Rūkas garbiniuojasi pamiškėje, sutemos atslenka neskubėdamos, danguje jau įsižiebia pirmosios žvaigždės. Tokiu metu Damijoną Dimą užgula žaibu pralėkusio gyvenimo nerūpestingosios jaunystės ilgesys. Antai, ar ne šešiasdešimtųjų pradžioje tai buvo, Damis buvo jau vidurinę baigęs, ruošėsi kažkur toliau mokytis, ištisus vakarus prie vadovėlių praleisdavo, net šeštadieniais niekur iš namų neidavo, prie knygų kaip pririštas, o kažkur netoli – už upės savaitgaliais ilgesingai armonika grodavo. Bendraamžiai užėję, Damį į šokius ragindavo, o Damis galvą vis purtydavo – reikia namiškiams padėti, štai kiek knygų dar neperskaitytų, teoremų neišmoktų.
Jo tėvų sonobinės sodybos kieme augo didelis baltųjų rožių krūmas, joms pražydus, aromatingas rožių kvapas pasklisdavo toli per visą kaimą. Merginos į šokius eidamos, užsukdavo prašyti leidimo kokią šakelę tų rožių nusiskinti – kasas padabinti, garbanas baltais žiedai išpuošti ar tiesiog prie atlapo prisisegti. Vieną tokį vakarą ir Damis, nusilaužęs tų rožių baltą šakelę, kartu su kaimo jaunimu patraukė ten – už upės, kur armonika liūdesingus valsus grojo. Tą vietą jaunimas Džiunglėmis buvo praminęs, mat išvežto ūkininko neprižiūrimi trobesiai stovėjo visokiais krūmais apsiraizgę. Tose Džiunglėse šiokiadienių rytais kolūkiečiai į darbą rinkdavosi, o savaitgaliais kartais čia kiną atveždavo, po to – šokiai jaunimui vykdavo. Nors jaunimas čia šokius susiorganizuodavo ir kai nebūdavo to kino, koks nors gerklingesnis vaikinas brigadoje paskelbdavo: „Muzikantai jau užprašyti – šeštadienį Džiunglėse bus šokiai!“ Antrą kartą kartoti nebereikėdavo – jaunimo prigužėdavo iš tolimiausių kaimų. O jei tylų vakarą muzikantai lauke dar ir kokią smagesnę polkutę suriesdavo, būgnui pritariant – melodija paežerėmis nusirisdavo tolių toliais. Vasaromis šokių organizatoriai salę berželių šakomis išpuošdavo, salikę beržine šluota iššluodavo, pasieniais mergikėms atsisėsti suolus sustatydavo, salės medines girgždančias grindis vandeniu palaistydavo, langus – plačiai praverdavo gaiviam laukų orui įeiti. O jei už tų langų jau žydėdavo palangėse augę alyvų, jazminų ar kitokie kvepiantys krūmai, tai būdavo – uch, šokiai!
Damis visa tai vėliau pajautė, o tą vakarą kartu su savo kaimo jaunimu atėjęs, ilgai nedrąsus tamsiame koridoriuje stoviniavo neapsispręsdamas, ką su ta savo baltosios rožės kvapnia šakele daryti? Čia pamatė salės gale ant suoliuko sėdinčia drovią mergaičiukę, ši nebuvo jokia gražuolė, bet Damiui kažkodėl iš karto į akį krito. Užgrojus, berods, lėtam valsui, Damis pasieniais pasieniais prislinko prie tos droviosios mergaičiukės, ištiesė jai tą kvapnių rožių šakelę – pakviesdamas šokiui dar kažkodėl net mandagiai ant vieno kelio priklaupdamas. O gal tik pritūpė, dabar ir pats gerai nebeprisimena, juk taip seniai tai būta, tik prisimena, kad ta mergaičiukė nustebusi striktelėjo nuo suoliuko it kokia jauna stirnaitė, Damiui uždėjo ranką ant dešinio peties. O kaip ji šoko – tarsi plunksnelė sukosi salėje, jos plaukai kvepėjo ajerais ir laukų vėjais, akys buvo dangaus mėlynumo, lūpos nedažytos, bet gundančios. Damis pasiteiravo jos vardo, ši tik nusišypsojo. Kai buvo paskelbtos merginų pirmenybės, ši šokiui Damį išvedė rankoje laikydama aukštai iškeltą tą baltųjų rožių šakelę. Čia Damis ryžosi pasiteirauti, ar ši po šokių nebijos viena namo eiti, nes ateidamas į Džiungles, netoliese jis net penkis alkanus vilkus matė. Mergina ir vėl nieko neatsakė, tik nusišypsojo ir atsilošusi pasižiūrėjo Damiui į akis. Damis pats nebūtų taip apie tuos vilkus sumislijęs, jei bešokant nebūtų prisiminęs laikus, kai vaikystėje miško kirtimuose tėvų karvę ganė. Ir kiti kaimo vaikai savo tėvų karves ten atsigindavo, nes tuose kirtimuose būdavo apstu vešlios žolės, tik ten augdavo ir ką tik miško darbininkų pasodintos eglaitės, karvė nebūtų karvė, jei ėsdama tą jaunuolyno žolę, savo kanopomis retsykiais neužmintų ir tų gležnų daigelių. Eigulys bardavosi, neleisdavo čia karvių ganyti, dažnai net išvarydavo, tik kas to pikto dėdės klausys: vos eigulys nueidavo, vaikai su savo karvutėmis – kaip čia, taip čia. O ir pačios karvutės juk ne visai durnos – mintinai žinodavo, kur sočiau galima pasiganyti. Karvės ramiai rupšnoja žolę, o vaikai, ant kelmelių susėdę, skaito kokią įdomesnę knygelę – taip ir laikas greičiau pralekia ir ką nors įdomesnio, nei karvės uodega, sužinai. Mūsų didžiai nuostabai, vieną pavakarę eigulys nesibarė, o tik praeidamas rimtu balsu pasiteiravo: „Vaikai, ar čia ganydami, kartais netyčia nematėme penkis alkanus vilkus pralekiant?“ Penkis alkanus vilkus?! Eiguliui vos nuėjus, mes už vytelių ir – karvytės, brukšt namo. Daugiau čia savo karvių ganytis niekada nebegindavome. Dabar ta tolimos vaikystės patirtis Damiui labai ir pravertė, nors jo kalbinta mergina gan šaltai į tuos alkanus vilkus sureagavo.
Bet štai baigėsi šokiai, Damis, kaip ateinat buvo sutarta, kieme laukė draugų – jei kartu į Džiungles, tai kartu ir iš tų Džiunglių, aukštai ryškiai švietė mėnulis, sode paukšteliai jau miegojo, ir čia, kaip kokia nenuorama ožkytė, iš tamsos netikėtai tik strikt, ta pati mergina – Damiui net į parankę įsikibo: „Oi, bijau bijau aš tų penkių alkanų vilkų, dabar, kavalieriau, būk toks mielas, apgink mane nuo jų – parvesk namo“. Ėjo jiedu svetimomis palaukėmis, tarp mažai pažįstamo jaunimo, mėnesienoje matėsi dar nešienaujamos pievos, juose kai kur gulėdamos rupšnojo nakčiai čia paliktos karvės, įlankose driekėsi rūkų pilkšvos drobulės, kai kur pakildavo pabaidytos pempės, ant viso kaimo klykdamos: gyvi- gyvi- gyvit! Priekyje einančios merginos dainavo romansą apie meilę, kuri „neskęsta, o plaukia“. Kalnas pakalnė, dar kalnas, dar pakalnė ir štai maža trobelė ant kalnelio. Iš būdos atlėkė nepiktai lodamas šunelis, bet, pamatęs saviškę, pradėjo uodegą vizginti. Išgirdusi kieme lojant šunelį, merginos mama, į tos mažos trobelės galinį langelį krumpliais pabarbenusi, griežtai vardu dukrai įsakė – kad man tuoj pat namo! Damis čia pirmą kartą išgirdo merginos vardą, ši paklusniai nustriksėjo į trobelę, vos spėjus judviem susitarti, kada vėl Džiunglėse susitiks – jei tik ateinantį šeštadienį ten šokiai bus.
Kai Damis grįžo namo, namiškiai jau buvo sukilę, sode žolę rupšnojo jau pamelžta karvutė, paupyje burkavo balandžių porelė, prie prūdelio kvepėjo šiuometiniais ajerais ir pernykščiais vingiorykščiais. Išgėręs šviežiai pamelžto pieno stiklą, Damis nuėjo truputį nusnausti, prieš užmigdamas pagalvojo: ir koks velnias jį į tas galeras tolimas nešė, negi savame kaime merginų nebeužtenka? Bet kitą šeštadienį, vos išgirdęs už upės muziką, Damis tose Džiunglėse ir vėl sukiojosi, vėl jiedu šoko taip susiglaude, kad kažkuris pasidyvino: „Ve, kaip šiedu šoka – šiaudo neprakištum!“ Vėl ją namo lydėjo, šį kartą sutarė ir šiokiadieniais pusiaukelėje dar susitikinėti, ten kur buvo toks beržynėlis, kur kartais jaunimui gegužinės vykdavo, jiedu ten sėdėdami gegutės pranašavimų klausydavosi, perskaitytas knygas aptarinėdavo. Paskui jis ją namo lydėdavo – kad vilkai nepagautų, ji Damį atgal parlydėdavo – kad kiškiai nesubadytų, taip dažnai ir aušros sulaukdavo. Ilgai taip būtų tose Džiunglėse šokę, vienas kitą namo lydėję, perskaitytas knygas aptarinėję, bet Damijoną Dimą trejiems metams į rusų kariuomenę pašaukė. Tuo judviejų draugystė nesibaigė: vienas kitam rašė pilnus meilės dažnus laiškus, mergina savo kareivėliui į laiškelį dažnai įdėdavo sudžiovintą gėlės žiedelį, nuskintą gimtinės pievose. Kariuomenėje buvo iškabintas pavyzdys, kokius laiškus galima namo rašyti: „Mieli tėveliai, gyvenu gerai, tarnyba sekasi gerai, vadai yra man geri, esam pavalgę bei šiltai aprengti ir lia lia-lia, ir panašiai“ Mylimosioms irgi panašūs laikai – laukite, greitai prabėgs tie treji tarnybos metai, sugrįšim užsigrūdinę bei suvyriškėję, ir dar kažkokių panašių nesąmonių. Damijonas savajai rašydavo visai ne tokius laiškus – ne kartą net visą mokyklinį sąsiuvinį savo jausmų prirašydavo. Tik trečiais tarnybos metais, beveik prieš pat vadinamą dembelį, iš namų gavo artimo draugo laišką, kuriame šis rašė, kad į Damio merginos langelį naktimis kažkoks svetimas vyriškis dažnai beldžiasi. Ar tai tiesa, brangioji? – Damis laišku užklausė savosios, atsakymas atėjo greitai – žinoma, kad netiesa, matyt, jis iš pavydo taip rašo, aš tik tavo ir tavęs išsiilgusi nekantriai laukiu.
Damis patikėjęs apsiramino, bet jau grįžtant iš kariuomenės namo dar pusiaukelėje sužinojo – jo mergina prieš savaitę už žymiai vyresnio žanotžmogio ištekėjo – su valdišku butu, dirbančiu fermos vedėju. Nerasdamas ramybės, vos tik namuose karišką šinelį nusimetęs, Damijonas pažįstamomis palaukėmis išskubėjo savosios paklausti, kaip iš tikrųjų su ta judviejų meile, kuri neskęsta, o plaukia, nutiko, kur tie pažadai kartu eiti nors į pasaulio kraštą? Eidamas pas buvusiąją, vis mąstė, kokią apsilankymo dingstį sugalvoti? Nutarė nuėjęs juokais pasiteirauti, ar kartais čia nematė penketą alkanų vilkų?.. Bet klausti neprireikė, nes vos gryčion įėjus, galimai uošviene galėjusi būti merginos mama, vaikinui koja paspyrė išklerusią taburetę ir dar šaltai pasakė: „Sėsk, jei jau atėjai, kojose teisybės nėra, o jos šiuo metu namuose nėra, bet greit turėtų grįžti“ Kalba nesimezga, įsivyravo mirtina tyla, ir tuo metu gretimame kambaryje, už sienos pasigirsta patefonu grojama tuo metu populiari melodija apie merginą, kuri išsimainė Joną į molio uzboną. Pala pala, kaip čia dabar yra, ką tuo norima pasakyti, kad jo mergina išsimainė (Dami)Joną į molio uzboną? Damiaus kojos pačios tik strykt nuo taburetės, pro duris ir pažįstamu takeliu vos ne tekinas vis pakalnėmis, palaukėmis – iš čia kuo toliau visam laikui, o galvoje zvimbia įkyrios mintus: pala pala, tik kas šiuo atvejus jis – Jonas, ar tas molio uzbonas, juk džiaugėsi džiaugėsi mergužėlė, balta graži lelijėlė, išsimainiusi Joną … bet palaukit, o gal taip ir turėjo būti, juk kas jis – vaikinas tuščiomis kišenėmis, ant šiknos vieneriomis kelnėmis ir tomis pačiomis kareiviškomis. O merginai jau gerokai per dvidešimt, metai kiti – ir senmerge taps, dabar pats laikas šeimą kurti, vaikus gimdyti, o kol Dami(Jonas) mokslus baigs, darbo gaus – kada tai bus? O čia vyras jau su stažu naktiniuose meilės reikaluose pasitaikė! Ir butas valdiškas yra, tik todėl ta mergelė, kai tas uzbonas sudužo, verkė verkė to molinio uzbono, molio uzbonėlio? O gar reikėjo jam jos sulaukti, o sulaukus priklaupti ant vieno kelio, kaip kažkada tose Džiunglėse ir paprašyti – sugrįžk, brangioji. Ilgai su tokia mintimi vaikinas gyveno, vėliau ir žmonės Damijonui ne kartą sakė, kad ji labai gailisi taip pasielgusi, bet mama privertė. Ką jau bepadarysi, mamų reikia klausyti, ilgą gyvenimą Damijonui teko nugyventi, kol galutinai suvokė – sudaužyto uzbono juk kaip naujo jau niekaip nebesulipdysi…
Rimantas Petrikas