Žydai ant savo tėvynainių kapų, paprastai, vietoje gėlių neša spalvotus lauko akmenukus.
Prasidėjus nuožmiam Antrajam pasauliniam kariui, vos 300 metrų į šiaurę nuo Legečių – Liaudiškių kelio, miške buvo sunaikinta beveik septyni tūkstančiai Šeduvos miesto žydų – įskaitant ir moteris, senelius, vaikus. Apie tai primena holokausto laikų kapai niūriame miške prie pat kelio. Ir ant suniokotų antkapių vis dar randama spalvotų lauko akmenukų.
Vidurvasaris… Kelio į vadinamus Liaudiškių karjerus dešinėje saulės spinduliuose tingiai maudosi dvi išlakios eglės, smulkutė drebulė, svyruoklis beržas ir pulkelis žaliaskarių eglaičių. Tarp jų stovi juodo granito stulpelis su kukliu užrašu dviem kalbomis: „Holokausto aukų kapai“, ir kiek žemiau – „Holocaust mass graves“. Virš šio stulpelio smailumoje iškaltos simbolinės Dovydo šešiakampės žvaigždės, ore plevena dvi baltos plaštakės – tarsi džiaugdamosi savo trumpučiu gyvenimėliu, žaidžia nesudėtingus „meilės“ žaidimus.
Miško gilumon veda miškininkų sočiai pažvyruotas ir vasarotojų glotnai privažinėtas žvyrkelis. Miške retsykiais tingiai vingiuoja volungė. Paberžėlių kaimo pilki žvirbliai išdidžiai maudosi vieškelio dulkėse. Aukščiausios rajone pušies nulaužtame stuobryje lizdus kala meletos. Kažkur miško gilumoje kažkas kranktelėja – ar tik ne krankliai?Tarp apsamanojusio aukšto beržo ir neūžaugos ąžuoliuko, kelio dešinėje dunkso nežymus, kažkada kvadratinėmis plytelėmis klotas, o dabar dosniai miško žolėmis apėjęs nežymus keliukas. Jei nežinotum apie jo buvimą, keliuko net nepastebėtum, nebent netyčia sudomintų laukinė obelis, nedrąsiai nokinanti penketą niekam nereikalingų vaisių. Dar atsitiktinio praeivio dėmesį gali patraukti rudeniop raudonomis uogomis viliojantis kerotas girios putinas. Kapinės prasideda tuoj už jo: kažkada gelžbetonine tvorele aptverta „mass graves“ dabar atrodo apverktinai – dvi ilgas kapavietes „puošia“ vienintelė lauko ramunė, nususęs raudonėlio kerelis ir buvusios svarainių gyvatvorės reti, savaime atželiantys iškrypę metūgių likučiai. Kapavietę į dešinę bei į kairę nuo buvusio pagrindinio įėjimo, sudaro maždaug 16 metrų ilgio, gal aštuonių pločio užželti besiruošią pailgi kvadratai. Vieno tokio kvadrato vidury nenuorama kurmis išvertė didelę grubaus žvyro krūvą. Su juoda kiauryme kurmiarausio viduryje – tarsi savotiška akis į kapų juodas gelmes…
Didžioji paslaptis
Paminklinės lentos, žinoma, nebėra: balta dėmė ant stačiakampės pajuodavusios nuo lietų plokštės byloja, kaip puikiai pasidarbavo vietiniai spalvotojo metalo vagys. Nepajudinti išliko tik du lauko akmenukai: to didesnio vargu ar galima akmenuku pavadinti, nes jis labiau panašus į nuo plokštės atskelto gelžbetonio luitą, o gi tas mažutėlis, tikrų tikriausias laukų akmenukas – pilkas, beveik bespalvis, nedidelis, dar tik „augantis“, kažkieno atneštas ir čia viltingai padėtas.
Tas viltingasis akmenukas ir tapo šių apleistų kapinaičių didžiąja paslaptimi. Mat po tuo akmenuku buvo rasta krūvelė nuotraukų. Iš kurių žvelgė tokie jauni, viltingi žydiškų bruožų veidai. Vienos nuotraukos grupinės, kitos – pavienės. Kai kurių nuotraukų antroje pusėje žydų kalba ranka surašyti net vaikinų bei merginų vardai: Fish, Sioma, Raisu, Goda, Kriego. O štai gražiu braižu užrašyta: „Seduva Party“. Šioje nuotraukoje tikrai ne „Šeduvos partija“, tik gal kokie klasiokai, nutarę po egzaminų nusifotografuoti. Kai kurių nuotraukų paantraštėse rašalu rašytos nuorodos: 1939,..1937,..1940.metai. Firminiai foto ateljė spaudai nurodo tų nuotraukų darymo vietą: polyfoto Kaunas,.. Šiauliai,.. Lithuania.
Iš visų nuotraukų žvelgia aistringoji Jaunystė… Viltis…Gyvenimas… amžiams sustingęs vaizduose ir jaunuose veiduose. O prie kapinių mirtina tyla. Karjeruose nerūpestingai krykštauja poilsiautojai. Girios gilumoje vėl tingiai krankteli, ar tik ne tas pats vienintelis kranklys. Nulūžusios pušies stuobryje neskubėdamos kamieną stuksena meletos. Gyvenimas tarsi ir pamiršo tą beveik prieš septynis dešimtmečius aušusį kruvinąjį 1941-ųjų rugpjūčio dvidešimt penktosios ryto karštą šiurpo pirmadienį.
Iš duobės ilgai sunkėsi kraujas
Daugumos tuometinių aplinkinių kaimų gyventojų jau nebėra tarp gyvųjų. Kalbintieji sakė, tą dieną prisimenantys „kaip tolimame sapne“. Sako, tą rytą aplinkinių kaimų žmones pažadino ankstyvas slogus automobilių ūžesys – vežė kažką sunkaus. Greitai po kaimus pasklido baisi žinia – į Liaudiškių mišką, kur prieš karą buvo rusų kareiviukų sandėliai ir teberiogsojo gilios ilgos gynybinės fronto tranšėjos, ginkluoti vietiniai vokiečių rėmėjai, lydimi rudųjų okupantų, atvežė sušaudyti Šeduvos žydus. Miške pasigirdo girtų žmonių alasas, šūkalojimai, nelietuviški keiksmai, vokiškos komandos. Pradžioje šūviai aidėjo ištisai – tra-ta-ta-aaatrakšt. Šūvius lydėjo vyriški, moteriški bei vaikiški riksmai, aimanos, pagalbos šauksmai. Paskui viskas tarsi ir pritilo. Tik dar ilgai retsykiais pasigirsdavo pavieniai sunkūs šūviai – triokšt! Šūvio aidus atkartodavo gelstančių rugių lauke derlių brandinančios varpos – triokšt… triokšt… triokššš. Rasotos miško smilgos pačiame rugpjūčio dosnume, einant plakė sodiečių blauzdas, rytmetinis rūkas jau senokai ištirpo girios glūdumoje, tik pavargęs mažas ruoželis atsišliejo juodalksnyniuke. Triokšt! – šūvius patvirtindavo trobesių medinės langinės, drėgni palaukiai, vėlyvas uodas kraujotroškys, ieškantis už save kvailesnių. Triokšt, – nerami tyla, ir vėl – čaižus triokšt! „Matyt pavienius gyvuosius taip pribaiginėja“, – tokio slogučio minutėmis spėliojo aplinkinių kaimų vyrai. Tie patys vyrai matydavo, kaip tokiu būdu ištuštinus vieną automobilį, baltaraiščiai važiuodavo kitų aukų atsivežti. Ir vėl ištisas tra-ta-ta-ta, ir vėl pavieniai – triokšt!.. triokšt!..triokšt. Ir taip dvi kiauras dienas – nuo ankstyvo pirmadienio iki antradienio vėlumos.
Dar vietiniai pasakojo, kad sušaudytuosius vokiečiai apipylė kalkėmis, o žydšaudžiai savo aukas užkasė žvyrduobių žemėmis. Ale nelabai storai, nes dar ilgai toje vietoje iš duobių sunkėsi kraujas. Kol viskas apėjo užmaršties žolėmis. Tik statistiniai duomenys pasakoja, kad tada Liaudiškių miško 140-os kvartalinės rusų paliktoje duobėje buvo sušaudyta per 400 (vietinių žmonių teigimu – per 600) žydų vyrų, o kitoje, esančioje už kokių 900 metrų nuo pirmosios, išžudyta per 300 iš Šeduvos atvežtų moterų, vaikų bei senelių.
Rimantas Petrikas
