Lietus nesiliaudamas lijo trečią savaitę, kaimas tiesiog plaukte plaukė vandenyje, vieškelis virto purvynu, vieškelio grioviais į vietinį upelį kriokdami vertėsi pakelių vandenys. Kolūkiečių aruose irgi tyvuliavo balos. Lietus apsėmė lankas, kuriuose vasarą kolūkio vyrai dalgiais buvo nupjovę žiemai arkliams šerti skirtą šieną – aštrias viksvas ir plačialapius ajerus. Dabar paupiuose tos pradalgės plaukiojo vandenyje, kai kur vandenyje plaukė ir nuo vėjų pakrypusios jau sugrėbto šieno kupetos. Kaimo žmonės svarstė, ką pirmiausia gelbėti: tą vandenyje paskendusį kolūkio šieną ar kasti nuo drėgmės jau pūvančias nuosavas bulves, o gal rauti daržus ? Šieno juk jau nebeišgelbėsi – jis jau supuvo. Bet, antra vėl, kolūkio arkliai per žiemą iš bado nusilps, tai kaip arus įdirbti reikės? Pavasariop tų arų apdirbimui iš brigados parsivestam gyvuliui gal išeitų po nosim nors kokį pašarinį runkelį pakišti. Tik kaip prie tų runkelių nubristi, jei daržuose vienur tik kaliošus sušlapsi, kitur – ir su auliniais neįbristum.
Vyresnieji kaimo žmonės šnekėjo tokių liūčių nebeprisimeną. Tik iš savo senolių girdėję, kad kažkas panašaus buvę prieš karą su japonais, o gal su švedais. Tyriausiai, kad prieš karą su švedais, negi japonai iš tokių tolybių būtų į nuošalų kaimą atsibastę?
Visi vaikščiojo susirūpinę, tik kaimo vaikams tokie lietūs buvo vieni niekai. Jie sunkiai kojas traukdami iš drumzlinos purvo košės, žaidė kieme ir visa gerkle žemaitiškai šaukė: „Lyk, lyk, lyteliau, jei begali dar daugiau“, arba, apsimovę medines klumpes, vorele traukdami į miestelio septynmetę, choru kartodavo per tuos siutimus namuose neišmokstą eilėraštį: „Mes – sotūs, laimingi, šiltai aprengti, kas rytą mokyklą vis skubam…vis skubam“. Vis skubam šlapi, ištarę žodį „šlapi“, vaikai susižvalgydavo – juk reikėjo sakyti „šiltai aprengti“!
Kaip tik tokiu momentu, į šalis nuo ratų taškydamas purvą ir priversdamas į mokyklą skubančius vaikus trauktis į šalikeles ar bristi tiesiai į balas, pralėkė brezentu dengtas rusiškas visureigis automobilis, žmonių kaliošiu pramintas. Vairuotojas, ant galvos užsimaukšlinęs uniforminę kepurę su raudona penkiakampe žvaigžde kaktoje, į šalis nesižvalgė, vairuotojas susikaupęs žiūrėjo į priekį, bandydamas išvengti gilesnių vieškelio duobių, kurios buvo sklidinos vandens ir sunkiai atspėjamos, kokio gylio. Įsitaisęs pusiau gulomis, ant priekinės sėdynės, šalia vairuotojo sėdėjo dar nesenas, neaukštas, apykūnis vyras. Vyras sėdėjo kuo patogiau ištiesęs irgi nepaprastai ilgas kojas, apmautas kerziniais kareiviškais batais. Tai buvos draugo Vorošilovo vardo žemės ūkio artelės naujasis pirmininkas. Iš kur jis čia atsirado ir kas jį išrinko šios artelės pirmininku, kaimas nežinojo, tik pikti liežuviai kalbėjo, kad draugo naujasis pirmininkėlis už viską labiau mėgsta ruginikę ir kaimo našlikes, nei pačią artelę. Tas kaliošyje patogiai sėdintis, žmonių greitai pramintas šapovstis net užsimerkęs įtemptai klausėsi, kaip į lengvojo automobilio brezentinį tentą monotoniškai barbena stambūs rudeniško lietaus lašai. Brezentu dengtas automobilis sustojo miško pakraštyje – mat gilyn į mišką einantis takelis buvo taip apsemtas, kad gilesnėse įdubose telkšantis drumzlinas lietaus vanduo galėjo apsemti net automobilio variklį. Vos automobiliui sustojus atvertę galinę brezento dalį, nuo sėdynių į lietų iššoko du pirmininką visur lydintys ginkluoti vyrai – liaudies gynėjai, žmonių stribais praminti. Paprastai šie savo šapovstį sergėdavo, kai šis kaime našlikes kirkindavo. Šį kartą šiedu pirmininkėlio broliukai sustabdė link tų pačių paupių dvikinkiame vežime važiavusi žmogelį. Rusiškai keikdamiesi įsakė iškinkyti arklius ir jais traukti automobilį, su patogiai jame sėdinčiu artelės vadovu – į paupius važiavusį kaimo moterėles ginklu paraginti našiau vykdytų penkmečio socialistinius įsipareigojimus. Kurių šios niekada ir nebuvo įsipareigojusios.
Pamatęs taip keistai atvažiuojantį artelės vadovą ir šalimais atraitytomis kelnėmis per balas atbrendančius du ginkluotus broliukus, paupys tarsi apmirė – kas dabar bus? Juk per tokį lietų pirmininkėlis atvažiavo ne sultingesnių moteraičių į sausesnę vietelę kviestis po neperšlampama burka. Juk kaip ten bebūtų, per kiaurą dieną į sausesnę vietelę tampant šlapią šieną, sumauto darbadienio neuždirbsi, o po ta burka – uždirbsi per pusvalandį. Bet šį kartą, nors ir labai bijodamas miškuose dar besislapstančių „banditų“, pirmininkėlis tyliai sėdėjo brezentu dengtame kaliošyje, klausėsi lietaus barbenimo ir kažką giliai galvojo. Moterys, vietoje apsiaustų ant galvų užsidėjusios jau peršalusius bulvinius maišus, paraudusiomis nuo šalčio blauzdomis, paupyje iš vandens mediniais grėbliais graibė jau supuvusio šieno pradalges ir varvančius kuokštus glėbiais nešė į sausesnes vietas – ant iš vandens vis dar kyšančių aukštumėlių. Paupys smirdėjo pūvančiomis arkliamietėmis ir vandenyje jau supuvusiu šienu. Drąsiausia paupio moteriškė išdidžiai pro broliukus praėjusi, šlapiais krumpliais pabarbeno į automobilio rasotą stiklą ir garsiai tarė: „Pirmininkėli, delnu dangaus jau nebeuždengsi ir su savo tuo daikteliu žiemą arklių nepašersi, vasarą kol saulė žeme ritinėjosi, reikėjo ne kukurūzuose su pasileidusiomis mergomis žaisti, o ūkiu pasirūpinti. Dabar tavo mergelių paupyje nesimato nei vienos, o šieneliui – jau amen gali sakyti“ – drąsuolei nuo sijono padelkų upeliais sruvo lietaus vanduo.
Išlipęs iš automobilio taip stačiokiškai užkalbintas pirmininkėlis, vienu pirštu prispaudęs šnervę išpūtė nosį, tingiai pasirąžė ir gestais vairuotojui parodė migom apsukti automobilį. Kolūkio sulysę arklai iš to sunkumo net nugaras išlenkę, išsirėžę šlapiu keliu nutraukė automobilį atgal – link kaimo vieškelio, o miške tą pavakarę dar ilgai skardėjo arklių vadeliotojo užkimęs balsas: „Nio, bėrosios, nio-oo greičiau!..“. Nuo tos dienos kaimas savo pirmininkėlio daugiau nebematė. Už geros savaitės pirmininkėlį lydėję ginkluoti broliukai apvažiavo kiekvieną kiemą, asmeniškai apmatavo savo gyvuliams kolūkiečių per vasarą savaitgaliais iš visokių pamiškių sunkiai ant pečių į daržines susineštą šieną – ir nustatė po kiek kuris artelės narys to šieno turi kolūkio arkliams atvežti. Taip tais metais kaime buvo laiku įvykdyti bei viršyti penkerių metų artelės socialistiniai įsipareigojimai!
Rimantas Petrikas