sporto atskyrį. Ligi tol nebuvau mačiusi taip gražiai tenisą žaidžiant.
Paskui Dučinskas ir mane išmokė to žaidimo. Netrukus, 1961 metų kovo 12 dieną, susituokėme ir tų pačių metų rudenį atvažiavome į Grinkiškį, nes netoli nuo čia buvo Alfredo tėvai. Tuometiniam Grinkiškio mokyklos direktoriui Vaclovui Kalneliui patiko, kad Dučinskas – agronomo sūnus.
Iš pradžių dėsčiau Grinkiškio vidurinėje senovės ir vidurinių amžių istoriją – man labai patinka tie istorijos laikotarpiai. O Alfredas – geografiją ir fizinį lavinimą.
Alfredas: Geografijos pamokų gavau nedaug, uždarbis buvo mažas. Kadangi buvau sportininkas, tai išvažiavus iš Grinkiškio ligi tol ten dirbusiam fizinio lavinimo mokytojui, man atiteko jo turėtos pamokos. Šiaipjau aš toje srityje savamokslis, nors sportu domėjausi nuo mažens. Tiesa, lankiau kūno kultūros kursus.
Tuo metu Grinkiškyje buvome du fizinio lavinimo mokytojai – Vytautas Radavičius ir aš. O vėliau, kai jau pradėjau senti, baigiau neakivaizdinius anglų kalbos kursus Maskvoje.
Aldona: Na ne, Ali, dar jaunas tada buvai… Tai buvo maždaug septintajame dešimtmetyje.
Anglų kalba jis domėjosi visą laiką, skaitydavo angliškas knygas. Ir mūsų anūkę, kai ji buvo dar mažutė, 3 metų, mokė anglų kalbos.
Man patiko jo užsispyrimas mokytis anglų. Ir kai tų kursų pabaiga buvo jau čia pat, svarstė, važiuoti į egzaminus Maskvoje ar ne, nes mokėsi neakivaizdžiai – jam siuntė paštu vadovėlius, užduotis, už tai kas mėnesį reikėdavo mokėti 25 rublius – nemaža tais laikais pinigų suma.
Tai Alis baigiantis toms studijoms kalbėjo: „Nuvažiuočiau į egzaminus – jeigu išlaikyčiau, gal duotų kokį nors dokumentą. Bet ar man jo reikia?“ „Būtinai važiuok“, – patariau. Jis išvažiavo ir grįžo laimingas, nosį užrietęs.
Alfredas: Šito tai neprisimenu.
Aldona: Aha, neprisimeni! Tikrai taip buvo. Puikiai išlaikei egzaminą – gavai penketą.
Alfredas: Tai juk mokiausi keletą metų. Tačiau aukštuoju mokslu tų kursų nepripažino, nes juose nebuvo nei marksizmo, nei panašių disciplinų – tik anglų kalba. Baigus šiuos kursus, man leido dėstyti anglų kalbą mokykloje, bet priedo prie algos nepridėdavo.
Tačiau vis dėlto labiausiai man patiko sportas.
Aldona: Kai jis dėstė fizinį lavinimą, tai 3 kartus per dieną pareidavo namo persirengti, nes fizinio pamokos būdavo dažniausiai lauke – lietus ar sniegas. Grįždavo šlapias. Mokiniai ir dabar per susitikimus prisimena, kad bėgiodavo ir per lietų – Alis buvo reiklus mokytojas. Buvę mokiniai dabar tuo tik džiaugiasi.
Draugai – menininkai
Aldona: Aš daug metų buvau mokyklos direktoriaus pavaduotoja užklasiniam ugdymui. Dirbau viename kabinete su direktoriaus pavaduotoju mokymui Broniumi Alekna, paskui jis tapo mokyklos direktoriumi.
Kurį laiką dėsčiau ir lietuvių kalbą. Ji man labiausiai „prie dūšios“, lituanistė Audra Indrėkienė sakydavo: „Kodėl jūs studijavote ne lietuvių kalbą, o pradines klases“?
Kadangi buvau šokusi tautinius šokius, teko kurį laiką vadovauti mokyklos pramoginių šokių būreliui. Bet kai tapau direktoriaus pavaduotoja, neliko tam laiko, nors rajoninėse dainų šventėse dar dalyvaudavome.
Surengėme nemažai vakaronių, diskusijų. Tuo metu gimė mokyklos muziejaus idėja, nes atnešė žmonės įvairių gražių senovinių daiktų. Direktoriui pasiūliau – gal surastume mokykloje vietos muziejui? Lituanistė Viktorija Jonilienė ir įkūrė jį.
Atvažiuodavo į mūsų mokyklą įdomių lektorių, buvo įspūdingų susitikimų. Pavyzdžiui, buvo atvažiavę kadaise čia dirbę rašytojas Aleksas Baltrūnas su žmona Aldona, dainininkas Vytautas Kernagis, poetas Marcelijus Martinaitis, prozininkai Jonas Mikelinskas, Jonas Mačiukevičius ir kiti garsūs žmonės.
Prisimenu, kaip atvažiavo M. Martinaitis su V. Kernagiu. Pakviečiau juos prieš koncertą užkąsti, o V. Kernagis sako: „Mes geriau pasirodysime, jei būsime alkani“. Vos tik prasidėjo jų koncertas, mokykloje užgeso elektra. Visi nuėjome į miestelio kultūros namus. Netrukus mokykloje elektra atsirado – grįžome. Ir vėl ji dingo… Tada eilėraščių ir dainų klausėmės prie žvakių šviesos. Buvo nuostabu.
Didelis autoritetas man buvo mokytojas Vytautas Radavičius. Man būdavo apmaudu, kodėl toks talentingas žmogus lieka nepastebėtas, nepagirtas? Ir kai tapau direktoriaus pavaduotoja užklasiniam ugdymui, suorganizavau Grinkiškio mokykloje jo tapybos darbų parodą. V. Radavičiui tada sukako 80 metų ir pagalvojau: dabar arba niekada. Padėjome ir lankytojų atsiliepimų knygą. V .Radavičius buvo laimingas. Po parodos jis atėjo pas mus su paveikslu po pažastimi ir jį mums padovanojo.
Taigi galiu pasididžiuoti, kad turėjau Grinkiškyje du talentingus draugus menininkus – Vytautą Radavičių ir medžio drožėją, liaudies meistrą Andrių Urbą, kurio darbai buvo eksponuojami net Prancūzijoje.
Jį atradau ne aš, o mokytoja Milda Stanevičienė. Andrius Urba pradėjo drožti jau išėjęs į pensiją. Buvo nepaprastai talentingas. Organizuodavau mokinių išvykas į menininko namus pažiūrėti jo darbų. Surengiau mokykloje ir A. Urbos darbų parodą. Jis sutiko pateikti savo darbų su sąlyga, kad į aptarimą atvažiuos garsus dailininkas Aloyzas Toleikis, kurį A. Urba labai vertino. Susitariau su Toleikiu – atvažiavo, gražiai pakalbėjo, pagyrė. Abu buvome patenkinti – Urba ir aš.
Po 1991 metų direktoriaus pavaduotojo užklasiniam ugdymui etatas buvo panaikintas ir nuo tada dirbau pradinių klasių mokytoja. Patiko ir šis darbas, ir jį dirbau „iš dūšios“. Išėjau į pensiją 2009 metais.
Alfredas: O aš baigiau dirbti pora metų anksčiau už Aldoną – 2007 metų birželį.
Gerų žmonių yra daug
– Tradicinis klausimas: kas buvo lengva ir kas sunku?
Aldona: Man mokykloje niekas nebuvo sunku. Ilgą laiką net galvojau, kad pasaulyje nebūna blogų žmonių, nes viskas man sekdavosi ir, atrodė, visi mus mėgo. Pavyzdžiui, mokymo dalies vedėja Aleksandra Glibauskienė švęsdavo savo gimtadienį – kviesdavo ir mus, nors buvo gerokai vyresnė. Ir ją kviesdavome į įvairius renginius.
Vėliau ji jau sirgo ir sakydavo „Negaliu paeiti, kojas skauda“, tai atsiveždavome ją rogutėmis, o po renginio taip pat parveždavome namo. Dalyvaudavo net turistų sąskrydžiuose, sakydavo „Bent šaltus barščius padarysiu“.
Gražiai draugaudavome ir su kolegomis Naujokaičiais. Visai kitokie tais laikais būdavo žmonių santykiai. Dabar mokyklose – frakcijos: jauni mokytojai sau, seniai – sau.
Alfredas: Turėk galvoje, Aldut, anuomet nebuvo tiek daug televizorių kaip dabar, tai ką veikti mokytojams mažame miestelyje? Eidavome į kinus, patys vaidindavome spektakliuose ir t. t. Tik paskui masiškai paplito tos dėžės.
Aldona: Prisimenu vieną spektaklį, kur mokytoja Elena Reutienė buvo tavo žmona, o aš – dukra.
O sunkumai prasidėjo tada, kai prasidėjo jau užaugusių mūsų vaikų bėdos, ypač kai pradėjo sirgti Žydrūnas. Jis gimė 1962 metais, o po keleto metų – Darius. Žydrūnas baigė studijas Šiaulių pedagoginiame institute, dirbo Grinkiškio vidurinėje mokykloje, bet susirgo sunkia liga.
Alfredas: Žydrūnas buvo geras žvejys, geras tenisininkas. Vienu metu net rajono teniso čempionu buvo. O paskui nebegalėjo žaisti.
Aldona: Kitas mūsų sūnus, Darius, dirba Skuodo rajone. O anūkai jau dideli…
– Mokytojo profesija anksčiau ir dabar skiriasi?
Aldona: Labai. Dabar kitoks tėvų požiūris į mokyklą. Dauguma jų dabar vengia bet kokios atsakomybės – įsitikinę, kad vaiką turi ir išmokyti, ir išauklėti mokykla. Be abejo, mokytojo įtaka vaikams yra didelė, tačiau tėvų – dar didesnė.
– Mokytojas turi būti valdingas?
Aldona: Taip, bet – gerąja prasme. Esu tik vieną sykį sudavusi mokiniui – uždrožiau tokiam įkyrėjusiam paaugliui Kęstučiui knyga per galvą ir tai prisiminsiu visą gyvenimą kaip didžiulę gėdą. Po to neradau sau vietos, galvojau, ką daryti, gal atsiprašyti jo? Susitikusi pasakiau, kad man gėda. Jis tada buvo gal septintokas. Tai buvo pirmas ir paskutinis mano fizinis prisilietimas prie mokinio.
Kai jis baigė vidurinę mokyklą ir po kažkiek metų buvo klasės susitikimas, kiekvieno buvo klausinėjama, kuris mokytojas labiausiai patiko. Kęstutis atsistojo (tuo metu aš jau norėjau lįsti po stalu) ir sako: „Dabar į daug ką žiūriu kitaip, bet vis tiek mylėjau ir mylėsiu mokytoją Dučinskienę“.
Išeiti norėtų kartu
– Jei būtų galima kartoti gyvenimą iš naujo – ką darytumėte kitaip?
Aldona: Nemokėčiau kitokio darbo dirbti.
Alfredas: O gal pabandyk tapti advokate kitame gyvenime? (Abu juokiasi). O man jeigu būtų galima iš naujo – rinkčiausi sportą. Kitame gyvenime studijuosiu Kūno kultūros institute…
Aldona: Alis pamišęs dėl sporto. Turbūt tai genai – ir jo tėvas buvo sportininkas, ligi šiol daug kas juos painioja, nes ta pati ne tik pavardė, bet ir vardas. Baisogaloje neseniai atidarytas vienas geresnių Lietuvoje lauko teniso aikštynas, jam suteiktas Alio tėčio Alfredo Dučinsko vardas.
Alfredas: Mano tėtis žaisti tenisą pradėjo dar studijuodamas Dotnuvos žemės ūkio akademijoje, o paskui dirbdamas Baisogaloje propagavo tą žaidimą.
Daug metų visa mūsų šeima žaidė tenisą. Respublikinėse „Nemuno“ sporto draugijos lauko teniso pirmenybėse, vienetų varžybose, laimėjau du aukso medalius. Dvejetų lauko teniso varžybose bronzos medalius pavyko laimėti žaidžiant su tėvu, o po keliolikos metų sidabro medalius laimėjome su sūnumi Žydrūnu. Tenisą žaidė ir Aldona, ir jaunesnysis sūnus Darius. Bet Dariui geriau sekėsi stalo tenisas. Jis yra laimėjęs „Nemuno” jaunių stalo teniso pirmenybėse bronzos medalį.
Mano tėtė mirė būdamas 84 metų, tai ir aš ilgiau negyvensiu.
Aldona: O mano tėveliai mirė dar neseni, tai aš Aliui neužkrausiu vargo… Tėtė mirė 70-ties, mama – 75 metų. Be to, aš greičiau sudegsiu, nes esu smarki, o Alis – ramus.
Alfredas: Na tai nelipk ant laužo (abu juokiasi).
Aldona: Baisogaloje daugiausia bendraujame su kolege – buvusia Grinkiškio vidurinės mokyklos direktore Irena Žmoginiene, kuri netoliese ir gyvena. Ji mus guodžia dėl sūnaus ligos: „Aldona, žmogus tol nesirgs, kol rūpinsis ne vien savimi, o ir kitais žmonėmis. Tad kol dar jums reikia rūpintis savo vaikais, tol turite gyventi. Nėra gyvenime tokios ribos, iki kurios tėvai turi rūpintis vaikais, o paskui vaikai tėvais. Būna gyvenime visaip”.
… Dučinskų sūnus Žydrūnas vis dėlto sunkios savo ligos neatlaikė. O jo tėvas, mūsų buvęs mokytojas Alfredas Dučinskas išgyveno tiek, kiek ir nuspėjo – 84 metus. Palaidotas greta sūnaus Baisogalos kapinėse.
„Metai, kuriuos praleidau su Alfredu, buvo laimingiausi mano gyvenime“, – taip man vėliau prisipažino Aldona Dučinskienė, slaugiusi savo vyrą ligi pat paskutiniojo jo atodūsio. Ji tebegyvena Baisogaloje.
Feliksas Žemulis,
2012-2024 metai
