„Mintys – tai lyg tie patys siūlai, gijos. Vienur susuktos kelios, kitur neatrišamas mazgas, dar kitur įtrūkę ar net sutrūkinėję. Bandai surišti, o nesusiriša, bandai mazgą atrišti, o neatsiriša, bandai perkirsti – skauda…“ (V. D.) Mintys – tai darbai, poelgiai, atsitikimai. Jų neištaisysi, neišbrauksi, neatšauksi. Nes mintyse tu ne vienas, su kitais.
Prieššventiniame šurmulyje tų minčių susirinko begalės. Vienos gimsta ir išnyksta, kitos neduoda ramybės ilgokai.
Bibliotekoje
Čia pastaruoju metu užsuku dažnokai, nes tik čia galiu pabėgti nuo vienatvės. Čia renkamės mes, „beržiukai“ – knygų mylėtojai. Čia vyksta įvairūs susitikimai su įdomiais žmonėmis. Prieš šventes akį patraukia Dailės mokyklos mokinių piešinių paroda, Neįgaliųjų draugijos narių rankų darbo kalėdiniai atvirukai. Ir dar daug įvairiausių renginių. Čia ramu ir gražu, miela širdžiai. Čia laukiami ir maži, ir suaugę, ir senjorai. Tik čia pajuntu, kad gyvenimas „verda“, kad mieste daug vyksmo. Vienas iš įsimintinų renginių – ilgametės bibliotekininkės O. Venslovienės jubiliejinė popietė. Kaip malonu kai tave, jau nebedirbantį, prisimena, pagerbia. Kad taip visuose kolektyvuose būtų… Nenurašykime senstančių. Mes dar gyvi, savo troškimais, svajonėmis, viltimis.
Ligoninėje
Čia irgi daug vyksmo. Su lauknešėliais pas įsisirgusius skuba artimieji. Seselės (man tas medikų pavadinimas kur kas mielesnis) kantriai išklauso ligonių artimųjų prašymus, jei reikia, pamaitina, perrengia. Rodos, čia visai neblogai. Bet pati sau prieštarauju – neduok Dieve, tokio gerumo…
Einu į gydytojos-konsultantės kabinetą. Yra problemų. Mielai mane išklauso ir nustemba, kodėl rankos tokios šaltos. Rodos, vos kelis metrus be pirštinių paėjau, o gydytoja pastebėjo, patarė savimi daugiau rūpintis…
Slaugos skyriuje, kur lankau savo artimą žmogų, nustebina, rodos, nepažįstama ligonė. Pasiklausia pavardės. Prisimena mane, kai ruošiausi pirmagimį gimdyti. Tada net nepagalvojau, kad teks mokyti ir jos sūnų, ir dukrą…
Parduotuvėse
Dažnokai tenka pabendrauti su gėlininkėmis Dariaus ir Girėno, Gedimino gatvėse. Čia visada jauku, gražu. Moterys tikrai išmano savo darbą. Jų sukomponuotos puokštės ne kartą džiugino ne tik mane. Kai kurios net žino, kokias gėles laibiausiai mėgstu…
Į krautuvėlę ateinu pirkti skanios duonelės. Čia dirbanti Laimutė – mano buvusios bendraklasės dukra. Jos šypsena laimina kiekvieną pirkėją. Mes gi šypsomės, kad čia visada šviežūs produktai, gausus prekių pasirinkimas, puikus aptarnavimas. Kartais pagalvoju: norėjau ir aš būti pardavėja. Dabar suabejoju, ar būčiau sugebėjusi taip vikriai suktis…
Didžiojoje MAXIMOJE prie kasos nedaug žmonių. Stoju eilutėn ir aš. Kasininkė paprašo paieškoti centų. Kažkiek sekundžių užtrunku ir staiga išgirstu brandaus vyruko balsą: „Nejaugi ir aš tiek metų gyvensiu?“… Pasimetu, nežinau, kaip sureaguoti. Pardavėja suklusta. Aš pralemenu: „Nu tai ne, tiek tau Dievulis neduos (nuo vyro alkoholio tvaikas)… Pėdinu namo. O galvoje mintis: „ir kada tiek metų prikapsėjo?.. Rodos, kaip ir anksčiau, vis dar einu, skubu, bendrauju… Ir va, še tau!..”
Namuose
Tik ką meistrai sureguliavo televizorių, o jis užsispyrusiai ekrane išmeta užrašą: nėra signalo. Kitą dieną kreipiuosi į SPLIUS. Kantrus konsultantas aiškina, ką turėčiau daryti. Bandau spausti visas knopkytes, kurias nurodo. Niekas neišeina. Vyriškis pažada kitą dieną atsiųsti meistrą. Jo laukti ilgai nereikia. Gedimas pašalintas. Šiandien vakarosiu su mylimos laidos herojais!
Pašte
Man reikia tik keleto didesnių vokų. Mintyse jau protestuoju, kad teks išstovėti gerą valandą eilutėje. Šį kartą apsirikau. Eilutės nėra. Vokus nusipirkau, bet kainos vos neišvertė iš koto. Mąstau: per radiją girdėjau, kad Lietuvos paštas bankrutuoja. Tai gal todėl taip plėšikauja?!
Klausimai – atsakymai
- Už ką balsavai?
Pasakau. Reakcija:
- Tu ką, iš proto išsikraustei?
Mintyje: O koks tavo reikalas?
Kavinėje
Aš – žiemos vaikas. Gimiau pirmą žiemos dieną. Ši žiema melagė. Pamiršo atsiųsti dovanų – sniego. Bet ji mėgsta siurprizus. Dukterėčios pakviečia į kavinę (netikėta!). Draugė – kavos puodeliui (dar didesnė staigmena!). Juk aš visada namuose laukdavau artimiausių žmonių…
Tradiciškai su keliomis buvusiomis kolegėmis pietaujame „Lindoje“. Čia viskas alsuoja artėjančiomis šventėmis. Juk nėra nieko geriau kaip su senais, ištikimais draugais pabendrauti su taure vyno rankose. Ačiū už idėją, už šiltus prisiminimus! „Grįžta visa, su kuo yra išeita ir su kuo eita. Bet grįžta jau kitaip, kitomis formomis, pavidalais.“ (V. D.)
Gatvėje
„Kai gręžiuosi atgal, matau, kad ne tik mačiau kitus, bet ir buvau matoma. Ir palankiai, ir kritiškai. Ir dar kitaip… Jei turi draugų, turi ir nedraugų.“ (V. D.)
Prie parduotuvės sustabdo moteris. Ji dėkoja, kad rašau. Skaito mano straipsnelius. Veidas matytas, bet neprisimenu, kas ji… Išsiskiriu su mintimi: gal tikrai gerai, kad parašau, jei jau skaito…
Dabar anksti temsta. Tomis valandomis būna pilka nuotaika. Ne visiems. Ji nebūna pilka, jei turi namus. Ir man šiandien nei niūru, nei tamsu. Gavusi pensiją skubu į parduotuvę pirkti kalėdinių dovanų. Einu kiemais, tad kiekvieną kartą matau konteinerius. Šiandien prie jų pamatau vienišą moterytę. O siaube! Ji ieško maisto atliekų konteineryje. Praradau amą, pabėgo mintis pašnekinti ją. Nejaugi tikrai du šimtai tūkstančių žmonių kasdien nepavalgo net kukliai, paprastai (faktai skelbti paramos koncerte LNK). Ir tai vyksta mūsų nepriklausomybę iškovojusioje Lietuvoje?! Dovanėlių tą pavakarę nenupirkau. Graužė sąžinė, kad nepakviečiau šitą tvarkingą senolę išgerti puodelį arbatos. Galėjau pridėti maišelį mišrainių, uogienės, bent pasiūlyti eurą – kitą… Kaip seimūnai nepaspringsta valgydami skanėstus? Gal jie nežino, kad tiek gyventojų pusalkani gyvena kasdien? Niekada nepatikėsiu, kad tie tūstančiai žmonių visą gyvenimą valkatavo, nedirbo! Ar nestrigs Kūčių skanėstai mano burnoje?.. Ir ką daryti, kas jais turi pasirūpinti?..
„Atjautoje“
Tai vieninteliai namai, į kuriuos eini nekviestas. Mano amžiuje čia lankytis tenka dažnai. Ir, eidama ten, dažnai galvoju, kad mirtis – gyvenimo dalis. Kai ateiname atsisveikinti su pažįstamais, išeinančiais anapus, kažkodėl negalvoju, kad jų nebėra ir nebebus. Besėdėdama tyloje, kažkodėl prisimenu savo gyvenimą, mintimis susigrąžinu savo artimuosius. O mintys sukasi kaip filmo kadrai. Mirtis neįveikiama. Ji pasiima brangius žmones, bet palieka gyviesiems jų padovanotas meilės akimirkas. Jų daug. Bet, ko gero, dar daugiau liko neišsakytų žodžių. Klaidos yra mūsų likimo dalis.
––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––
Mes negalime rinktis nei laiko, nei vietos, kuriuose gyvenome. „Mūsų asmeninės istorijos susidaro iš žmonių, įeinančių į mūsų gyvenimus, iš santykių, ryšių, artimų ir atokesnių.“ (V. D.) Ką dabar parašiau, visa tai nulemta dabarties. Rašau ir, rodos, dar sykį susitikau su savimi. Ir su kitais. Mano mintys pavirto žodžiais. Jie netrukus užsimirš. Viskas laikina. Kaip šie metai, ši diena, ši akimirka… Viskas laikina.
Janina K.
