Šiaulių rajono savivaldybės šiauriniame pakraštyje esantis senas Šiupylių bažnytkaimis neišvaizdus. Nėra upės ar ežero šalia. Nerasi jame aikštės, suformuotos buvusio turgaus vietoje, kažkokių tik tai gyvenvietei būdingų ženklų. Daug senų pastatų, atrodo, dar menančių prieškario laikus. Bet vis dėl to Šiupyliai nėra paprastas kaimas.
Bene įdomiausias kultūros paveldo objektas – paminklas pavasarininkams, pastatytas veiklių katalikiško jaunimo federacijos narių šiupyliečių prieš 90 m. Įdomu tai, kad vienu pirmųjų „Pavasario” draugijos pirmininkų buvo šveicarų inteligentas, lietuvių atviliotas į mūsų kraštą ir čia plačiai pasireiškęs, tapęs Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi Juozas Eretas–Jakaitis.
Salomėja Bačinskaitė, būsimoji Salomėja Neris, buvo jo studentė ir labai įsimylėjo savo dėstytoją. J. Eretas, Antrojo pasaulinio karo metais grįžęs į tėvynę, apie tai parašė prisiminimuose: „Salomėja Bačinskaitė buvo mano studentė, net artima, nes jos pagrindinė šaka universitete buvo mano dėstoma germanistika. Abu buvova ir ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ nariai, todėl dažnai susitikdavova ir privačiai. Iš to ir išaugo ta simpatija, kuri 1928 metais ją paskatino keliauti į Šveicariją, kur aš tuomet praleidau vasaros atostogas. Tačiau jos toli siekią sumanymai nebuvo suderinami su mano būkle – juk aš tuomet jau buvau vedęs, – todėl ir užsimezgė ta nelaimė, kuri vedė ją prie tam tikro lūžio jos gyvenime. Tai įvyko daugiau iš apviltos meilės, negu iš sąmoningo perėjimo į kitą pasaulėžiūrą, kuri – kiek aš patyriau – jai niekada nebuvo prie širdies.“
Taigi pagal Eretą išeina, kad S. Neries, iš pradžių buvusios katalikės, bendradarbiavusios su katalikiškomis organizacijomis, posūkis į politinę kairę, kuris atvedė ją į koloboravimą su sovietais 1940 m., buvo nelaimingos meilės pasekmė.
Jonas Sireika
autoriaus nuotraukos
