Vykdydami projektą „Sveika mokykla, sveikas miestas, sveika Lietuva“ ir siekdami kelti mūsų bendruomenės sveikos gyvensenos kultūrą bei ugdant bendruomenės atsakomybę už saugios ir sveikos aplinkos išsaugojimą, birželio 14 dieną stebėjome ir aptarėme Lietuvos nacionalinio dramos teatro vienos dalies monospektalį „Ledo vaikai“ (inscenizacijos autorė, režisierė ir atlikėja Birutė Mar).
Stebint „Ledo vaikus“ susidarė įspūdis, kad ir vienas asmuo sugeba prabilti visu orkestru: dramaturgės, aktorės, režisierės, muzikantės ir net lanksčios šokėjos, jei prisiminsime, kaip grakščiai Mergaitė avėsi sibirietiškus veltinius. Per spektaklio dialogus B. Mar labai natūraliai įsikūnijo į mokytojos, mamos, dukters, kitų mergaičių vaidmenis, pašaipiai, valiūkiškai kūrė sovietų kario, „nadziratelių“, pagiežingos Rusijos glūdumos moters, gerojo jakuto personažus. Kartais aktorės rankose atgydavo armonika. Režisūriniu požiūriu įsiminė epizodas, kai B. Mar paėmus instrumentą įsijungė salės šviesos, kviesdamos žmones pritarti ilgesingai tremtinių dainai. Susigraudinę žiūrovai nepajėgė pritarti armonikai, tyliai, tyliai niūniavo vos keli. Siena tarp aktorės ir publikos, tarp meninės sugestijos ir tikrovės išnyko negrįžtamai (informacijos šaltinis http://www.teatras.lt/lt/spektakliai/ledo_vaikai_rez_birute_mar/). „Ledo vaikų“ pradžioje Mokytoja abejoja: „Ar dabar dar verta apie tai kalbėti, ar verta kartoti?“. Spektaklis įtikino – verta, nes buvome apdovanoti emociniais išgyvenimas kurie leidžia giliai pajusti ir suprasti, kokie mes esame dabar laimingi, turėdami savo tėvynę, kurioje galime gyventi, o svarbiausia laisvai kurti. Mokytoja Silva Morkūnienė ir socialinė pedagogė Tamara Poškienė džiaugiasi paraginusios ateiti į spektaklį Jaunimo mokyklos moksleivius ir pasak spektaklyje panaudoto fragmento „Valstybėje, kur vieni mokytojai“, tai savaime suprantama.
Silva Morkūnienė ir Tamara Poškienė,
projekto vykdytojos
