Šiuo­lai­ki­nis vė­žio gy­dy­mas ne tik ge­ri­na iš­gy­ve­ni­mo, bet ir ke­lia iš­šū­kių on­ko­lo­gams

Ino­va­ty­vūs vais­tai ir pa­žan­gios vė­žio gy­dy­mo tech­no­lo­gi­jos vis daž­niau lei­džia efek­ty­viai gy­dy­ti onkologines ligas. Ta­čiau tiek me­di­kai, tiek pa­cien­tai su­si­du­ria su dar vie­nu rim­tu iš­šū­kiu – gy­dy­mo tok­siš­ku­mu. Che­mo­te­ra­pi­ja, ra­dio­te­ra­pi­ja, imu­no­te­ra­pi­ja ir ki­ti on­ko­lo­gi­nių li­gų gy­dy­mo bū­dai ne tik sėk­min­gai nai­ki­na vė­ži­nes ląs­te­les, bet ir ga­li su­kel­ti il­ga­lai­kių kom­pli­ka­ci­jų – nuo odos bė­ri­mo iki mir­ti­nos ci­to­ki­nų aud­ros. Apie tai, kaip su­ma­žin­ti tok­siš­ką gy­dy­mo po­vei­kį įvai­rių sri­čių spe­cia­lis­tai dis­ku­ta­vo in­ten­sy­vios, be­veik de­šimt va­lan­dų tru­ku­sios pro­gra­mos me­tu tre­čio­jo­je tarp­tau­ti­nė­je moks­li­nė­je prak­ti­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je „Vė­žio gy­dy­mo tok­siš­ku­mas, jo val­dy­mas ir gy­dy­mas“.

Trūks­ta per­so­na­li­zuo­tų spren­di­mų
 
„Pir­miau­siai no­riu pa­si­džiaug­ti, kad per be­veik ke­tu­ris mė­ne­sius tai yra jau de­vin­to­ji NVI or­ga­ni­zuo­ja­ma kon­fe­ren­ci­ja. Už to­kį pro­duk­ty­vu­mą ir en­tu­ziaz­mą esu dė­kin­gas vi­sai ko­man­dai“, – pa­dė­ka kon­fe­ren­ci­ją apie vė­žio gy­dy­mo tok­siš­ku­mą ir jo val­dy­mą pra­dė­jo NVI va­do­vas doc. dr. Val­das Pe­če­liū­nas.
 
Kon­fe­ren­ci­ja Vil­niu­je su­bū­rė pla­tų bū­rį spe­cia­lis­tų, vie­nu ar ki­tu on­ko­lo­gi­nės li­gos gy­dy­mo eta­pu su­si­du­rian­čių su pa­cien­tais, ku­rių svei­ka­tą vei­kia prieš­vė­ži­nio gy­dy­mo ša­lu­ti­nių po­vei­kių, kom­pli­ka­ci­jų pasek­mės.

„Gy­dy­mo tok­siš­ku­mą ste­bi ne vien on­ko­lo­gai. Pa­cien­tai dėl kom­pli­ka­ci­jų pa­ten­ka į šei­mos gy­dy­to­jų, kar­dio­lo­gų, en­dok­ri­no­lo­gų, nef­ro­lo­gų ir ki­tų spe­cia­lis­tų ka­bi­ne­tus. Vi­si tu­ri­me pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę ir ras­ti ben­drą spren­di­mą pa­cien­to la­bui. Ma­nau, kad iš šios kon­fe­ren­ci­jos iš­ei­si­me ge­res­ni spe­cia­lis­tai“, – kal­bė­jo NVI va­do­vas doc. dr. Val­das Pe­če­liū­nas.

 
Dis­ku­si­jo­je „Ko­dėl svar­bu kal­bė­ti apie ša­lu­ti­nius vė­žio gy­dy­mo reiš­ki­nius ino­va­ty­vaus gy­dy­mo ero­je?“ NVI va­do­vas iš­reiš­kė su­si­rū­pi­ni­mą, kad šian­dien, ski­riant gy­dy­mą ir ieš­kant op­ti­ma­laus efek­to bei tok­siš­ku­mo san­ty­kio, pa­si­gen­da­ma per­so­na­li­zuo­tų spren­di­mų: „Čia yra di­de­lė pro­ble­ma. Kaip ras­ti ba­lan­są kiek­vie­nam žmo­gui as­me­niš­kai? Da­bar mums ypač rei­ka­lin­gi ge­ri gy­dy­to­jai, tu­rin­tys di­de­lę pa­tir­tį, ir rei­ka­lin­gos štai to­kios, spe­cia­lis­tus ap­jun­gian­čios kon­fe­ren­ci­jos.“

Tok­siš­kas che­mo­te­ra­pi­jos po­vei­kis

Kon­fe­ren­ci­jos or­ga­ni­za­to­rė NVI Che­mo­te­ra­pi­jos sky­riaus su die­nos sta­cio­na­ru va­do­vė gy­dy­to­ja on­ko­lo­gė che­mo­te­ra­peu­tė doc. dr. Bi­ru­tė Bra­siū­nie­nė sa­ko, kad me­di­ka­men­ti­nis vė­žio gy­dy­mas pas­ta­rai­siais de­šimt­me­čiais la­bai plė­tė­si: su­kur­ta daug nau­jų prieš­vė­ži­nių vais­tų, dar daug jų te­stuo­ja­ma kli­ni­ki­niuo­se ty­ri­muo­se. „Vi­si nau­ji prieš­vė­ži­niai vais­tai pa­si­žy­mi ne tik ge­res­niu po­vei­kiu, ge­res­niais iš­gy­ve­ni­mo re­zul­ta­tais, bet ir ga­li­mais ša­lu­ti­niais reiš­ki­niais. Šių die­nų on­ko­lo­gi­nis pa­cien­tas iš­gy­ve­na il­giau ir tą lai­ką jis no­ri gy­ven­ti ko­ky­biš­kai: tęs­ti dar­bus, iš­lik­ti so­cia­liai ak­ty­vus. Nau­ji vais­tai tai lei­džia, bet jų tok­si­nio po­vei­kio or­ga­niz­mui ga­li­my­bė iš­lie­ka“, – ko­le­goms kal­bė­jo gy­dy­to­ja che­mo­te­ra­peu­tė.

Kas­dien kli­ni­ko­je ste­bi­mi pa­cien­tai, ku­riems nuo che­mo­te­ra­pi­nių vais­tų pa­si­reiš­kia py­ki­ni­mas, vė­mi­mas, plau­kų slin­ki­mas, krau­jo for­mu­lės pa­ki­ti­mas. „Tu­ri­me ir odos, ki­to or­ga­no sun­kaus laips­nio ar dau­gi­nių or­ga­nų pa­žei­di­mų at­ve­jų, ką ste­bi­me gydydami pa­žan­giais vais­tais: bio­lo­gi­ne te­ra­pi­ja, imu­no­te­ra­pi­ja ar jų de­ri­niais. Che­mo­te­ra­pi­jos sky­riu­je su die­nos sta­cio­na­ru kas­dien ski­ria­me ge­ro­kai daugiau nei 200 pacientų me­di­ka­men­ti­nį vė­žio gy­dy­mą, iš jų tik­rai bus ke­li pro­cen­tai li­go­nių, ku­riems dėl gy­dy­mo tok­siš­ku­mo tu­ri­me keis­ti do­zių re­ži­mą ar ati­dė­ti gy­dy­mą. Pa­si­tai­ko ir sun­kes­nio ar sun­kaus laips­nio kom­pli­ka­ci­jų, kai tu­ri­me sku­biai sta­cio­na­ri­zuo­ti bei už­tik­rin­ti gy­vy­bi­nes funk­ci­jas“, – pa­sa­ko­jo doc. dr. B.Bra­siū­nie­nė.

Gy­dy­to­jos tei­gi­mu, kol kas vi­siš­kai iš­veng­ti me­di­ka­men­ti­nio vė­žio gy­dy­mo tok­siš­ku­mo ne­įma­no­ma: „Vis dėl­to pri­va­lo­me pa­da­ry­ti vis­ką, kad, jei jis ir pa­si­reikš, pa­si­reikš­tų kuo ma­žes­niu tok­siš­ku­mo laips­niu ir kuo ma­žes­ne ža­la pa­cien­tui.“

Au­ga kli­ni­ki­nių vais­ti­nin­kų po­rei­kis

Doc. dr. B.Bra­siū­nie­nei ant­ri­no ir Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­to Far­ma­ci­jos ir far­ma­ko­lo­gi­jos cen­tro va­do­vė doc. dr. Kris­ti­na Ga­ruo­lie­nė: „Daž­nai vi­suo­me­nė­je iš­reiš­kia­ma vil­tis, kad ino­va­ty­vūs vais­tai yra ste­buk­lin­gi, jie tik gy­do ir nė­ra jo­kio ne­pa­gei­dau­ja­mo po­vei­kio. Bet rei­kia su­pras­ti, kad tai – nau­ji vais­tai. Apie juos pa­pras­tai ži­no­ma ne­daug. O kuo vais­tas il­giau var­to­ja­mas, kuo dau­giau pa­cien­tų juo gy­do­ma, tuo dau­giau mes apie vais­tą su­ži­no­me.“

„Net ir su nau­jais vais­tais tu­ri­me daug tok­siš­ku­mo at­ve­jų, – pri­ta­rė Vil­niaus ir Up­sa­los Šve­di­jo­je uni­ver­si­te­tų stu­den­tė doktorantė Mil­da Gir­de­ny­tė. – Sa­vo dar­buo­se daug dė­me­sio ski­riu an­ti­kū­nų kon­ju­ga­tams, ku­rie šian­dien va­di­na­mi ino­va­ty­via me­di­ci­na, nau­jos kar­tos vais­tais. Bet jie su­ke­lia pe­ri­fe­ri­nę neu­ro­pa­ti­ją – li­gą, pa­si­reiš­kian­čią pe­ri­fe­ri­nių ner­vų pa­žei­di­mu. Žmo­gus jau­čia skaus­mą, tir­pi­mą, sil­pnu­mą, dilg­čio­ji­mą ga­lū­nė­se – ran­ko­se, ko­jo­se. Mė­gi­na­me žiū­rė­ti iš far­ma­ko­ki­ne­ti­nės pu­sės, kaip ga­li­ma tai pa­aiš­kin­ti ir kuo ga­li­me pa­dė­ti.“

K.Garuolienės teigimu, at­ėjo lai­kas kal­bė­ti apie nau­jos struk­tū­ros – kli­ni­ki­nių vais­ti­nin­kų – svei­ka­tos sis­te­mo­je at­si­ra­di­mą. „At­si­ran­dant vis dau­giau ino­va­ty­vių vais­tų, dau­ge­liui jų rei­kia ypa­tin­gos ste­bė­se­nos: kaip pa­cien­tas jau­čia­si juos var­to­da­mas, kaip re­a­guo­ja jo or­ga­niz­mas, kas jam ga­li at­si­tik­ti, į ką jam pa­čiam at­kreip­ti dė­me­sį, kad pa­ste­bė­tų pa­vo­jin­gus po­žy­mius ir lai­ku kreip­tų­si į gy­dy­to­jus. Kli­ni­ki­niai vais­ti­nin­kai la­bai pri­si­dė­tų prie pa­cien­tų gy­ve­ni­mo ko­ky­bės ir bū­tų pui­kus gy­dy­to­jų ko­man­dos na­rys, pa­de­dan­tis val­dy­ti tok­siš­ku­mą“, – įsi­ti­ki­nu­si doc. dr. K.Ga­ruo­lie­nė.
Anot do­cen­tės, mul­tip­ro­fi­li­nė­se pa­žan­gių vals­ty­bių li­go­ni­nė­se dir­ba di­de­li vais­ti­nin­kų sky­riai, ku­riuo­se spe­cia­lis­tai tei­kia iš­sa­mias kon­sul­ta­ci­jas tiek gy­dy­to­jų ko­man­doms, tiek pa­tiems pa­cien­tams.

„Ben­dra­vi­mas su pa­cien­tu, jo in­for­ma­vi­mas yra vie­nas ge­riau­sių bū­dų val­dy­ti vais­tų tok­siš­ku­mą. Mes to­kios prak­ti­kos ne­tu­ri­me. Šian­dien mū­sų ša­ly­je tą da­ro gy­dy­to­jai, bet jų lai­kas ri­bo­tas“, – ap­gai­les­ta­vo Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­to Far­ma­ci­jos ir far­ma­ko­lo­gi­jos cen­tro va­do­vė doc. dr. Kris­ti­na Ga­ruo­lie­nė.

Dau­gia­da­ly­kės ko­man­dos svar­ba

Apie stip­rios dau­gia­da­ly­kės ko­man­dos svar­bą už­si­mi­nė ir dis­ku­si­jo­je da­ly­va­vu­si bei slau­gy­to­jų po­žiū­rį pri­sta­čiu­si NVI Che­mo­te­ra­pi­jos sky­riaus su die­nos sta­cio­na­ru vy­riau­sio­ji ko­or­di­na­to­rė Di­na Trai­na­vi­čiū­tė-Ja­na­vi­čie­nė.

„Daž­nai pa­cien­tai iš­vyks­ta na­mo ne­ži­no­da­mi, kas jiems ga­li at­si­tik­ti, o ša­lu­ti­nį vais­tų po­vei­kį pa­lai­ko ki­tu or­ga­niz­mą vei­kian­čiu veiks­niu ir ne­re­tai į gy­dy­mo įstai­gą krei­pia­si pa­vė­luo­tai, – pa­sa­ko­jo NVI Che­mo­te­ra­pi­jos sky­riaus su die­nos sta­cio­na­ru vy­riau­sio­ji ko­or­di­na­to­rė Di­na Trai­na­vi­čiū­tė-Ja­na­vi­čie­nė. – Di­džiau­sią lai­ko da­lį pa­cien­tas vis dėl­to pra­lei­džia su slau­gy­to­jo­mis tiek gy­dy­mo lai­ko­tar­piu, tiek po to. Tad slau­gy­to­jams svar­bu tar­pi­nin­kau­ti tarp gy­dy­to­jų ir pa­cien­tų, švies­ti bei in­for­muo­ti apie ga­li­mus ša­lu­ti­nius reiš­ki­nius“, – kal­bė­jo spe­cia­lis­tė.

„Pa­tys gy­dy­to­jai ži­no, kad pa­gal­ba yra. Ta­čiau kaip ją gau­ti pa­cien­tui? Jis nuo­lat su­si­du­ria su iš­šū­kiu, į ką kreip­tis ir kaip pa­gal­bos su­lauk­ti lai­ku“, – dis­ku­si­jo­je pa­cien­tų rū­pes­čiais pa­si­da­li­no NVI pa­cien­tų ta­ry­bos at­sto­vė Ne­rin­ga Čia­kie­nė.

NVI gy­dy­to­ja odon­to­lo­gė or­to­pe­dė Aust­ri­da Ger­lia­kie­nė pri­mi­nė, kad į on­ko­lo­gi­nio li­go­nio gy­dy­mo ko­man­dą svar­bu įtrauk­ti ir odon­to­lo­gus. „On­ko­lo­gų ben­dra­dar­bia­vi­mas su odon­to­lo­gais yra svar­bes­nis, ne­gu kad įsi­vaiz­duo­ja dau­ge­lis spe­cia­lis­tų. Bur­nos in­fek­ci­ja tu­ri tie­sio­gi­nę įta­ką vi­sai or­ga­niz­mo re­ak­ci­jai. Kvie­čiu vi­sus spe­cia­lis­tus pri­myg­ti­nai siųs­ti pa­cien­tus su­si­tvar­ky­ti bur­nos ert­mę dar iki on­ko­lo­gi­nio gy­dy­mo“, – pa­ta­rė gyd. A.Ger­lia­kie­nė.

Jos tei­gi­mu, kol kas vals­ty­bė­je nė­ra sis­te­mi­nio po­žiū­rio: „Kai iš­ope­ruo­ja­mas tie­sio­sios žar­nos na­vi­kas, su­ku­ria­ma sto­ma. De­ja, bur­nos vė­žiu ser­gan­tys žmo­nės po ope­ra­ci­jų iš­lei­džia­mi į ne­ži­nią. Kaž­kur, kaž­kas, kaž­ko­kiu bū­du tu­ri pa­cien­tus su­pro­te­zuo­ti ir tas bai­sias žaiz­das su­tvar­ky­ti. No­rė­tų­si dau­giau ben­dra­dar­bia­vi­mo.“

Gy­do­ma se­nais apa­ra­tais

Trū­ku­mų svei­ka­tos sis­te­mo­je įžvel­gė ir Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to li­go­ni­nės On­ko­lo­gi­jos ir ra­dio­te­ra­pi­jos kli­ni­kos va­do­vė gy­dy­to­ja on­ko­lo­gė ra­dio­te­ra­peu­tė dr. Ais­ta Plies­kie­nė. „Šiuo­lai­ki­nės ra­dio­te­ra­pi­jos pri­ei­na­mu­mas Lie­tu­vo­je iš tik­rų­jų nė­ra vi­siš­kai už­tik­ri­na­mas. Kal­bu apie pa­grin­di­nius ra­dio­te­ra­pi­jos įren­gi­nius – li­ni­ji­nius grei­tin­tu­vus. De­ja, ne vi­si mū­sų pa­cien­tai šian­dien ga­li su­lauk­ti spin­du­li­nio gy­dy­mo nau­jau­siais apa­ra­tais. Šian­dien tu­ri­me pen­kis nuo­lat gen­dan­čius se­nos kar­tos li­ni­ji­nius grei­tin­tu­vus“, – ap­gai­les­ta­vo dr. A.Plies­kie­nė.

Gy­dy­to­jos tei­gi­mu, pa­cien­tai, gy­do­mi se­nais apa­ra­tais, daž­niau su­si­du­ria su gy­dy­mo tok­siš­ku­mu. „Švi­ti­nant to­kiais apa­ra­tais, lau­kai di­des­ni, la­biau ap­švi­ti­na­mi kri­ti­niai or­ga­nai. Šiuo at­ve­ju ge­ras pa­vyz­dys bū­tų kai­rio­sios krū­ties švi­ti­ni­mas be gi­laus įkvė­pi­mo kon­tro­lės me­to­do, kai do­zė šir­dies prie­ki­nei sie­nai ir krau­ja­gys­lėms ten­ka di­des­nė, tad di­des­nis bū­na ir vė­ly­va­sis ra­dio­te­ra­pi­jos są­ly­go­tas kar­dio­lo­gi­nis tok­siš­ku­mas“, – aiš­ki­no gy­dy­to­ja ra­dio­te­ra­peu­tė.

Me­di­kės nuo­mo­ne, di­des­nės pa­stan­gos tu­rė­tų bū­ti ski­ria­mos tiek at­nau­ji­nant įran­gą, tiek stip­ri­nant moks­li­nių ty­ri­mų plėt­rą: „Da­lis mū­sų gy­do­mų pa­cien­tų yra po­ten­cia­liai jaut­res­ni ra­dio­te­ra­pi­jai. To­dėl at­ei­ty­je mes tu­ri­me plė­to­ti in­di­vi­du­a­laus ra­dio jaut­ru­mo ty­ri­mus, siek­ti, kad to­kie pa­cien­tai bū­tų leng­vai iden­ti­fi­kuo­ja­mi ir gy­do­mi, pa­si­tel­kiant jiems sau­gius gy­dy­mo me­to­dus. Tu­ri­me plė­to­ti mo­le­ku­li­nę ir ge­ne­ti­nę diag­nos­ti­ką ša­ly­je“, – įsi­ti­ki­nu­si dr. A.Plies­kie­nė.

Skirtinga ri­zi­ka vaikams ir sen­jo­rams

Kon­fe­ren­ci­ja sim­bo­liš­kai pra­dė­ta ir baig­ta jaut­riau­sio­mis – vai­kų ir vy­res­nio am­žiaus žmo­nių – te­mo­mis. Pa­sak Vil­niaus uni­ver­si­te­to li­go­ni­nės San­ta­ros kli­ni­kų Vai­kų on­ko­he­ma­to­lo­gi­jos cen­tro va­do­vės prof. Je­le­nos Ras­con, vai­kų vė­žiui bū­din­gi ge­ri pa­svei­ki­mo re­zul­ta­tai: 80 proc. vai­kų, ku­riems diag­no­zuo­ja­ma on­ko­lo­gi­nė li­ga, pa­sveiks­ta ir gy­ve­na il­gai.

„Vai­kų vė­žys su­da­ro ne­di­de­lę da­lį – maž­daug 0,5 pro­cen­to vi­sų nau­jų vė­žio at­ve­jų. Vai­kas on­ko­lo­gi­ne li­ga su­sirg­ti ga­li ir bū­da­mas nau­ja­gi­miu, ir bū­da­mas dar­že­li­nu­kas ar mo­kyk­li­nio am­žiaus. Ko­kių pa­da­ri­nių on­ko­lo­gi­nės li­gos gy­dy­mas vai­kys­tė­je ga­li tu­rė­ti pa­cien­tui su­au­gus? Kaip su­švel­nin­ti vė­ly­vą tok­siš­ku­mą? Šian­dien tu­ri­me vis di­dė­jan­čią mū­sų bu­vu­sių pa­cien­tų po­pu­lia­ci­ją. Be­veik 60 proc. mū­sų pa­svei­ku­sių pa­cien­tų tu­ri lė­ti­nę li­gą, su­si­ju­sią su bu­vu­sia on­ko­lo­gi­ne li­ga ir tai­ky­tu gy­dy­mu. Ir šiuo at­ve­ju tai tam­pa ne­be on­ko­lo­go, o ki­tų sri­čių spe­cia­lis­tų iš­šū­kiu“, – kal­bė­jo prof. Vil­niaus uni­ver­si­te­to li­go­ni­nės San­ta­ros kli­ni­kų Vai­kų on­ko­he­ma­to­lo­gi­jos cen­tro va­do­vės prof. Je­le­nos Ras­con.

NVI gy­dy­to­jas on­ko­lo­gas che­mo­te­ra­peu­tas Le­o­nid Ga­ti­ja­tul­lin at­krei­pė dė­me­sį, kad su am­žiu­mi di­dė­ja ir ser­ga­mu­mas on­ko­lo­gi­nė­mis li­go­mis. „Tu­ri­me sens­tan­čią po­pu­lia­ci­ją. Va­di­na­si, maž­daug po de­šimt­me­čio vy­rau­jan­ti pa­to­lo­gi­ja ir vy­rau­jan­tis mir­tin­gu­mas bus sie­ja­mas su on­ko­lo­gi­ne li­ga“, – tei­gė gy­dy­to­jas.

Anot pra­ne­šė­jo, vy­res­nio am­žiaus pa­cien­tas pri­klau­so di­des­nės ri­zi­kos gru­pei: jo svei­ka­tos būk­lė pra­stes­nė, jis la­biau lin­kęs sirg­ti, tu­ri vie­ną ar ke­le­tą gre­tu­ti­nių li­gų, kas ant­ras pa­cien­tas ser­ga kar­dio­vas­ku­li­ne, lė­ti­ne li­ga, pras­čiau to­le­ruo­ja me­di­ka­men­tus.

„Šiais klau­si­mais itin svar­bi tam­pa nau­jo­ji sri­tis – on­ko­ge­riat­ri­ja. Jei­gu tu­ri­me vy­res­nio am­žiaus pa­cien­tą su gre­tu­ti­nė­mis li­go­mis, chi­rur­gi­nis, che­mo­te­ra­pi­nis, imu­no­te­ra­pi­nis, ra­dio­te­ra­pi­nis gy­dy­mas pa­di­di­na ri­zi­ką kom­pli­ka­ci­joms su­si­for­muo­ti. Nors ab­so­liu­čiai vi­si šie fak­to­riai svar­būs, kas­die­ni­nė­je prak­ti­ko­je at­lik­ti to­kį il­ga­lai­kį vi­sa­pu­siš­ką ge­ria­ti­nį įver­ti­ni­mą yra la­bai sun­ku dėl lai­ko sto­kos. Lai­kas kal­bė­ti apie on­ko­ge­riat­ri­jos spe­cia­lis­tų dar­bą spe­cia­li­zuo­to­se on­ko­lo­gi­nę pa­gal­bą tei­kian­čio­se įstai­go­se“, – re­ziu­ma­vo gy­dy­to­jas NVI gy­dy­to­jas on­ko­lo­gas che­mo­te­ra­peu­tas Le­o­nid Ga­ti­ja­tul­lin.

Rei­ka­lin­gi kom­plek­si­niai spren­di­mai

Kon­fe­ren­ci­jos me­tu pa­aiš­kė­jo, kad gal­vo­sū­kį, kaip ma­žin­ti vė­žio gy­dy­mo tok­siš­ku­mą, iš­spręs­ti ga­li­ma tik pa­si­tel­kus vi­są prie­mo­nių kom­plek­są. „Čia svar­bios ke­lios gran­dys: pa­cien­tas ir jo ap­lin­ka, gy­dy­mo ko­man­da ir svei­ka­tos sis­te­mos or­ga­ni­za­ci­ja, – tei­gė doc. dr. B.Bra­siū­nie­nė. – Kal­bant apie pa­cien­tą, svar­bu su­pa­žin­din­ti jį su ga­li­mais tok­si­niais reiš­ki­niais, su­teik­ti kon­tak­tus, mo­ky­ti, kaip at­pa­žin­ti ša­lu­ti­nius reiš­ki­nius, kaip elg­tis va­ka­rais ar šven­čių die­no­mis, taip pat in­for­muo­ti ir jo ar­ti­muo­sius. Me­di­kų ko­man­dai, ku­ri su­pa pa­cien­tą, svar­bu nuo­lat mo­ky­tis ir tin­ka­mai per­duo­ti pa­cien­tams ži­nias apie nau­jus vais­tus.

Tuo tiks­lu NVI gy­dy­to­jai nuo­lat to­bu­li­na­si ir da­ly­vau­ja tarp­tau­ti­nė­se veik­lo­se. Che­mo­te­ra­pi­jos sky­riu­je su die­nos sta­cio­na­ru slau­gy­to­jų gran­dis ak­ty­viai įtrau­kia­ma į gy­dy­mo pro­ce­sus, or­ga­ni­zuo­ja­mi mo­ky­mai apie nau­jau­sius vais­tus, ak­cen­tuo­ja­ma, kaip svar­bu in­for­ma­ci­ją pa­cien­tui su­teik­ti leng­vai su­pran­ta­ma kal­ba.

„Rei­ka­lin­ga va­lan­dos truk­mės iš­plės­ti­nė šei­mos kon­sul­ta­ci­ja – po­kal­biui su pa­cien­tu, su jo ar­ti­mai­siais apie tai, kaip mes ga­lė­tu­me gy­dy­ti vė­žį, ko­kie ga­li bū­ti ša­lu­ti­niai efek­tai, ko­kia yra pa­cien­to per­spek­ty­va. De­ja, to­kio spren­di­mo kol kas nė­ra“, – sa­kė NVI va­do­vas doc. dr. V.Pe­če­liū­nas.

„Kad vė­žio gy­dy­mas bū­tų kuo efek­ty­ves­nis, su kuo ma­žes­nė­mis pa­sek­mė­mis pa­cien­tui, yra svar­būs ir svei­ka­tos sis­te­mos or­ga­ni­za­vi­mo klau­si­mai: kaip op­ti­mi­zuo­ti on­ko­lo­gi­nio pa­cien­to vi­zi­tui skir­tą lai­ką, spręs­ti slau­gy­to­jų trū­ku­mo pro­ble­mą, kaip trum­pin­ti pa­te­ki­mo pas spe­cia­lis­tą lai­ką, ben­dra­dar­biau­ti su far­ma­ko­lo­gais, vyk­dy­ti ša­lu­ti­nių reiš­ki­nių re­gist­rą ir jį ana­li­zuo­ti“, – api­ben­dri­no sky­riaus va­do­vė.

RASA KASPERAVIČIŪTĖ-MARTUSEVIČIENĖ